Svarbu
Registracija
Nuo Donbaso iki Trečiojo pasaulinio karo baimių – svarbiausi dešimtmečio įvykiai ir ko laukti 2021-aisiais?
lrt.lt 2020 12 31
Prieš 10 metų kilę protestai Artimuosiuose Rytuose, Rusijos valdžios veiksmai ir šalių derybos dėl branduolinių ginklų skatino nedrąsų optimizmą, kad laisvės pasaulyje gali daugėti, o pavojų – mažėti. Tada NATO valstybėje buvo panaudotas cheminis ginklas, iškilo ir buvo nugalėta „Islamo valstybė“, Vakarus supurtė karas Europoje bei populistinių jėgų pergalės šalių viduje.
lrt.lt
LRT.lt apžvelgia svarbiausius 2010–2020 metų įvykius ir pateikia ekspertų prognozę, kokie iššūkiai pasaulio laukia 2021-aisiais.
2010-ieji, kai žūva Lenkijos vadovai
Balandžio 10-osios rytą Smolenske tvyrojo rūkas. Į Rusijos miestą paminėti nacionalinės katastrofos – netoliese esančiame Katynės miške 1940 m. Josifo Stalino įsakymu buvo sušaudyta beveik 22 tūkst. lenkų karininkų ir civilių – vyko svarbiausi Lenkijos valstybės vadovai.
Tačiau „Tupolev Tu-154“ lėktuvas tūpdamas sudužo ir aviakatastrofoje žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona Maria, taip pat kartu skridę kariuomenės vadai, parlamentarai, aukšti dvasininkai ir kiti svarbiausi šalies pareigūnai.
Lenkijos valdžia vykdė ne vieną katastrofos tyrimą, įvykiai yra apaugę sąmokslo teorijomis, kaltinama Rusija, minimos lėktuve tariamai buvusios bombos. Katastrofa vaidina svarbų vaidmenį Lenkijos visuomenei, ją dalis žmonių mato kaip istorinės Lenkijos kovos dėl teisingumo prieš Rusiją ir Sovietų Sąjungą tęsinį. Svarbiausias Lenkijos politikas, velionio prezidento brolis Jaroslawas, katastrofą mini kasmet.
Šiandien Lenkijos valdžia sulaukia kritikos iš Europos Sąjungos ir sąjungininkų dėl to, kad yra paminamas teisės viršenybės principas, neužtikrinamos žmogaus teisės. Tačiau kaip šalies politikos kryptį paveikė katastrofa, spręsti dar anksti, įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto.
„Lenkiją pakeitė, bet negalime sakyti, kad turėjo regioninę išdavą. Ir dėl Lenkijos sudėtinga kalbėti, ar toks stiprus pasisukimas į dešinę susietas būtent su ta aviakatastrofa. (...) Tam tikros tendencijos Lenkijos politiniame gyvenime buvo ryškios ir aiškios dar iki katastrofos. Katastrofa galbūt jas dar paryškino, pagilino susiskaldymą“, – LRT.lt teigia politologas.
Tais pačiais metais prasidėjo masiniai protestai keliose Artimųjų Rytų valstybėse, jie nuvertė ilgamečius režimus ir sukūrė politinių permainų galimybę bei terpę radikalizmui.
Kovą Islandijoje išsiveržė Ejafjadlajokudlio ugnikalnis, tai privertė atšaukti 100 tūkst. skrydžių. Dėl to Lenkijos vadovų laidotuvėse negalėjo dalyvauti dalis pasaulio lyderių.
2011-ieji, kai Šiaurės Korėja grįžta prie branduolinio ginklo kūrimo
Gruodžio 19-ąją valstybinės Šiaurės Korėjos televizijos žinių pranešėjas paskelbė, kad prieš dvi dienas mirė Kim Jong Ilas, šiai uždarai šaliai vadovavęs nuo 1994 metų.
Kim Jong Ilo valdymo metu Šiaurės Korėja neteko sovietų paramos ir susidūrė su didelėmis ekonominėmis problemomis, pasaulį pasiekė pranešimai apie masinio įkalinimo centrus, kur verčiamos dirbti ištisos šeimos, o režimas kaltintas parama terorizmui.
Kim Jong Ilo valdymo pabaigoje Šiaurės Korėjos režimas įsipareigojo atsisakyti branduolinių ginklų, nors niekada nepripažino fakto, kad juos turi.
Gruodžio 29-ąją valdžią oficialiai perėmė jauniausias velionio sūnus Kim Jong Unas, apie kurį žinoma nedaug. Vakarus pasiekė gandai apie jo prabangų gyvenimo būdą, nepaliaujamą rūkymą ir aistrą NBA, kurią atspindėjo keli Denniso Rodmano vizitai į Pchenjaną.
Manoma, kad Kim Jong Unui teko kovoti dėl valdžios, per vieną iš elito valymų 2013 m. egzekucija įvykdyta jo dėdei, 2017 m. Malaizijoje buvo nunuodytas jo netikras brolis. Svarbias pozicijas valdžios viršūnėje užėmė Kim Jong Uno sesuo Kim Yo Jong.
