Mūsų laisvė užaugo. Sausio įvykių nuotraukose užfiksuoti vaikai dalijasi prisiminimais

lrt.lt 2021 01 06

Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo ir vaikai – kai kuriuos prie laužų šalia parlamento atsivesdavo tėvai, kiti, gyvenantys šalia, kartu su draugais ateidavo patys. Nors kai kuriems tebuvo treji, šios dienos jų atmintyje įsirėžė ryškiai.

Monika Svėrytė

lrt.lt

Nuo garsų įskilę namų langai, ginti Laisvės išeinantys tėvai ir vaizdai prie Televizijos bokšto ar Seimo – tai išlikę atmintyje tų, kurie prieš 30 metų buvo vaikai. Mūsų Laisvė užaugo.

 

Trejų metų įvykių dalyvė

Monikai Svėrytei Sausio 13-osios įvykių metu buvo treji su puse. Vis dėlto kai kurie momentai atmintyje – labai ryškūs.

 

„Tuomet gyvenome kitoje Neries pusėje, o Aukščiausioji Taryba atrodė ranka pasiekiama. Tačiau taip pat arti buvo ir čia tvyrojusi įtampa. (...) Tuomet, sausio 12-osios vakarą, namuose mudvi likome dviese su mama, fotografas tėtis išėjo ne tik pastovėti už laisvę, bet ir dokumentuoti įvykių“, – LRT.lt pasakoja Monika.

 

Ji ir dabar pamena, kaip nuo garso vibracijų namuose įskilo langas, įsiminė ir mamos nerimas. Nutrūkus televizijos transliacijai, mama su kaimynėmis kas pusvalandį išbėgdavo į lauką ir per atstumą stebėdavo situaciją.

 

„Tuomet per garsiakalbius visomis kalbomis skalambijo nurodymai, kaip elgtis, kaukė sirenos, girdėjosi šūviai, aplink skraidė sraigtasparniai. Mama sako labiausiai įsiminusi vokiškai kartojamą „Achtung Achtung“ – tuomet galvojusi, kad viskas, prasidėjo karas“, – kalba Monika.

 

Į namus tėtis sugrįžo paryčiais, o Sausio 13-ąją visa šeima nuvyko apžiūrėti karščiausių centrų. S. Konarskio gatvėje pravažiavimas buvo blokuotas karinės technikos, čia prieiti arčiau televizijos pastato nebuvo leidžiama. Tačiau Monika labiau atsimena vaizdus prie Seimo ir prie Televizijos bokšto.

 

Čia nuotaika buvo itin slogi – viskas aplink išlaužyta, išdaužyta, tebestovėjo tankai, o žmonių veidus buvo persmelkęs skausmas ir liūdesys, prisimena pašnekovė.

 

„Vėliau su tėčiu prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos dar kurį laiką lankėmės kasdien. Mane atveždavo sėdinčią rogutėse. Apžiūrėdavom, tarsi patikrindavom, ar nieko neįvyko – turbūt ramiau viduje dėl to buvo. Sausio 16-ąją dalyvavom ir laidotuvėse – pamenu nusidriekusias žmonių eiles, eiseną.

 

Šalta lauke buvo, bet mama sakė, kad iš principo laukėme su visais norėdami patekti į tuometinius Sporto rūmus, net galėdami su vaiku patekti be eilės“, – prisimena Monika.

 

Paklausta, kodėl tėvai nusprendė kitą dieną trimetę mergaitę vestis kartu prie pagrindinių pastatų, Monika sako, kad toks klausimas šeimoje net nebuvo keliamas.

 

„Tėvų žodžiais tariant, sunku ir įsivaizduoti, kad tuomet būtų buvę galima elgtis kaip nors kitaip. „Taip reikėjo ir viskas“, – šiandien tvirtai sako man jie. Kai kraujyje pulsuoja stiprus patriotiškumo, pilietiškumo jausmas, kai aplinkybės verčia susitelkti, vienybė stoja į pirmą planą“, – pasakoja ji.

 

Iš tiesų – Monika buvo vienas tų vaikų, kurie ėjo koja kojon su Sąjūdžiu. Ji nepraleido nė vieno mitingo, tuomečio renginio, o 1-ojo gimtadienio dieną „balių namuose“ iškeitė į „Bananų balių“.

