Paklausiau gerbiamo Albino Kentros, kodėl draugija sutiko paimti visiškus griuvėsius, kodėl nesirinko kitoje vietoje? Jis pasakė: „Šių griuvėsių niekas nenorėjo imti, nes čia nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio, nei stogo, nei daugelio sienų, bet mums šis pastatas buvo labai svarbus, nes būtent iš šio namo 1919 m. išėjo 100 savanorių ginti Tėvynės ir todėl kilo mintis, kad savanoriai turi būti pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir atkūrus šį pastatą. Tai buvo mano gyvenimo tikslas, kad čia po vienu stogu galėtų rinktis visos nevyriausybinės organizacijos, čia atvyktų iš visos Lietuvos vietų tremtiniai, partizanai, užsieniečiai, kad čia vyktų renginiai, susitikimai, būtų skaitomos paskaitos“.

Albinas Kentra – kuklus, nepaprasto likimo šviesuolis, vienas tų, kurie neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi ir ateitimi. Jis visai Lietuvai žinomas kaip Vilniaus Universiteto dvasia, Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos karščiausių įvykių metraštininkas. Daug metų jis kaupė Lietuvos išsivadavimo bei laisvės kovų istorijos archyvą, kuriuo visada svajojo pasidalinti su visuomene tuomet, kai „Miško brolių“ rūmuose duris atvertų atviras visuomenei istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka.

Jo užfiksuotas Sausio 13-osios išvakarėse Spaudos rūmų šturmas iš televizijos ekranų pasiekė visą pasaulį. Tai buvo itin svarbus darbas, kaip ir jo 1990 metų kreipimais į Vakarų valstybių vadovus. Puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, dėl Lietuvos laisvės jis rašė laiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Japonijos vadovams, iš jų gavo ir atsakymus.

Net ir nesibaigiantys teismai iš Albino Kentros šios vilties neatėmė, jis visas pastangas ir pajamas jau daugiau kaip dešimtmetį atiduoda šiam tikslui įgyvendinti. Viso savo gyvenimo sumanymui, kuriame jis matė visų miško brolių įprasminimą. Paradoksalu, bet 2008 m. Lietuvos Seimas, skirdamas Albinui Kentrai Kalbos premiją, ją įvardino: „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas – Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai“. A. Kentra, prikėlęs pastatą iš griuvėsių, jam išlaikyti panaudojo ir gautą valstybės premiją.

Kai pirmą kartą 1979 m. per Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų teko pamatyti su videokamera A. Kentrą, nežinojau kas jis toks, bet man pasirodė, kad jis ypatingas žmogus. Per savo draugę, kuri studijavo VU vokiečių kalbą, sužinojau, kad tas ypatingas žmogus yra puikus dėstytojas Albinas Kentra. Tai tas pats dėstytojas, kuris įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame, įdiegus modernias technologijas, studentai galėjo mokytis šnekamosios anglų kalbos.

Albinas Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, o 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu jam buvo įteikta Kalbos premija, 2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui, 2019 m. paskirta Laisvės premija.

Albinas gimė 1929 metais Gūbrių kaime, Šilalės apylinkėse, Onos ir Juozapo šeimoje. Mama, gimusi Čikagoje, buvo šeimos šerdis, jai buvo labai svarbi Lietuvos istorija, ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko ne pasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų. Pasipriešinime dalyvavo visa šeima: keturi sūnūs tapo partizanais, dvi dukros ir pati mama – ryšininkėmis. Mama surinko visus vaikus į būrį ir pasakė: „Turime priešintis, vis tiek Lietuva bus laisva“. Su savo vaikais po namu iškasė bunkerį, kuris taip ir nebuvo surastas. Namas buvo nacionalizuotas.

Albinas buvo jauniausias. Būdamas 16 metų Šilalės krašto miškuose jis davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį. A. Kentra lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį. Jis buvo Butigeidžio rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys. Albinas Kentra sovietų, būdamas nepilnametis, buvo nuteistas 10 metų lagerio. Už Uralo kalnų, iš Karabaso į Spasko lagerį su kitais kaliniais buvo kelias dienas varomas pėsčiomis. Šiame lageryje kalėjo rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, įvairių tautybių inteligentai – diplomatai, mokslininkai, gydytojai, kultūros žmonės.

Po sunkios dalios lageryje 1954-aisiais grįžęs į Lietuvą, Albinas savo brolių jau nesurado. Gyva likusi buvo tik mama, vėliau iš lagerių grįžo ir abi seserys. Mama taip ir slapstėsi visą likusį gyvenimą, nes neturėjo rusiško paso. Kai 1961-aisiais ji mirė, buvo palaidota slapta, naktį Šilalės kapinėse.

Negaliu patikėti, jog A. Kentra, iki šiol ne tik savo archyvą laikęs „Miško brolių“ rūmuose, bet ir pats prisiglaudęs jo nešildomame kambarėlyje, bus išmestas į gatvę, nors pagal teismų nustatytus ekspertinius duomenis draugija atkūrė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Nejaugi jam sulaukus tokio garbingo amžiaus, vos bepaeinančiam laivės kovotojui valstybės vardu bus taip „atsidėkota“ už jo nepalaužiamą valią, meilę tėvynei, troškimą ir aktyvų laisvės siekimą savo šaliai. Ši „dovana“ – būtent artėjančios Lietuvos Nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios išvakarėse.

Paklausiau, ar A. Kentra tiki, kad laimės kovą ir „Miško broliai“ nebus iškeldinti iš šio pastato? Jis atsakė: „Aš tikiu. Kai mane teisė Rusijos tribunolas, man atnešė malonės prašymą, bet aš jo nesirašiau, nes žinojau, kad aš vis tiek kada nors būsiu laisvas. Tai yra laikmečio istorija. Pastato „Miško broliai“ atstatymas yra labai svarbus ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir užsieniečiams, kurie iki COVID–19 pandemijos nuolat atvažiuodavo ir aš jiems skaitydavau paskaitas ir rodydavau video medžiagą apie mūsų kovas už Lietuvos laisvę. Danijos Vyriausybės kvietimu ir aš nuolat važiuodavau skaityti paskaitų į Daniją apie Lietuvos Laisvės kovas“.

Grįžtant prie šiomis dienomis išleisto partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago dienoraščio minčių, ar jis galėtų patikėti, kad partizanų pasiaukojančios kovos šiandien, po trisdešimties atkurtos nepriklausomybės metų, valstybės mastu dar nesuvoktos ir nevertinamos? Jeigu ne ši jų kova, juk nebūtų buvę net teisinio pagrindo mūsų laisvai valstybei atkurti 1990 metais. Vanagas ir tokios brandžios asmenybės kaip jis tikrai kažką sugalvotų ir imtųsi veikti, kad taip nebūtų.

O savo dienoraštyje jis įrašė: „Siunčiam Aukščiausiajam padėkos maldas, kad duoda mums tiek ištvermės ir kantrybės nešti šią sunkią pareigą ir prašome, kad kuo greičiau prašvistų mūsų Tėvynės laisvės saulutė, kad pamatytumėm vėl visi laisvą žmogų, savimi patenkintą ir trokštantį gyventi“.

Palinkėkime laisvės mohikanui Albinui Kentrai, kad kuo greičiau prašvistų išmintis ir valstybės žmonių protai, kad Lietuvos istorinei savivertei ir jos ateičiai neįkainojamos vertės idėjos sukurti informacinį centrą realizavimas būtų pilnai įgyvendintas, ir mielas Albinas užsiimtų kūrybiniu darbu, o ne varstytų teismų duris.