Režimas 2013 metais pareiškė kursiantis naujas tarpžemynines balistines raketas (ICBM), kurios galėtų nešti branduolinius ginklus, įvykdytas trečias branduolinio ginklo bandymas ir Jungtinės Tautos išplėtė sankcijas Šiaurės Korėjai. Sankcijas įvedė ir kitos Vakarų valstybės, todėl režimas susidūrė su ekonominėmis problemomis ir užsiiminėja kontrabanda, prekyba ginklais ir narkotikais.
JAV prezidentu tapus Donaldui Trumpui, prasidėjo asmeniniai jo ir Kim Jong Uno apsižodžiavimai, 2017 metais NATO vadovas Jensas Stoltenbergas Pchenjaną pavadino „pasauline grėsme“ ir pritarė dar griežtesnėms sankcijoms, D. Trumpas perspėjo apie Šiaurės Korėją užklupsiančią „ugnį ir įsiūtį“ bei „visišką (šalies) sunaikinimą“.
Vėliau D. Trumpas perėjo prie malonybinių žodžių ir kelis kartus susitiko su Kim Jong Unu. Tačiau realių derybų pasiekimų nėra, o Kim Jong Unas šiandien atvirai teigia, kad Šiaurės Korėjos branduolinis arsenalas užtikrina šalies saugumą ir atgraso priešus.
Taip pat 2011 m. kovo 11 d. Japonijoje žemės drebėjimas ir cunamis sukėlė katastrofą Fukušimos atominėje elektrinėje (AE) – įvyko trys branduolinio kuro išsilydymai, trys vandenilio sprogimai, į Ramųjį vandenyną ir aplinką išsiliejo radioaktyvios medžiagos.
Gegužės 2 d. itin slaptos JAV karinės operacijos metu Pakistane buvo nužudytas teroristinės grupuotės „Al-Qaeda“ vadas Osama bin Ladenas. JAV prezidentas Barackas Obama tai pavadino „gera diena Amerikai“, dėl kurios pasaulis tapo saugesnis.
2012-ieji kai Vladimiras Putinas grįžta
2008 m. Rusijos prezidentu po dviejų V. Putino kadencijų tapo Dmitrijus Medvedevas. Jis laikytas liberalesniu politiku, teikiančiu dėmesį technologijoms ir verslui, tikėtasi realių reformų įgyvendinimo.V. Putinas atsitraukė į premjero postą.
Artėjant 2012 m. rinkimams, dalis analitikų svarstė, ar D. Medvedevui pavyks dar kartą būti „perrinktu“. Tačiau Rusijos prezidentu vėl buvo „išrinktas“ V. Putinas. Akivaizdus balsų klastojimas ir pasipiktinimas V. Putino sugrįžimu dar pakurstė jau 2011 metais prasidėjusius masinius protestus, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių gyventojų. Didžiausias protestas nuo Sovietų Sąjungos griūties vyko Bolotnajos aikštėje, žmonės reikalavo laisvų rinkimų, tačiau režimas reagavo smurtu ir suėmimais, nuo kurių dalis opozicionierių pabėgo į užsienį.
„Rusija be Putino“ – tada skandavo protestuotojai, bet V. Putinas po savo „išrinkimo“ tarė: „Mes laimėjome. Šlovė Rusijai“ ir sunaikino visas iliuzijas apie galimą režimo pasikeitimą.
Nuo 2012 metų Rusijos režimo konfrontacija su Vakarų pasauliu didėjo, dabar santykiai yra prasčiausi nuo Šaltojo karo laikų, nepaisant kelių vakariečių bandymų „perkrauti“ padėtį. Rusija tęsia karinę agresiją Rytų Ukrainoje, vykdė karinę kampaniją Sirijoje, nuo žlugimo išgelbėjo Venesuelos režimą, kišasi į regioninius konfliktus ir demokratinių valstybių procesus.
Nepaisant to, dalis ekspertų vis dar kalba apie santykių perkrovimą, o lyderiai mini strateginio dialogo galimybę.
Iš prezidento posto V. Putinas veikiausiai nedings dar kurį laiką – šiemet priimti Konstitucijos pakeitimai anuliavo jo kadencijų skaičių, todėl 2024-aisiais jis vėl galės siekti „perrinkimo“.
Taip pat 2012-ųjų vasario 6 d. Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II šventė savo deimantinį 60 metų soste jubiliejų ir tapo viena iš 6 karalystės monarchų valdžiusių ilgiau kaip 5 dešimtmečius. 2017 m. ji minėjo safyrinį jubiliejų ir tapo ilgiausiai JK valdančia monarche.
2013-ieji kai Ukrainos gyventojai pasuko į Vakarus
2013-ųjų rudenį Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai vainikavo viršūnių susitikimas Vilniuje. Tačiau akibrokštą pateikė Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, likus savaitei iki susitikimo atsisakęs pasirašyti asociacijos su ES sutartį.
