Lukašenkos karta: priespaudos sąlygomis užaugę jauni baltarusiai idealizuoja Lietuvą

lrt.lt 2020 10 05

Žvelgdami režimo represijoms į akis, jauni baltarusiai idealizuoja gyvenimą ir laisvę Lietuvoje – Minske užtenka „apsišviesti” dalyvaujant proteste, kad prarastum vietą universitete ar darbą.

Protestai Baltarusijoje

lrt.lt

Ši istorija rašyta artėjant rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimams ir smurto bangai, kuri kilo po jų. Kalbėdamiesi su jaunais baltarusiais mėginome suprasti, kaip į savo aplinką žiūri jaunoji šalies karta, kuri gimė ir augo Aliaksandro Lukašenkos režimui jau valdant Baltarusiją.

 

Užtenka pasirodyti viename proteste, kad „apsišviestum“ ir būtum pastebėtas valdžios, sako į trečią dešimtį įkopusi anarchistė Marija.

 

Jau ne vienus metus būdama aktyvistė ji priversta gyventi su tėvais, klaidžioti iš vieno darbo į kitą, belaukiant skambučio, kada ir vėl bus atleista.

 

Ne paslaptis, kad žmonės atleidžiami už politinę veiklą, sako ji. Pastarasis jos viršininkas to net neslėpė – pripažino, kad valstybei priklausančios bendrovės vadovybė sulaukė skambučio ir gavo nurodymą atleisti Mariją. Taip ir padarė.

 

Kai nuo 40 iki 70 proc. baltarusių dirba viešajame sektoriuje – oficialios ir nepriklausomos statistikos duomenys kiek skiriasi, – režimui nėra sunku daryti spaudimą įmonių vadovams atleisti disidentus.

 

Anarchistų būtis Baltarusijoje mažai ką turi bendro su skvotais, demonstracijomis ir alternatyviu gyvenimo būdu, kurį propaguoja jų ideologiniai kolegos Vakarų Europoje. „Čia mes gyvename taip pat kaip visi kiti“, – sako Marija. Dažnai net negalime palikti tėvų namų, priduria ji.

 

Dar iki rugpjūčio 9 d. rinkimų Baltarusijos anarchistai buvo atidžiai stebimi valdžios. Kai kurie buvo režimo prevenciškai sulaikyti ir savavališkai nuteisti dviem savaitėms kalėjimo.

 

Vienas iš Marijos draugų, taip pat anarchistas, buvo priverstas praktiškai izoliuotis namuose, nes žinojo, kad vos žengęs pro duris bus sulaikytas. Anot Marijos, KGB ir jų furgonai be jokių skiriamųjų ženklų nuolat pasirodydavo jo gyvenamojo namo kieme.

 

Ji pati prie savo namų ne kartą yra pastebėjusi sportiniais kostiumais vilkinčius žmones – greičiausiai kaip civiliai apsirengusius KGB agentus.

 

Su Marija susitikome likus kelioms dienoms iki rinkimų. Vaikščiojant po parką Minsko centre ji prisipažino turinti mažai vilties, kad net prasidėjus protestams kas nors galėtų pasikeisti.

 

„Ne taip seniai važiavome per šalį, – prisiminė Marija, kartu su aktyvistų grupe dalijusi lankstinukus ir aiškinusi, kaip organizuotis. – Kalbėjome ne apie tai, kaip paimti ginklą ir surengti perversmą. Tačiau matėme, kad Baltarusijos žmonės tam visiškai nepasiruošę.“ Ji pridūrė, kad niekas savaime nepasikeis, kol žmonės nebus pasirengę prieš režimą panaudoti jėgos.

 

„Yra buvę tokių dalykų ir anksčiau," kai vienoje ar kitoje Minsko vietoje atsiranda antivyriausybinių grafičių, "bet visa tai greitai praeina“, – sakė ji.

 

Staiga ant tuščio suolelio šalia mūsų prisėdo vyras, ant kurio krūtinės kabėjo ausinės su mikrofonu. Mudu su Marija susižvalgę linktelėjome ir pakilome eiti.

 

Jau kitą dieną ji išvyko iš Baltarusijos nelaukdama, kol bus sulaikyta. „Vos kerti siena ir patenki į Europą, iš karto atsipalaiduoji“, – tarė ji.

