Vytautas Landsbergis. Užšaldyta teisėja

lrt.lt 2021 01 28

Į aliarmuojančias negeroves, ypač sistemines, reaguojama dvejopai. Imamasi tyrimo, kritiškai tikrinama padėtis, informuojama visuomenė. Arba: signalai ignoruojami. Apsileidimo rutina tęsiasi. Nesutarimai slepiami. Krūviai socialiniai ir psichologiniai auga iki sunkiai pakeliamų – ypač tiems, kurie fronto linijoje. 

lrt.lt

Matėm tai sveikatos sistemoj. Bręsta teisėsaugoj.

 

Nusivylimas Vyriausybėmis ir tiesiog valstybe kaip piliečių rūpintoja, problemų sprendėja. Aktyvūs pavieniai asmenys, norintys permainų ir nesulaukiantys jų, arba užspaudžiami priegalviu ant burnos, arba meta profesiją, šalį ir net gyvenimą. Kartais įvyksta drama, būna gėlių, ir vėl priegalvis. Taip jau buvo kadaise, seniai seniai, ir tada kilo Sąjūdis.

 

Dabar skaitome teisininkės teisėjos Rasos Augustės papasakojimą, kas dedasi teismuose būtent tarp teisininkų. Konformistai (nesipyk su profesine valdžia) ir sąjūdininkai, kurie dūsta ir tikisi permainų. O kas ir iš kur jas atneš?

 

Pirmas vilties ženklas – viešumas. Tai maištas prieš įsakymą tylėti, draudimą kalbėti apie negeroves. Užšaldyta teisėja kalba lyg proletaras, kuris neturi ko prarasti („Lietuvos rytas“, 2021-01-23). Kol kas bedarbė.

 

Ji jau nubausta prižiūrinčių kolegų ir dar aukščiau kaip pažeidusi pavyzdingo elgesio (nors negirtuokliavo ir nekyšininkavo) bei... solidarumo principus.

 

Regis, teisėjai privalo būti solidarūs tarpusavy. Prieš ką? Už ką? Nelyginant kadaise kompartiečiai prieš nepartinius. Didysis nusikaltimas – prabilti apie kolegos kompartiečio pražangas. Tik ne viešai, tik ne visuomenei!.. Juk pakenksi partijos, atsiprašau, Teismo autoritetui. Taip jau pakenkė R. Augustė. Nusprendė ir pasmerkė ne bile kas, o Teisėjų garbės teismas. Tylėk, ir su tavo garbe tvarkoj.

 

– Aš nebuvau solidari (cituoja niekaip neatšaldoma tiesos kovotoja – V.L.), iškėliau į paviršių šiukšles, pranešiau etikos sargams... Man etikos sargai nurodė kreiptis į prokuratūrą. ... Iš prokuratūros gavau atsakymą ...., kad mano kolegų veiksmus turėtų išnagrinėti etikos sargai.

 

Sovietmečio sistema, uždaras ratas. Nejau kažkas mus varo 50 metų atgal?

 

Atsimenu, kaip M. Gorbačiovas perspėjo maištaujančius lietuvius:

 

– Dabar dar galit rašyti į Maskvą, o su savo nepriklausomybe atsidursit vieni, vietinių engiami, niekieno neužtariami.

Na, ne visai beviltiška; R. Augustė kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą už Vilniaus respublikos ribų. Tai didelė patikra. Matysim.

 

– Teismų viršūnės nenori, kad jas judintų (toliau R. Augustė), nes gali kilti šurmulys visuomenėje. /.../ Gali prabilti daug teisėjų.

 

– Teismų sistemoje yra tiek nekompetencijos ir nesiskaitymo, kad ji virtusi puviniu. (Atsiprašau, akmenis mėtykit į R. Augustę).

 

– Būna sprendimų, kurie stebina, kelia juoką, yra neadekvatūs – iš pradžių rašoma apie viena, o pabaigoje visai apie kita.

 

– Kolega prieš atostogas atmetė prašymą, nes sakė neturįs lako gilintis.

 

– Viename aukštesnės instancijos teisme jauni teisėjai net buvo mokomi [...], kad sprendimai būtų palankūs šaliai, kuri turi daugiau galių.

 

– Ar gali būti gerovė be sąžiningų teisėjų?

 

Stengiuosi nekomentuoti. Esu skaitytojas, pensininkas.

 

O gal kas nors atsilieps?

 

Vis dėlto.