„Europa dvejus metus laukė sužadėtuvių vakarėlio, bet jis atšauktas likus savaitei“, – tada Vilniuje ištarė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Tačiau Ukrainos gyventojai nesusitaikė su V. Janukovyčiaus sprendimu – lapkričio 21 d. centrinėje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje susirinkę 2 tūkst. protestuotojų reikalavo, kad šalis suktų europinės integracijos keliu. Po kelių dienų čia jau susirinko keli šimtai tūkstančių protestuotojų, žiniasklaidoje jiems buvo priklijuotas Euromaidano vardas, aikštėje greta Ukrainos dvispalvės plevėsavo ES vėliavos.
Kai Ukraina nepasirašė asociacijos sutarties lapkričio 28-ąją, protestai išaugo ir persikėlė į kitus miestus, o valdžia į juos reagavo smurtu. Tačiau protestuotojai aikštėje rentė barikadas, juos palaikė užsienio demokratinių valstybių lyderiai ir visuomenės.
2014 m. vasario 22–23 dienomis V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją, valdžią į savo rankas perėmė protestuotojai. Protestų metu žuvo mažiausiai 50 žmonių, dalį jų nušovė „Berkut“ pajėgų snaiperiai, tūkstančiai buvo sužaloti.
Pasinaudodamas sumaištimi Kremlius aneksavo Krymo pusiasalį, kurstė „sukilimus“ Ukrainos regionuose, apginklavo, rėmė ir vadovavo prorusiškiems separatistams bei siuntė savo karius. Tačiau ginti Ukrainos stojusiems savanoriams kartu su reguliarios kariuomenės daliniais pavyko sulaikyti Rusijos karinę kampaniją, nors Donecko, Luhansko ir Krymo regionų kontrolės Kijevas dar neatgavo. 6 metus vykstančiame kare žuvo mažiausiai 14 tūkst. žmonių, o taikos perspektyvų nematyti, nepaisant Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pažadų.
Rusijos pradėtas karas sukrėtė Vakarus ir Lietuvą, bet ir sustiprino Ukrainos pasiryžimą siekti euroatlantinės integracijos, kuri šiandien įtvirtinta šalies Konstitucijoje.
„Ukrainoje įvyko mentalinis lūžis, šalis parodė savo intencijas žengti į Vakarus, o nebebūti tarpininku tarp Rytų ir Vakarų. Iš to išplaukė karinė agresija, pirma Europos šalies teritorijos aneksija nuo Antrojo pasaulinio karo, tebesitęsianti agresija Donbase.
Bet lūžis yra toks, kuris ne tik žymi pačios Ukrainos šalies naują raidos etapą, bet ir pažymi ar primena mums visą Rytų partnerystės regioną, kuris per pastaruosius keliolika metų ne kartą parodė, kad Rusijos įtaka ten yra mažų mažiausiai persvarstoma, o kartais tiesiog sumenksta“, – LRT.lt teigia Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovas Linas Kojala.
Dėl kilusio karo Baltijos šalys ėmė prašyti didesnių NATO saugumo garantijų bijodamos dėl savo saugumo. Nuraminti sąjungininkų 2014 metais į Estiją atvyko JAV prezidentas Barackas Obama, o NATO grįžo prie Šaltojo karo laikais vyravusios Rusijos atgrasymo ir sąjungininkų teritorinės gynybos doktrinos.
„Tai priminė, kad ir pačių NATO valstybių kaimynystė nėra iki galo saugi. Todėl būtina priimti ir nacionalinius sprendimus – su tuo susijęs gynybos išlaidų didėjimas – (...) bet ir Aljanso lygmenyje priimti sprendimai“, – nurodo L. Kojala. Šiandien Lietuvoje veikia Vokietijos vadovaujamas priešakinių NATO pajėgų batalionas (eFP), tokie vienetai yra ir Latvijoje bei Estijoje, oro erdvės saugumą užtikrina NATO oro policijos misija, Lietuvoje treniruojasi JAV kariai.
Dėl Kremliaus agresijos ES ir kitos Vakarų valstybės įvedė sankcijas Rusijai. „ES pirmą kartą pritaikė tokias griežtas ekonomines sankcijas tokiam svarbiam savo prekybiniam partneriu. Jei prisimintume diskusijas 2014-2016 metais, tikrai netrūko skeptikų, kurie teigė, kad tai yra trumpalaikis veiksmas, kad ilgainiui sankcijos bus atšauktos. Jos neatšauktos, tik plečiamos“, – sako L. Kojala.
Taip pat 2013 metais iš pareigų netikėtai pareiškė pasitraukiantis popiežius Benediktas XVI. Surengtoje konklavoje naujuoju popiežiumi išrinktas Pranciškus.