 

Kultūrinis pasipriešinimas

Protestams įsisiūbuojant, 2020 metų vasarą šalies muzikantai, menininkai ir kultūros veikėjai pasirašė kultūrinio pasipriešinimo manifestą, kuriuo ragina nepalaikyti Vyriausybės.

 

„Tai kultūrinis pasipriešinimas, reiškiantis, kad viešai visai visuomenei pasakai, jog niekada negrosi Vyriausybės organizuojamuose renginiuose ir kad tau nereikia valdžios paramos“, – sako Jurijus.

 

Jurijus kartu su Alehu groja Minsko postpanko grupėje „Nürnberg“ ir kartu atstovauja atgimstančiai ir jau spėjusiai Baltarusijos sienas peržengti muzikos krypčiai, kuri, kaip sako kritikai, sugeba pagauti ir perteikti postovietinės stagnacijos melancholiją.

 

Tuo tarpu legendinės taip pat postpanko rusų grupės „Kino“ daina „Peremen“ („Pokyčiai“) dar iki rugpjūčio 9 d. rinkimų tapo Baltarusijos pasipriešinimo himnu.

 

Minsko centre stovi paminklas šios grupės vokalistui Viktorui Cojui. „Žinojai, kad bus blogai, bet nežinojai, kad taip greitai“ – skelbia užrašas ant grafičiais išmargintos betono plokštės. Greta tylios porelės sėdi apsikabinusios ant suolelių priešais paminklą, o iš jų telefonų sklinda ikona tapusio V. Cojaus balsas.

 

Tačiau kitoje paminklo pusėje atsiradęs užrašas skelbia priešingą mintį – „pokyčių bus“.

 

Jau spėjusios išgarsėti Europoje tokios grupės kaip „Nürnberg“ ir „Molchat Doma“ tęsia „Kino“ grupės „perestroikos“ niūrą.

 

Rugpjūčio 6 d., likus kelioms dienoms iki prezidento rinkimų, kartu su Jurijumi ir Alehu patraukėme į opozicijos protestą. Dar nepriartėjus prie minios, jautėsi ore tvyrantis nerimas žmonėmis nežinant, kaip saugumo pajėgos reaguos į dar vieną nesakcionuotą mitingą, kurie dažnai baigdavosi policijos prievarta.

 

Tačiau tarsi iš niekur pasklidęs V. Cojaus balsas išblaškė slogią nuotaiką. Netrukus muziką užgožė kelių tūkstančių protestuotojų balsai, atkartojantys dainą „Permainos“.

 

Bet vos po kelių savaičių šią „Kino“ dainą paleidę didžėjai buvo priversti ieškoti prieglobsčio Lietuvoje, o Baltarusijoje patys tapo dar viena protestų ikona.

 

Tą saulėtą rugpjūčio popietę įsiliejome į minią, ratu susirinkusią aplink sceną, kurioje valdžia staiga nurodė surengti festivalį šeimoms ir vaikams, – vangiai užmaskuota taktika perimti erdvę, kurią tą dieną planavo savo renginiui panaudoti opozicijos rėmėjai.

 

„Pas mus rengiamos puikios šventės vaikams“, – nusijuokė Jurijus.

 

Tokiems muzikantams kaip duetas „Nürnberg“ sprendimas dainuoti baltarusių kalba ir groti muziką, prasilenkiančią su režimo supratimu, kokie atlikėjai sukuria „kultūrinę vertę“, kuris naudojamas kaip kriterijus nesuteikti teisės alternatyviems muzikantams organizuoti koncertus, reiškia apsiribojimą pasirodymais pogrindiniuose klubuose ir alternatyviuose festivaliuose.

 

Anot Jurijaus, siekdami bent kokio meninio pripažinimo, jauni baltarusiai turi stoti į vyriausybines jaunimo organizacijas. „Jei nori išgarsėti ir užsidirbti pinigų, turi remti Vyriausybę ir jai dirbti“, – sako jis.

 

Daugelis Europoje ir Lietuvoje žinomų baltarusių muzikos grupių savo šalyje išlieka mažai kam girdėtos.

 

Protesto dalyviams po truputį pradėjus skirstytis, Jurijus atsisuko į mus ir tarė: „Važiuojam, parodysim savo rajoną.“

 

Taksi automobiliui skriejant Minsko gatvėmis, grandiozinius vyriausybinius pastatus už lango ėmė keisi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, kol betono ritmas staiga baigėsi atsiveriant dirbamos žemės plotams.