 

„O kur dar visi Roko maršai, Baltijos kelias... Visur sudalyvauta! Su vežimu, ant rankų, savo kojomis, bet visur kartu. Nes taip reikėjo, nes nebuvo klausimo, kad galima elgtis kitaip. Kasmet prieš Sausio 13-osios minėjimą tėvai man tarsi su pasididžiavimu primena – ir tu ten buvai. Tą daro jau 30 metų.

 

Pasak jų, geriausia priemonė įdiegti vaikams tėvynės meilę – jausti ją tėvams. Ir veikiausiai jie teisūs – metams bėgant pati jaučiu, kaip tai gula manyje sluoksniais, auga, taip ir formuojasi ta samprata“, – svarsto Monika.

 

Ji atvirauja, kad kasmet artėjant Sausio 13-ajai ši diena įgauna daugiau svorio – juk įvykiuose dalyvauta gyvai, iš arti, o ne stebėta kur nors miesto pakrašty ar kitame Lietuvos krašte prie televizoriaus.

 

„Viskas atminty gula sluoksniais, patriotiškumas irgi – ačiū mamai ir tėčiui už tai, kad savo pavyzdžiu užaugino manyje meilę Tėvynei. Ir taip gera, kai įvairiuose istoriniuose įvykiuose minioje matyti mažutės žybsinčios vaikų akys. Veskite juos visur – tegu dalyvauja, tegu mato, tegu žino, kaip atsiranda istorijos puslapiai. Juose mūsų Laisvė užaugo – tegu ją toliau augina kita karta“, – sako Monika.

 

Prisimena ginti laisvės išeinantį tėtį

Brolis ir sesuo – Arvydas ir Vilma – taip pat buvo vieni jauniausių įvykių dalyvių. Vilmai Tumonienei (tada – Bakanauskaitei) 1991 metais buvo šešeri. Nors kai kurios detalės ne tokios ryškios, ji labai aiškiai prisimena kruvinųjų įvykių išvakares.

 

„Prisimenu, kad visada būdavo įjungtas radijo taškas, fone girdimos naujienos, (...) labai aiškiai atsimenu, kaip mano tėtis ruošėsi eiti ginti Televizijos bokšto“, – portalui LRT.lt pasakoja Vilma.

 

Tada šešiametė nenorėjo, kad tėtis išeitų – jau per radiją buvo girdėjusi, kad prie Televizijos bokšto vyksta baisūs dalykai, – tad įkalbinėjo tėtį pasilikti namuose. Tikriausiai tada atrodė, kad tėčio ruošimasis trunka labai ilgai – neklauso raginimų pasilikti, vis tiek ruošiasi išeiti prie bokšto, bet niekaip neišeina, dabar svarsto Vilma.

 

„Aš jį tiesiog išvariau, išstūmiau lauk. O kai išėjo, atrodė, kad labai ilgai negrįžta, – tada vaikui ir baimė kyla, kaip taip ilgai negrįžta, kaltė, kad aš išvariau lauk“, – prisimena ji.

 

Galiausiai, tėčiui sugrįžus į namus, įtampa kiek atslūgo. Vilma sako, kad, tikriausiai vaikų paklaustas, ką matė prie Televizijos bokšto, tėtis atsakė, jog pasisupo ant tanko, – neva nieko baisaus nenutiko.

 

„Kaip vaikas, tai priėmiau kaip tiesą, kaip herojus tėtis pasirodė, kad sugebėjo taip padaryti“, – šypteli Vilma.

 

Diena, kai padaryta jos ir brolio nuotrauka prie Seimo, Vilmai taip stipriai neįsiminė, tačiau mintyse išlikę sustatytų gynybinių blokų, barikadų vaizdai, taip pat prie Seimo sukabinti vaikų piešiniai.

 

Vilmos broliui Arvydui Bakanauskui tuo metu buvo septyneri. Jis sako ryškiau prisimenantis vyravusią nuotaiką – vakaras, tamsu, žiema...

 

„Prisimenu, kad klausėme pranešimų per radiją – toks jausmas, kad kažkas vyksta, kažkokie pasikeitimai, neramumai. Bet tai, kas tiksliai keičiasi, būdami vaikai ne viską supratome. Ir tie prisiminimai dabar jau migloti“, – pasakoja Arvydas.

 

Tačiau įsiminę ir prie Televizijos bokšto stovintys tankai, apsilankymas prie Seimo, kur ir padaryta nuotrauka. Nors įspūdžiai migloti, Arvydas prisimena susirinkusius žmones, degančius laužus bei aplinkui sustatytus blokus, apklijuotus nuotraukomis.