2014-ieji kai paskelbtas Islamo kalifatas
Dar 2010 m. Tunise susidegino Mohamedas Bouazizis – taip vaisų ir daržovių pardavėjas pasielgė dėl nesibaigiančių valdžios pareigūnų reikalavimų ir priekabių. Šis įvykis pakurstė protestus, išplitusius į 5 regiono valstybes ir vadinamus Arabų pavasariu.
Nors demokratinius pokyčius šie protestai nešė lėtai, tačiau kilusi suirutė ir pilietinis karas Sirijoje sukūrė terpę klestėti teroristinėms grupuotėms.
2014 metų birželio 29-ąją Abu Bakras al Baghdadis paskelbė apie kalifato įkūrimą ir savo vadovaujamą teroristinę organizaciją pervadino „Islamo valstybe“ (ISIS). Internete plito propagandiniai grupuotės vaizdo įrašai, verbavę žmones visame pasaulyje atvykti kovoti dėl grupuotės skelbiamų idealų. Kartu pasaulis išvydo gausius nelegalių egzekucijų įrašus.
ISIS, ISIL, „Daesh“ vadinta „Islamo valstybė“ kaip „Al-Qaeda“ šaka atsirado dar 2004 metais ir ėmė stiprėti nuo 2011. 2015 metais ji kontroliavo didžiausią teritoriją Sirijoje ir Irake, jai priklausė ir ji valdė keliasdešimt milijonų žmonių, dar tūkstančiai į ją norėjo persikelti, prieš ją kovojo JAV suburta tarptautinė koalicija. Kartu ISIS buvo ir bandymas kurti valstybę kitokiu pagrindu, įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius.
„Kuo ji ypatinga – kad buvo kuriama ne nacionaliniu arba etnonacionaliniu pagrindu, priklausomybė kuriai nors etninei grupei buvo irelevantiška. Aišku, galima sakyti, kad didžioji dalis „Islamo valstybės“ kūrėjų ir pilietijos (...) buvo arabai, kažkas pasakytų, kad ir musulmonai. Tai yra tiesa“, – teigia E. Račius.
2018 metų pabaigoje JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad ISIS „yra nugalėta“, o 2019 metais sąjungininkai nukovė Abu Bakrą al Baghdadį.
Tačiau ISIS ištikimi kovotojai ar nuo propagandinės medžiagos internete radikalizavęsi asmenys ir toliau vykdo teroristinius išpuolius visame pasaulyje. Kartu, šis pavyzdys gali rodyti, kaip valstybingumas ir politika pasaulyje gali vystytis ateityje. „Islamo valstybė“ jau yra sužlugdyta ir jos vystymasis nutrauktas. Bet pati idėja ir ideologija neabejotinai neišnyko“, – mano E. Račius.
2015-ieji, kai ES tvarkėsi su migrantų krize
Politiniai neramumai griūnant režimams ir iškylant naujoms grupuotėms, pilietinis karas Sirijoje ir ISIS teroras paskatino savo namus palikti milijonus Artimųjų Rytų gyventojų. Dalis jų patraukė į kaimynines Europos Sąjungos valstybes, o Bendrija susidūrė su didžiausiu pabėgėlių antplūdžiu nuo Antrojo pasaulinio karo.
Viduržemio jūra 2015 m. ES pasiekė virš milijono pabėgėlių, dar virš 2 mln. kirto sausumos sieną, dauguma jų stengėsi pasiekti išvystytą socialinės rūpybos sistemą sukūrusius valstybes – Vokietiją, Švediją, Jungtinę Karalystę. Šia krize siekė pasinaudoti ir Kremlius, rengdamas karinę operaciją Sirijoje, propagandai skelbiant ES žlugimą ir nesantaiką dėl pabėgėlių priėmimo.
Tačiau lyderės poziciją užėmė Vokietijos kanclerė Angela Merkel – išarusi garsiąją frazę „mes susitvarkysime“, ji atvėrė šalies duris pabėgėliams.
Itin didelę migrantų naštą teko patirti pietinėms ES šalims ir Balkanams, kurių ekonomikos sunkiai pajėgė tvarkytis su šia krize.
Migrantų klausimas suskaldė ES nares ir politiškai: dalies šalių politikai atsisakė priimti migrantus, pagrindiniuose jų keliuose statė tvoras, pasirodė pranešimai apie pareigūnų smurtą, o valstybėse sustiprėjo populistinių partijų pozicijos, kurios gąsdino migrantų nusikaltimais, tariama grėsme vakarietiškam gyvenimo būdui ir pan.
