Su vaikais tiesioginiame eteryje bendravęs Vytautas Landsbergis linkėjo nepamiršti, kad gyvename ne sau

lrt.lt 2021 01 18

„Jei neturėsime savo žemės, namų, jei nejausime meilės tai žemei ir vienas kitam, kas mes būsime? Tušti vėjo pučiami lapai, kuriuos vėjas nešioja kur nori“, – tiesioginėje „Įdomiosios pamokos. Būkim drauge“ transliacijoje kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, atsakęs į moksleivių jam užduotus klausimus.

lrt.lt

„Tie, kurie tąnakt buvome Aukščiausioje Taryboje, buvome viskam pasiryžę“, – tiesioginėje transliacijoje kalbėjo profesorius. Jis patikino, kad ir dabartine jaunuolių karta jis pasitiki bei tiki, kad ir jie stotų ginti savo šalies. „Kaip gali jais nepasitikėti, jie juk tokie faini žmonės“, – pridūrė laidos svečias, ne kartą pakartojęs, kad nors rankose tą 1991-ųjų naktį susibūrę Lietuvos žmonės ginklų neturėjo, jų didžiausi ginklai buvo širdyse.

Ir moksleiviai, ir laidos vedėjai profesoriaus klausė, ar tą tragiškų įvykių kupiną sausio naktį prieš 30 metų nejautė baimės ir kas įkvėpė drąsos. „Tai ganėtinai dažnai girdimas klausimas. Ir jis visada mane stebina. Manęs nestebina, kad įvykio liudininkai, kuriuos dabar kalbina žiniasklaida, sako, kad tada jokios baimės nebuvo, viskas buvo kitame lygmenyje“, – svarstė profesorius.

Anot jo, ir visi, kurie tąnakt posėdžiavo Aukščiausioje Taryboje, kurie buvo išvykę namo, bet sugrįžo (o sugrįžo dauguma) ir priiminėjo svarbius nutarimus dėl valstybės gynybos, neturėjo pagrindo bijoti: „Tu jau esi apsisprendęs. Tie, kurie bijojo, išėjo arba neatėjo. Tokių buvo nedaug. Visi kiti buvo savo vietoje, savo pareigos vietoje.

Svarbu jausti pareigą, žinoti, kad tave žmonės įgaliojo ir tave išrinko. Ir ne tam išrinko, kad bėgtum, kapituliuotum ar prašytum pasigailėjimo, o tam, kad stovėtum už Lietuvos nepriklausomybę. Rinkėjai mumis pasitikėjo, o pasitikėjimas – labai didelis įpareigojimas."

Paklaustas, kokias emocijas profesorius patyrė tą lemtingą sausio naktį, sakė, kad įsipareigojimas ir buvo tai, ką jis jautė. „Nežinau, ar tai emocija, bet buvo įsitikinimas, kad reikia būti savo vietoje ir daryti tai, kas reikalinga. Kai gavome žinių, kad prie televizijos bokšto yra žuvusiųjų, buvo baimė – o kas jeigu bus šimtai žuvusiųjų? Ne dėl savęs buvo baisu, o dėl tų, kurie gina Lietuvą. Tačiau mūsų žmonės nesitraukė, buvo ištvermingi. <...> Jie atėjo ne tam, kad pabėgtų, o tam kad būtų. Buvo nepaprastas nusiteikimas“, – prisiminė V. Landsbergis.

Laidos svečias visiems moksleiviams ir vaikams linkėjo nepamiršti, kad gyvename ne sau: „Gyvename bendruomenėje, tautoje, savo žemėje. Tai yra gyvenimo prasmė. Jei neturėsime savo žemės, savo namų, jei nejausime meilės tai žemei ir vienas kitam, kas mes būsime? Tušti vėjo pučiami lapai, kuriuos vėjas nešioja kur nori ir tautos nelieka. Yra giluminė buvimo prasmė ir pareiga būti. Būna ateina koks nors grobikas, liepiantis nešdintis ar galų gale tremia vagonais į tolimas, svetimas vietas vergų darbui, kas yra buvę Lietuvoje. Bet mes išlikome su laisvės troškimu, kad nebūtų tokių, kurie ateina ir daro tvarką pagal savo vadų įsakymus. Jūsų vadai nėra mūsų vadai, jūsų įstatymai nėra mūsų įstatymai.“

Žiūrovai klausė, ar Sausio 13-ąją šeima buvo kartu ir palaikė. „Jie negalėjo būti kartu, nes jau savaitę iki tragiškosios nakties gyvenau parlamente. Gali užpulti bet kada, o aš turiu būti savo poste, prie telefonų, prie telegrafų, neprarasti ryšio su pasauliu, nes tai mano ginklas. Aš turiu būti savo poste, taigi kurį laiką ten ir nakvodavau. Tik puolimo naktį, kai dar buvo ramu, vėlai vakare surizikavau grįžti namo nusiprausti. Bet nespėjau įlipti į vonią, tik vieną koją spėjau įkelti, man paskambino, kad prasidėjo šaudymas. Ištraukiau tą koją ir važiavau į savo postą.

Mano žmona namuose buvo likusi viena, ji sakė, kad niekur neis, o bus, kaip bus. Tiesa, pas ją atvyko draugų, kad nebūtų visai viena. Labai brangus toks žmonių elgesys ir solidarumas“, – prisiminė V. Landsbergis.