 

„[Betoniniai] rajonai man nuo vaikystės darė didelę įtaką“, – sako Jurijus.

 

Iš pradžių jiedu su Alehu grojo indie roko stiliaus muziką, tačiau netrukus jų kūriniuose ėmė vis labiau ryškėti tamsesni postpanko motyvai. „Galiausiai ji tapo šalta ir depresyvi“, – šypsosi Jurijus.

 

„Mes gimėme, kai A. Lukašenka jau buvo prezidentas, ir nesame matę kitokios Baltarusijos, – sako Alehas. – Galbūt visa ši situacija mus veikia pasąmoningai.“

 

Likus kelioms dienoms iki rinkimų jie juokavo, kad išleis „linksmą“ indie stiliaus albumą, jei A. Lukašenka pralaimės rinkimus. „Padeda žinojimas, kad privalai likti [Baltarusijoje] ir daryti viską, kad situacija pasikeistų“, – sako Alehas.

 

Besikeičiančios perspektyvos emigracijoje

Tačiau ne vienam, ieškančiam erdvės saviraiškai, teko atsigręžti į užsienį. Jungtinėje Karalystėje vaidybą studijuojanti Marta – viena iš daugelio baltarusių išeivių.

 

„[Minske] kartais užsimirštu ir imu daryti kvailiausius dalykus, kokius darau Londone: vaikščioti gatvėmis išgėrusi ir garsiai kalbėti, pavyzdžiui, apie politiką, – pasakoja ji. – Draugai mane ramina ir sako: „Brangute, čia tau ne Londonas, už tokius dalykus gali ir sulaikyti.“

 

Užsienyje praleisti metai privertė pakeisti nuomonę apie Baltarusiją. „Prireikė ne vienų metų, kol supratau tai, ką suprantu dabar“, – sako Marta.

 

Ji pamatė, kad po dirbtiniu švarių gatvių ir naktinės kultūros, teloruojamos kai kuriose Minsko vietose, fasadu slypi represijos ir tylus autoritarizmas.

 

„Užsienyje klausydamasi įvairių pasakojimų apie Baltarusiją, niekada rimtai į juos nežiūrėjau, kol šį kartą grįžau į gimtinę, – sako ji. – Girdėjau istorijų, kad žmonės gali būti sulaikyti ar nubausti už tai, kad nepagarbiai kalbėjo apie A. Lukašenką. Supratau, kad tai vyksta nuolat, tik tyliai. O dabar visi šie dalykai iškilo į paviršių.“

 

Protestai – kaip narkotikas

Minske Martą supo grupelė jaunų baltarusių, trokštančių tokio naktinio gyvenimo, vakarėlių ir laisvės, kokiu mėgaujasi bendraamžiai kitose Europos šalyse. Jie idealizavo gyvenimą Vilniuje, kur atsiveria artimiausia galimybė mėgautis asmenine laisve, kurią namuose riboja A. Lukašenkos režimas.

 

Jaunuoliai susiorganizavo vakarėlį Martos mamos suburtoje menininkų bendruomenėje vos už poros valandų kelio automobiliu nuo Minsko. „Hipių ferma“ juokais vadinama vieta tokiems žmonėms kaip Marta suteikia bent laikinos laisvės prieglobstį.

 

Pamažu ėmė rinktis labai skirtingi žmonės, pradedant menininkais ir baigiant ugniagesiu ar su COVID-19 pandemija besigrumiančia medike.

 

„Mes dirbame žmonėms, o ne režimui“, – sakė ugniagesys Paša. Jo draugas pridūrė, kad, nepaisant to, jog dirba valstybės tarnyboje, ugniagesiai yra vieni aršiausių A. Lukašenkos priešininkų. Kovą ir balandį jiems taip pat teko kovoti su pandemija, nors A. Lukašenka sakė, kad tai tėra „psichozė“.

 

Oficialiai iš Pašos brigados COVID-19 sirgo tik du žmonės, nors, anot jo, iš tikrųjų tokių buvo beveik 15. Jis ir pats užsikrėtė.