„Tai tapo vienu labiausiai poliarizuojančių klausimų tiek Europos valstybių viduje, tiek ir tarpvalstybiniuose santykiuose, o jo pasekmes dar jaučiame. Tai įgalino dešiniuosius populistus ir „pakeliamojo tilto politikos“ šalininkus (tokio mentaliteto žmonės migruoja į turtingesnes, išskirtinesnes ar „grynesnes“ bendruomenes ir tada agituoja daugiau atvykėlių neįsileisti – LRT.lt), paskatino Šengeno erdvės šalis uždaryti sienas ir kurstė ksenofobines baimes, kurios buvo ir taip didelės po krizės. Šios krizės padariniai saugumui, ekonomikai, politikai ir sociokultūrai veiks Europą dar daug metų“ – LRT.lt teigia Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Estijoje tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Ieškodama išeičių ES bandė kurti pasidalinimo migrantais schemas, tačiau ne visos valstybės sutiko priimti žmones, taip pat buvo sukurta pasienio apsaugos tarnyba (FRONTEX), o Turkija 2016 metais mainais į 6 mlrd. eurų paramą sutiko užverti sausumos kelią į Bendriją ir pabėgėlius įkurdino stovyklose šalies viduje.
Atvykėlių į ES skaičius nuosekliai mažėjo, tačiau ekspertai pabrėžė, kad veiksmingo būdo susitvarkyti su iššūkiu nerasta. Dalies migrantų noras gyventi oriai Europoje taip ir neišsipildė – jie vis dar įstrigę pabėgėlių stovyklose ir negali integruotis į visuomenes.
Taip pat 2015 metais visos 50 JAV valstijų legalizavo LGBT asmenų santuokas. Netrukus tokį žingsnį žengė ir kitos pasaulio valstybės: Airija, Suomija, Grenlandija, Kolumbija, Malta, Australija, Vokietija, Austrija, Taivanas, Ekvadoras.
2015-ųjų vasario 27-ąją Rusijos gyventojus apstulbino vieno svarbiausių opozicionierių Boriso Nemcovo nužudymas prie pat Kremliaus sienų.
2016-ieji kai Jungtinė Karalystė nusprendė išstoti iš ES
2016 metų birželio 23 d. Didžiosios Britanijos gyventojai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. Neįpareigojančio referendumo rezultatai nustebino daugelį stebėtojų, nors apklausos prognozavo apylygį abiejų stovyklų palaikymą.
Euroskeptikai prognozavo, kad netrukus iš Bendrijos ims trauktis ir pavienės kitos šalys, o glaudesnės ES integracijos šalininkai džiaugėsi, jog tradiciškai skeptiškas suartėjimo iniciatyvoms britų balsas nebebus svarbus.
„JK išėjimas parodė ES silpnumą, kai reikia augantį narių skaičių išlaikyti patenkintą, bet kartu ir stiprybę ginant net ir mažiausių valstybių interesus (pavyzdžiui, Airijos), tvarkantis su užsienio jėgomis. Tai sukėlė ir dideles įtampas britų visuomenėje, kurios gali privesti ir prie JK kaip sąjungos iširimo“ – teigia T. Jermalavičius.
2020-ųjų gruodžio 24 d. pranešta, kad ES ir britai susitarė dėl būsimų santykių po sausio 1-osios, kai baigiasi pereinamasis „Brexito“ periodas. Ar Jungtinė Karalystė bus savarankiškesnė pasaulyje ir tai neš naudą šaliai, ar jos įtaka sumenks, paaiškės ateityje.
Tačiau „Brexitas“ žymėjo ir vieną iš skambių populistinės politikos pergalių – kai balsuotojus į savo pusę politikai ir suinteresuoti verslininkai siekė palenkti ir melagingais teiginiais, gąsdinimais bei kaltinimais. Tais pačiais metais pasaulį apstulbino ir netikėta milijonieriaus verslininko ir TV žvaigždės Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose. Filipinų prezidentu tais pačiais metais tapo kontroversiškais pasisakymais pagarsėjęs Rodrigo Duterte.
„Radikalios pažiūros, lig tol gyvavusios paraštėse, šiame dešimtmetyje sukėlė rimtų pasekmių visame pasaulyje. Populistiniai lyderiai atspindi dalies visuomenės pažiūras ir toliau kursto neapykantą įvairovei, skleisdami dezinformaciją ir skatindami diskriminaciją. Ši neapykanta reiškėsi prievarta, aukštomis spygliuotos vielos tvoromis, masinėmis stovyklomis ir kalėjimais „kitokiems“, – LRT.lt teigia nepriklausoma tyrėja Indrė Balčaitė. Anot jos, populistams iškilti kelią nutiesė gilėjusi socioekonominė nelygybė ir jos sukeltas susipriešinimas.
Dabar populistiniai lyderiai valdo ir Indiją, Braziliją, Turkiją Vengriją, Lenkiją, o kurstomos neapykantos taikiniu vis dažniau tampa įvairios mažumos, žmonėms pabėgti nuo persekiojimo ir priespaudos darosi vis sunkiau.
2016-ųjų balandį 195 pasaulio valstybė pasirašė Paryžiaus klimato taikos susitarimą, kuriuo išreiškė įsipareigojimą mažinti aplinkos taršą ir minimalizuoti jos pasekmes klimatui. Tačiau susitarimo įsipareigojimai nėra privalomi.