 

Ką Sausio 13-oji reiškia dabar, praėjus 30 metų? Arvydas nedaugžodžiauja: „Išsilaisvinimą iš priespaudos. Gaila, kad tai anksčiau neįvyko. Aišku, vaikystėje viskas nostalgija dvelkia, neatrodo, kad buvo kažkas blogo, bet vėliau atėjo supratimas, kad tai buvo išsivadavimas iš priespaudos, iš santvarkos.“

 

Prikėlė tankų šūviai

Vainius Vaitiekūnas Sausio 13-osios įvykius taip pat prisimena kiekvienais metais. 1991-ųjų sausį, po įvykių prie Televizijos bokšto, dešimtmetis Vainius kartu su kiemo draugais atsidūrė prie Seimo.

 

„Gyvenau visai netoli Seimo, kadangi man buvo 10 metų, namie niekas nesėdėdavo – eidavome į kiemą. O tas kiemas – ne tik tavo namo kiemas, bet ir aplinkiniai kiemai, – susirinkdavome ir kažką veikdavome. O Seimas yra už kelių šimtų metrų. Ką kieme vidury sausio veikti visoje toje košėje? Eini kažkur, o laužai dega, žmonių daug, visas veiksmas vyksta prie Seimo.

 

Nebuvome mes visai tokie gatviniai, bet vis tiek kieme nosį krapštyti atsibosdavo ir eidavome ieškoti veiksmo. O veiksmas vykdavo už kelių šimtų metrų, tad ten ir trindavomės, per barikadas laipiodavome, prie laužų būdavome, aplink Seimą vaikščiodavome“, – LRT.lt pasakoja Vainius.

 

Nors dešimtmetis galbūt ir nesuprato įvykių pasekmių, jų svarba tikrai jautėsi, tad bet kam, kas prisimena, tai buvo bene svarbiausias įvykis, užtikrina pašnekovas. Pasak jo, įvykių svarbą suprato ir dėl žmonių masės – nei prieš tai, nei vėliau nieko tokio nebuvo.

 

„Tėvai pakankamai aiškiai nušviesdavo, kas vyksta ir kodėl, todėl svarba buvo – žinojome, kodėl tai vyksta. Niekas nežinojo, kas bus, jei pavyks, žiūrėjo į tą momentą, bet visi turėjo bendrą tikslą. Jis buvo aiškiai išdėstytas – tiek pačioje mokykloje, tiek iš tėvų pusės“, – sako Vainius.

 

Sausio 13-osios naktį Vainiaus šeimą pažadino šaudantys tankai. Namie kilo chaosas, tėvai puolė į paniką, tėtis iš karto apsirengė ir išėjo prie Seimo, o Vainius su sese ir mama liko namuose. Tačiau miegoti tuo metu jau neišėjo – namuose tvyrančią įtampą buvo galima pjaustyti peiliu, sako vyras.

 

„Buvo baisu, nes nesupranti – griaudžia, dunda kažkas, tankų šūviai girdėjosi per visą Vilnių tikriausiai. Tuo metu stresas namuose buvo didelis, kas vyksta, mes nežinojome, aišku, buvo įjungtas televizorius, Bučelytės tiesioginė transliacija“, – prisimena pašnekovas.

 

Sausio 13-osios įvykius Vainius prisimena kiekvienais metais – to, kad vidury nakties atsibundi nuo griausmo ir nuo šūvių, iš atminties niekas neištrins. Tada niekas nežinojo, kas bus dabar, praėjus 30 metų, tačiau tuo metu ne tai buvo svarbiausia – tuo metu svarbiausia buvo pasiekti savo tikslą, sako Vainius.

 

„Šio tikslo tada reikėjo siekti, tai buvo būtinybė – ne dėl bandos jausmo, o kiekvienas dėl savęs, kiekvienas dėl visų, dėl visų mūsų. Ir tai pasisekė, tai pasisekė žiauriai gerai. (...) Tai buvo labai svarbu, tai buvo labai svarbios naktys. (...) Tuo metu mes buvome vieni, neturėjome užnugario, palaikymo, neturėjome sąjungininkų ir, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tai buvo fantastika, ką mes sugebėjome pasiekti“, – įsitikinęs Vainius.