 

„Visi turime šeimos narių ar kolegų, kurie sirgo ar net mirė“, – sakė maždaug 20 metų baltarusė. Pati būdama greitosios pagalbos medikė, ji taip pat užsikrėtė COVID-19, tačiau privalėjo ir toliau eiti į darbą.

 

„Tiesiog nebebuvo kam dirbti. Mūsų greitosios pagalbos automobilio vairuotojas mirė [nuo COVID-19]“, – pridūrė ji.

 

Pyktis dėl Vyriausybės nesugebėjimo suvaldyti krizę paskatino dar stipresnį žmonių solidarumo jausmą. Daugelio baltarusių nuomone, pandemija padėjo išlaikyti pyktį iki pat prezidento rinkimų, o nuo A. Lukašenkos nusigręžė net ir užkietėję režimo šalininkai.

 

„Mano močiutė visuomet palaikė A. Lukašenką, – vakarėlio metu pasakojo jaunas baltarusių menininkas ir įkalinto kandidato į prezidentus Viktaro Babarykos rinkimų kampanijos savanoris Seva. – Ji turėjo nuotrauką, kurioje prezidentas jai teikia apdovanojimą. Šįsyk ji pirmą kartą jo nepalaiko.“

 

Anot Sevos, „koronavirusas – geriausia, kas mums nutiko“, nes tai padėjo suburti žmones. „Visą gyvenimą nekenčiau A. Lukašenkos, – sako jis. – Bet maniau, kad jei jis iš tiesų yra toks lyderis, koks dedasi, uždarys sienas, apsaugos mus. O jis nieko nedarė.“

 

Skambant populiaraus lietuvių prodiuserio technomuzikai, puikiai angliškai kalbantis Seva prisiminė vakarėlius Vilniuje, kuriuose jam tekę dalyvauti. Lietuvos sostinėje puikus maistas, barai, užsisvajojės pasakojo jis.

 

Strobų šviesoms nutvieskiant laukus ir kaimo pastatus, tamsoje taip pat mirgėjo Sevos bei kitų dalyvių segimos baltos apyrankės. Minske tokias nešioja praktiškai visi jauni žmonės, tokiu būdu demonstruodami palaikymą opozicijai.

 

Dar iki rugpjūčio 9 d. Seva su draugais vaikščiojo į mitingus, kurie nuo kelių šimtų žmonių išaugo iki tūkstantinių demonstracijų.

 

„Einant į demonstracijas, nereikia nei narkotikų, nei alkoholio, – sakė vienas vakarėlyje dalyvavęs baltarusis. – Užtenka atmosferos – ten žmonės tiesiog reikalauja permainų.“

 

Kiek patylėjęs jis pridūrė: „Žinoma, kaip ir visi, norėčiau gauti narkotikų. Bet [už tai] gresia 15 metų kalėjimo – žmonės tiesiog nori laisvės.“

 

„Mes nesame nei Ukraina, nei Lietuva“

Anot Minske gyvenančio Maksimo Kavaleuo, jei kas norės vartoti narkotikus, ras būdų. „Geriau būtų sudaryti sąlygas jiems tai daryti saugiai“, o ne leisti žmonėms perdozuoti, sakė jis.

 

M. Kavaleuas atstovauja baltarusių NVO „Legalise Belarus“, kuri siekia pakeisti šalies įstatymus, numatančius žiaurias sankcijas už bet kokių narkotinių medžiagų vartojimą. M. Kavaleuo teigimu, daugiau kaip 15 tūkst. žmonių buvo įkalinta net už menkiausią kiekį marihuanos.

 

„Legalise Belarus“ kalba ne apie narkotikus, o apie žmones, – aiškino jis. – Aš tikrai nepalaikau jokių narkotikų, tačiau karas su narkotikais yra pralaimėtas karas.“

 

NVO yra išsikėlusi tris tikslus: legalizuoti marihuaną medicininiam naudojimui, priartinti šalies įstatymus prie tarptautinės narkotinių medžiagų kontrolės praktikos ir suteikti amnestiją nuteistiesiems už nusikaltimus, susijusius su narkotikais.

 

Tačiau nuteistuosius ginančios organizacijos nariai patys yra režimo persekiojami.

 

„Jie mus nugabena į laikinojo sulaikymo izoliatorių ir ten uždaro, pavyzdžiui, 25 dienoms“, – sako jis, kalbėdamas apie tokias pačias baudžiamąsias priemones, kokios taikomos aktyvistams visoje šalyje.