2017-ieji kai žmonės prabilo apie patirtą seksualinį smurtą
2017 m. spalį vieną garsiausių Holivudo prodiuserių Harvey Weinsteiną virš 100 moterų apkaltino seksualiniu priekabiavimu ir išprievartavimu. Tai dar 2006 m. prasidėjusį #MeToo judėjimą padarė pasauliniu, seksualinį smurtą ar priekabiavimą patyrę žmonės ėmė viešai kalbėti apie savo išgyvenimus, kaltinamuosius duoti į teismą.
Lietuvoje šis judėjimas taip pat paskatino atviriau kalbėti apie seksualinį išnaudojimą, priekabiavimą ir jo netoleruoti. Tokiu elgesiu buvo apkaltinti keli politikai, teatrų vadovai, režisieriai, tai toleruojančios institucijos.
Tačiau dažnai aukos negali pasiekti teisingumo teisme, jas persekioja šmeižto ieškiniai, nusikaltimų neįmanoma įrodyti dėl įrodymų trūkumo ar dėl senaties.
„#MeToo pridėjo sąmoningumo. Manau, kad žmonės pradėjo atsargiau vertinti savo veiksmus. Būtent tie potencialūs priekabiautojai pradėjo vertinti ir žiūrėti preciziškiau. Taip pat pačios moterys, kurios nukentėjo, manau, pasidarė drąsesnės“, – anksčiau LRT.lt sakė lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkė Laima Vengalė-Dits.
Taip pat 2017 m. Mianmare kariuomenė pradėjo vykdyti sisteminę operaciją prieš musulmonų etninę grupę rohinjus. Stebėtojų nuomone, operacija atitinka „etninio valymo“ ir „genocido“ apibrėžimus, bet tuometinė faktinė šalies vadovė ir Nobelio taikos premijos laureatė Aung San Suu Kyi tokius veiksmus gynė, o pasaulis į įvykius praktiškai nereagavo.
2017-ųjų pabaigoje antrai kadencijai faktiniu Kinijos vadovu perrenkamas Xi Jinpingas, kuris netrukus užsitikrina prezidento „iki gyvenimo galo“ statusą.
2018 metai, kai cheminis ginklas panaudojamas NATO valstybėje
Kovo 4-ąją Jungtinės Karalystės Solsberio mieste į ligoninę buvo paguldytas buvęs dvigubas JK ir Rusijos agentas Sergejus Skripalis su dukra Julija.
Netrukus JK paskelbė, kad prieš Skripalius buvo panaudotas sovietų sukurtas cheminis ginklas „Novičiok“, tai patvirtino ir Cheminių ginklų draudimo organizacija (OPCW). Nuo nuodų mirė dar viena buteliuką radusi moteris, keli britai nukentėjo.
Nepriklausomi tyrėjai „Bellingcat“ identifikavo ataką surengusius asmenis – tai Rusijos karinės žvalgybos (GRU) agentai. Maskva kategoriškai neigė bet kokias sąsajas. Per Rusijos televiziją buvo parodytas pašaipus interviu su identifikuotais asmenimis, kuriame jie teigė Solsberį lankę kaip turistai.
Tai buvo pirmasis cheminio ginklo panaudojimo atvejis Europos ir NATO valstybėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Reaguodamos į išpuolį beveik visos NATO valstybės koordinuotai išsiuntė iš savo šalių rusų diplomatus, kurie, kaip įtariama, dirbo žvalgybinį darbą. Vakarų šalys taip pat įvedė sankcijas Rusijai.
Po išpuolio žiniasklaidoje ėmė daugėti informacijos apie kenksmingas Rusijos žvalgybos agentūrų operacijas Vakarų valstybėse – organizuotus įsilaužimus į tarptautinių organizacijų pastatus, pasikėsinimus nužudyti, valstybinių perversmų organizavimą, kibernetines atakas. 2020 m. cheminiu ginklu iš „Novičiok“ grupės buvo bandyta nunuodyti rusų opozicionierių Aleksejų Navalną. Nepriklausomi tyrėjai nustatė, kad tai bandė padaryti Rusijos federalinė žvalgybos tarnyba (FSB).
2019-ieji, kai augo baimė dėl Trečiojo pasaulinio karo
2019-ųjų pabaigoje ir šių metų pradžioje internete ėmė plisti memai apie Trečiąjį pasaulinį karą, kurie atspindėjo itin išaugusią įtampą Persijos įlankoje, privedusią prie apsikeitimų raketų smūgiais ir civilių aukų, kai Teheranas „per klaidą“ numušė Ukrainos avialinijų lėktuvą.
Įtampa tarp JAV, Irano, kitų regiono valstybių ir Teherano kontroliuojamų grupuočių akistatos brendo ilgai. 2018 metais D. Trumpas vienašališkai pasitraukė iš branduolinio susitarimo su Iranu (JCPOA) ir įvedė sankcijas, o Teheranas pranešė atnaujinantis savo branduolinę programą.
