Istorija

Retenybės, keistenybės, anomalijos, deformacijos traukė senosios visuomenės dėmesį. Taip pat ir žmogiškosios, kaip antai įvairūs „monstrai“, kurie buvo demonstruojami mugėse ar švenčių metu. Neįprastoje ir paklausioje XVII a. kontroversiškų gyvųjų artefaktų srityje užteko ir visokių apgavysčių, pavyzdžiui, dirbtinai kuriamų keistenybių siekiant iš jų pasipelnyti. Tuo tikslu žmonės būdavo žalojami, jų ypatybės falsifikuojamos. Čia ypač tiko žinomas romėnų posakis: „Pasaulis nori būti apgautas, taigi tegul bus apgautas.“ Tokioms keistenybėms buvo priskiriami ir šaltiniuose retai fiksuojami vaikai su vadinamais „auksiniais dantimis“. Jie, be abejo, buvo gyvosios keistenybės ir ypatingos dėl brangiojo metalo – aukso, kurio buvo trokštama įgyti ir… pagaminti. Vienas toks atvejis buvo susijęs su XVII a. Vilniumi – dėl to miestas pateko į keistenybių ir stomatologijos istoriją.

Eksponatas

Atvirukų serija, sirta lietuviško cirko istorijai. Artistės seserys B. ir L. Vaškevičiūtės. XX a. 4 deš. Eksponatą pristato Ikonografijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkė Evelina Bukauskaitė.

Istorija

Vilnius vadinamas ir Šiaurės Jeruzale, ir Šiaurės Atėnais, nors tiesioginių sąsajų su šiais didžiaisiais civilizaciniais miestais Lietuvos sostinėje rasti neįmanoma. Tuo tarpu su Roma Vilnius lygintas labai retai, o Šiaurės Roma berods jo niekas nevadina. Tačiau Vilniuje yra ir tiesioginių Romos citatų, ir dabar ne taip lengvai pastebimų kultūrinių aliuzijų į šį Vakarų kultūros lopšį. Kokios tos Romos reminiscencijos ir koks jų atsiradimo kontekstas Vilniuje bei kalbėjime apie Vilnių? Pirmiausia – mene, bet ne tik.

Eksponatas

Vilniaus vaizdai. Romos katalikų katedra. 1847 m. Dailininkas Vasilijus Sadovnikovas. Litografas Isidore Deroy. J. Lemercier spaustuvė, Paryžius. Litografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo (I serija, 1 sąsiuvinis). Eksponatą pristato Ikonografijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkė Diana Streikuvienė.

Istorija

Miesto istorijos pažinimas į save įtraukia netikėtomis detalėmis ar jų visuma – neįprasta į pastatą įmūryta plyta ar maža bažnytėle, pasislėpusia ten už kampo. Tačiau dar labiau miestą norėtųsi pažinti per senąjį jo gyventoją, su kuriuo kartu mynėme ir miname tą patį grindinį tos mažos bažnytėlės link. Juk XIII–XVIII a. Vilnius, persmelktas kultūrų, religijų ir socialinės įvairovės, pasižymėjo nepakartojamomis – liūdnomis ir niūriomis, šviesiomis ir linksmomis – istorijomis, kurias išgyveno tuometiniai žmonės. Tačiau ar patikėtumėte, kad šias istorijas jie gali paliudyti ir patys? Ar, tiksliau, jų griaučiai? Viduramžių Vilniaus gyventojo kaulai, atsidūrę ant bioarcheologo tyrimų stalo, suteikia niekur nedokumentuotos informacijos apie senojo miesto gyvenimą ir jo ritmą, kuris iš esmės skyrėsi nuo tuometinių LDK mažų miestelių ar kaimų kasdienybės. Ar norėtumėte susipažinti su praeities vilniečiais?

Eksponatas

Kalavijas, naudotas Vilniaus miesto budelio. Vokietija, XVII a. Bendras ilgis 110 cm, geležtės ilgis 84 cm. Eksponatą pristato Istorijos rinkinių skyriaus l.e.p. vedėjas Tadas Šėma.

Istorija

Tarpukario Europos miestų modernizacijai didelę įtaką turėjo būsto modernizacija. O kaip šiame kontekste atrodė Vilnius? Kiek ir kokių naujų būstų statydinosi vilniečiai, kiek šiuose procesuose dalyvavo savivaldybė, kokia buvo socialinio būsto padėtis, kas būstą projektavo? Galima kelti klausimą, ar ir Vilniuje būsto modernizacija tapo architektūrinio modernizmo varomąja jėga, ar čia susiformavo nauji būsto standartai ir naujos formos. Kaip statybas Vilniuje veikė modernūs procesai, vykę Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose? Ką dar negirdėto ir įdomaus galime sužinoti apie iki šiol mokslininkų beveik neliestą tarpukario Vilniaus gyvenamosios architektūros temą?

Eksponatas

Tipinio namo, skirto dviem šeimoms, projektas. Autorius Juliuszas Kłosas. 1924 m. Popierius, pieštukas, pastelės. Eksponatą pristato Ikonografijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkė Evelina Bukauskaitė.

Istorija

1918 m. universiteto kūrimą Vilniuje deklaravo tiek lietuviai, tiek lenkai, tiek trumpai čia valdžią turėję bolševikai. Ir vieni, ir kiti jį matė kaip senojo, 1832 m. carinės Rusijos uždaryto universiteto tąsą. Tačiau jį pavyko atkurti tik 1919 m. rudenį ir tai padarė Józefas Piłsudskis. Naujam gyvenimui Stepono Batoro vardu pavadintas universitetas atėjo konstruodamas imperatoriškojo (carinio) universiteto mitą, kaip brolių Sniadeckių, Adomo Mickevičiaus ir Joachimo Lelewelio universitetas. Pirmaisiais metais atkurtojo universiteto mūruose spinduliavo Didžiojo Adomo dvasia, tuo tarpu trečiojo dešimtmečio antroje pusėje, į Universiteto biblioteką perdavus Joachimo Lelewelio knygų ir atlasų rinkinius bei 1929 m. jubiliejaus metu perlaidojus Rasose ir patį istoriką, Stepono Batoro universitetas likusiam dešimtmečiui tapo Joachimo universitetu.

Eksponatas

Jono Sniadeckio (1756–1830) portretas. Skulptorius Kazimieras Jelskis. Jašiūnai, 1863 m. Patinuotas gipsas, bareljefas. 1924 m. Popierius, pieštukas, pastelės. Eksponatą pristato Ikonografijos rinkinių skyriaus vedėja Jolanta Bernotaitytė.

Istorija

Vilnius Gegužės 3-iosios konstitucijos epochoje tapo vienu svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos politinių centrų. Vilnius tapo miestu, kuriame buvo sprendžiamas egzistencinis istorinis klausimas: ar Lietuva išlieka laisva su Lenkija, ar tampa Rusijos imperijos provincija? Pirmą kartą nuo XVII a. vilniečiai gynė savo miestą kaip savo pačių gyvybingumo ir prasmingo buvimo garantą. 1791–1794 metų atkarpa Vilniaus gyvenime buvo jo šlovės epocha.

Eksponatas

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio aplinkraštis apie miestų teises. Varšuva, 1791 m. liepos 5 d. Eksponatą pristato Istorijos rinkinių skyriaus vyr. muziejininkas Vytautas Aleksiejūnas.