 

Rugpjūčio 6 d., likus trims dienoms iki rinkimų, buvo sulaikyti trys „Legalise Belarus“ nariai; jiems pateikti kaltinimai narkotinių medžiagų kontrabanda. Kalėjime praleidę kelias dienas, jaunuoliai galiausiai buvo paleisti pritrūkus įrodymų.

 

Anot M. Kavaleuo, kaltinimai visada tie patys: „chuliganizmas, policijos nurodymų nesilaikymas“.

 

Tačiau ne visas Vyriausybės aparatas yra nusistatęs prieš jų iniciatyvą. „Sulaukėme nemažai reakcijų [iš Vyriausybės], išskyrus prezidentūrą, – sako M. Kavaleuas. – Neoficialiai Sveikatos apsaugos ir Aplinkos ministerijos mus remia. Problemų kyla tik su Aukščiausiuoju Teismu ir Vidaus reikalų ministerija, kurie visiškai prieš mus nusistatę.“

 

Bendraminčių aktyvistų rate „Legalise Belarus“ mėgino bendradarbiauti su gana padrika šalies anarchistų bendruomene. Tačiau M. Kavaleuas ir jo kolegos sulaukė valdžios grasinimų: jei padėsite anarchistams rengti susitikimus, sakė jie, netrukus imsimės ir jūsų.

 

M. Kavaleuas prisimena, kad kai „Legalise Belarus“ norėjo išsinuomoti patalpas kartu su anarchistais rengiamai konferencijai, Vyriausybė darė spaudimą pasirinktos vietos savininkams rezervaciją atšaukti.

 

Rinkimų kampanijos metu M. Kavaleuas taip pat jautė, kad yra valdžios stebimas. Jis išsinuomojo viešbučio kambarį Minsko centre – „taip saugiau“, jei kartais valdžios atstovai nuspręstų jį sulaikyti, nes tokiu būdu nepavyktų jo pradanginti be pėdsako.

 

„Anksčiau milicija sulaikydavo tik opozicijos atstovus, – pridūrė jis. – Tačiau dabar visi supranta, kad niekas nėra saugus – [režimas] mus išsiveda kasdien ir kasnakt.“

 

Baimės atmosfera buvo aiškiai juntama ir prieš rinkimus, ir vykstant susidorojimui su protestuotojais. Žmonės bijojo netekti darbo, būti išmesti iš universiteto ar gauti trejus ar penkerius metus kalėjimo už bet kokį pasipriešinimą milicijos pareigūnams.

 

„Armėnijoje žmonės blokavo automobilius. Baltarusijoje protestuotojai sustoja prie raudono šviesoforo signalo“, – sakė M. Kavaleuas.

 

Jo brolis buvo išmestas iš valstybinio universiteto, kai pranešė apie pažeidimus parlamento rinkimuose. „Šiuo metu jis studijuoja Lenkijoje“, – sako M. Kavaleuas.

 

Likus dienai iki rinkimų, prisėdęs prie lango, iš kurio atsiveria vaizdas į Nemigą – protestuotojų pamėgtą centrinį Minsko rajoną, – su jauduliu, bet šypsodamasis atsiduso: „Rytoj bus labai pavojinga.“

 

„Nesame nei Ukraina, nei Lietuva", kur žmonės buvo pasiryžę kovoti, teigė M. Kavaleuas. „Bus labai gerai, jei koks 100 tūkstančių išeis į gatves, 200 tūkstančių būtų geriausias įmanomas variantas.“

 

Jau kitą dieną Aliaksandras Lukašenka pranešė apie triuškinamą pergalę prezidento rinkimuose. Tūkstančiai baltarusių išėjo į gatves ir buvo sutikti brutaliomis represijomis, kankinimais, smurtu. Dar po savaitės gatvėje, kurioje esančiame viešbutyje gyveno M. Kavaleuas, susirinko, kaip teigiama, apie 200 tūkst. žmonių.

 

Protestai tebevyksta kasdien nuo pat rinkimų nakties.

 

Tačiau nemažai baltarusių, įskaitant ir du didžėjus, nepabūgusius priešrinkiminiame mitinge paleisti protesto dainą, buvo priversti palikti šalį. Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje tokių buvo priskaičiuojama jau netoli šimto.

 

Laukite istorijos tęsinio.