2019-ųjų gegužę Omano įlankoje ir prie Hormūzo sąsiaurio prasidėjo laivų užpuolimai, atakuota naftos gavybos infrastruktūra Saudo Arabijoje, Iranas pranešė numušęs JAV bepilotį lėktuvą, sulaikė britų tanklaivį. JAV į regioną siuntė papildomas pajėgas, svarstyta apie bendros ES saugumo misijos kūrimą, prie kurios prisidėtų ir Lietuva.
Įtampa pasiekė aukščiausią tašką 2020-ųjų sausio pradžioje, kai JAV raketų smūgiu nužudė svarbų Irano generolą Qasemą Soleimani. Teheranas į tai reagavo raketų smūgiais į JAV ir sąjungininkų karines bazes Irake. Tą pačią naktį buvo numuštas iš Teherano į Kijevą pakilęs skristi Ukrainos tarptautinių avialinijų lėktuvas, o Iranas prisipažino tai padaręs „per klaidą“.
2020-ieji kai pasaulį užklupo pandemija
Pirmieji pranešimai apie nežinomo naujo viruso protrūkį Kinijoje pasaulį pasiekė metų sandūroje. Vakarų valstybės tikėjosi, kad įvykiai klostysis panašiai kaip per 2002–2004 m. SARS epidemiją, kai buvo užfiksuota virš 8 tūkst. užsikrėtimų, nuo viruso oficialiai mirė virš 700 žmonių, tačiau dauguma atvejų apsiribojo Azijos valstybėmis.
Šįkart virusas ėmė nevaldomai plisti Italijoje, kitose pietų Europos valstybėse ir apėmė visą pasaulį.
Vakarų lyderiai ir ekspertai kritikuoja Kinijos valdžią, kad ji slėpė viruso protrūkį rudenį, delsė informuoti Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), susidorojo su informaciją pranešinėjusiais kinais ir tai sutrukdė efektyviam problemos lokalizavimui. Kinijos valdžia savo atsakomybę neigia, šalies propaganda aktyviai skelbia, jog Pekinas puikiai susitvarkė su pandemija, o Kinija gali tapti „pasaulio gelbėtoja“ tiekdama apsaugos priemones ir vakcinas.
Pandemija sutapo su Kinijos ekonominės galios išaugimu, Pekinas tarptautinėje arenoje jaučiasi vis ryžtingiau ir nebeslepia noro dominuoti. Todėl Kinijos diplomatai drąsiai platino sąmokslo teorijas apie COVID-19 atsiradimą, kaltino Vakarų valstybes, grasino ir toliau grasina joms sankcijomis.
Tai privertė Vakarus keisti požiūrį – NATO ir ES pripažįsta Kiniją vienu didžiausių iššūkių saugumui ir vadina šalį sistemine varžove, JAV yra įsivėlusios į atvirą konfrontaciją.
„Tikiu, kad NATO reakcija ir veiksmai reaguojant į Rusijos agresiją bei Kinijos komunistų partijos keliamos grėsmės pripažinimas, yra istoriniai ir labai svarbūs momentai. Sėkmingiausias pasaulio istorijoje Aljansas toliau prisitaiko ir auga, susidurdamas su naujais iššūkiais“ – LRT.lt teigia buvęs JAV kariuomenės Europoje vyr. vadas dabar Europos politikos analizės centro (CEPA) ekspertas gen. Benas Hodgesas.
Tačiau dėl pandemijos Vakarų kritika kol kas ribota. „Turime ir globalią tendenciją – Kinija tikrai susilauktų dar daugiau kritikos, nei gauna dabar, net iš Vakarų pasaulio, jei valstybės nebūtų neužtikrintos, kad gal dar Kinijos reikės dorojantis su krize“ – LRT.lt anksčiau sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doc. Konstantinas Andrijauskas.
Ko laukti kitąmet?
Pasaulio dėmesys vis dar nukreiptas į COVID-19 pandemijos suvaldymą, tačiau vis daugiau valstybių pradeda skiepyti savo gyventojus ir optimizmas, kad virusas bus suvaldytas, auga. Tačiau 2021-aisiais kils nauji iššūkiai.
„Vienerių metų pakeisti kryptį neužteks. Kol kas svarbiausias tikslas bus suvaldyti pandemiją, kuri dar labiau pagilins socioekonominę nelygybę. Jai pasibaigus vyriausybės bus smarkiai įsiskolinusios ir neskubės investuoti į socialinę sanglaudą. Nors demokratiniai protestai ir kai kurie rinkimų rezultatai teikia vilties, demokratijai, žmogaus teisėms ir viešosioms gėrybėms pavojus tebegresia“, – teigia I. Balčaitė.
2021-aisiais ir toliau tęsis vasarą prasidėjusi politinė krizė Baltarusijoje. Aliaksandras Lukašenka nekalba apie pasitraukimą, nors dalis ekspertų prognozuoja, kad Kremlius norėtų Minske matyti sau parankesnį politiką, o gatvėse protestuojantys tūkstančiai baltarusių nori demokratinių ir laisvų rinkimų.
Anot L. Kojalos, įvykiai Baltarusijoje atspindės pasaulio politikos pasirinkimą: ar Vakarai sugebės nepamiršti įvykių kaimynystėje ir ar naujoji Joe Bideno administracija JAV bus pasiryžusi spręsti krizes regione.
„Galime žvelgti į Baltarusiją ir matyti, kad ten tęsiasi tai, kas vyko Ukrainoje – kita forma, kitomis aplinkybėmis, kitoks kontekstas, bet labai svarbūs procesai, reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinei bendruomenei. Lietuvai čia tenka ypatingas vaidmuo (...), todėl reikšminga išlaikyti tarptautinį dėmesį, parodyti Baltarusijos pilietinei visuomenei, kad tai yra jų kova bet ji yra matoma Vakaruose, šalis palaikoma“, – teigia L. Kojala.
Ateinančiais metais Rusijoje vyks Dūmos rinkimai, kurie „gali tapti žaibolaidžiu Putino režimu nepatenkintiems“ žmonėms ir „paskatinti pokyčius“, kurie priverstų režimą keisti savo kryptį, įsitikinęs T. Jermalavičius. Jis primena, jog 2021-aisiais vyks ir bendros Rusijos-Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2021“, o Rusija su JAV stengsis išgelbėti arba paskandinti paskutinę branduolinių ginklų arsenalą ribojančią „START“ sutartį.
2021-aisiais Vokietijoje vyks federaliniai rinkimai, juose valdančiąją koaliciją ves nebe 15 metų šaliai vadovaujanti A. Merkel, dabar laikoma įtakingiausia visos ES ar liberaliojo Vakarų pasaulio politike.
„Kas laimės rinkimus Vokietijoje, tas turės įtakos visai Europos ateičiai. Ar toliau Vokietija turės tokią ryškią lyderę, kaip iki šiol buvo Angela Merkel? Ko gero parlamentiniai rinkimai Vokietijoje bus didžiausias iššūkis“, – svarsto politologas A. Pukšto.
Nors pandemijos metu dalyje Vakarų valstybių išaugo pasitikėjimas tradicinėmis partijomis ir patirties turinčiais lyderiais, populistiniai judėjimai niekur nedingo. Todėl demokratijos stiprinimas bus dar vienu iššūkiu 2021 metais.
„Laukia dvigubas iššūkis: vėl suteikti energiją demokratijai ES ir kartu sukurti ilgalaikius santykius, kad būtų įmanoma dirbti su tokiomis nedemokratinėmis jėgomis kaip Rusija ir Kinija“ – LRT.lt teigia Karališkojo Egmonto tarptautinių santykių instituto ekspertas ir Gento universiteto profesorius Svenas Biscopas.
Prognozuojama, kad šiame dešimtmetyje Kinija pralenks JAV ir taps didžiausia pasaulio ekonomika, todėl santykiai su šia valstybe taps išbandymu ir Vakarų valstybėms.
„Vakarai (...) turi laikytis kartu, atremdami Kinijos komunistų partijos agresiją, vagystes, neteisėtą elgesį ir tarptautinės teisės, sutarčių nepaisymą. Tik laikydamiesi kartu mes galime atsilaikyti“, – teigia B. Hodgesas.
Kartu Vakarams reikės rasti būdą tinkamai reguliuoti didžiąsias IT kompanijas, siekiant nuo jų piktnaudžiavimo apsaugoti gyventojus.
„Didžiausias iššūkis bus didžiųjų technikos milžinų humanizavimas. Tokios kompanijos kaip „Facebook“ tapo pernelyg galingos ir monopolistiškos. (...) Dar labiau man susirūpinimą kelia Kinijos technologijų įmonės, kurios plečiasi pasaulyje ir veikia klausydamos komunistų partijos nurodymų, vykdydamos disidentų represijas ir įgyvendindamos partijos tikslus. Vakarų laukia dilema – kaip reguliuoti JAV kompanijas, kad tai nesukurtų lango Kinijos įmonėms su dar blogesniais įpročiais“, – LRT.lt teigia Užsienio reikalų tyrimų instituto (FPRI) ekspertas Chrisas Milleris.
Įtampa Artimuosiuose Rytuose taip pat nedings – metų pabaigoje Izraelis normalizavo santykius su 5 arabų valstybėmis, tačiau dabar tai gali sukurti trintis šalių viduje tarp valdžios ir gyventojų ar net terpę ekstremizmui.
„Būtent to Izraelis ir siekė. Bendro nesutarimo tarp arabų režimų ir piliečių. Kad nebūtų tokio mobilizavimosi, matymo, kad mes turime kovoti už palestiniečius. O tai iš kitos pusės reiškia kovoti prieš žydų valstybę. Natūralu, kad vyriausybės užmezgusios santykius to nebedarys. Bet pilietija, o tarp jų ir ginkluotos grupės, įgauna dar vieną argumentą“, – teigia E. Račius, prognozuojantis, kad tai gali paskatinti ir naujus protestus bei reikalavimus nuversti valdžią.