Vytautas Landsbergis. Pokario belaukiant

lrt.lt 2020 09 23

Galų gale, yra ženklas. Didžiulis kalavijas įsmeigtas žemėn. Mūsų šventojon žemėn, lyg pačiame jos vidury. Tarp kalvų su erdvėmis, prie svarbiausių Lietuvos kelių sankirtos.

lrt.lt

Kalvos prie Kryžkalnio jau turėjo ženklų, keitusių vienas kitą. Antai vienas, bylojantis apie pavergtos Lietuvos dėkingumą užėmėjams ir trėmėjams, buvo net sprogdintas ir nukeliavo į Grūto parką. Kiti klaidžiojo po kalvas kaip sumanymai, iniciatyvos, ilgesiai.

 

Dešimčių tūkstančių laisvės kovotojų sielos turės kur susirinkti ir pasikalbėti su gyvaisiais. Žinoma, jeigu tiems svarbu. Jeigu mokytojai atsives savo klases – tąsyk gal užaugs visuomenė, kuri bus ir bendruomenė, branginanti laisvę ir laisvės kovų atminimą.

Istorijos tarpsnį turėtume vadinti tiksliai ir tiesiai:

 

Lietuvos Laisvės Karas.

 

Miško broliai, partizanai, žaliukai – visi jie buvo Lietuvos kariai savanoriai, taip ir įteisinti, įtvirtinti Lietuvos 1996 m. įstatymu. Kariuomenė laisvės kare. Ir okupuotos Lietuvos laisvųjų piliečių vadovybė su įstatymais, žiniasklaida, socialinėmis tarnybomis. Kol nesunaikinta neįveikiamos jėgos – okupantų raudonarmiečių ordų su gepeušninkų–enkavedistų tinklu nuo viršaus iki apačios.

 

„Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“. Bet dešimties metų rezistencinis karas su milžiniška Sovietų Sąjunga –labai daug kam pasaulyje tai atrodo neįtikėtina.

 

Nereikia būgštauti žodžio: karas. Jo tikslas, mūsų tikslas buvo taika. Ne suklupdytų vergų, o laisvųjų tautų taika. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis 1949 m. vasario 16–osios deklaracijoj skelbė, kad Lietuva jungiasi į tarptautines demokratijų pastangas kurti teisingą ir saugų pasaulį. O už jį reikia kovoti, ir toks yra LLK Sąjūdžio tikslas. Komunistų partija – neteisinė; būdama priešinga Lietuvos idealams, tarnaujanti priešui, ji atsakys Lietuvos teisme.

 

Viskas turėjo būti ir lieka visai aišku: vienoje pusėje užpuolikas ir prievartautojas, egzekutorius ir trėmikas, o kitoje – pasipriešinimui ir savigynai pakylanti tauta.

 

Rezistencija vyko etapais. Ginkluotoji politinė, jau nuo Birželio sukilimo, per dešimtmetį trukęs Laisvės karas; po to – kultūrinė politinė rezistencija su atrama į žmonių sąžinę ir sąžinės laisvę; čia pagrindinė dvasinė jėga buvo Bažnyčia. Ir trečias etapas – parlamentinė politinė rezistencija, prabilusi taikiu, bet galingu Lietuvos permainų Sąjūdžiu, tai kelias į Kovo 11–ąją.

 

Ir vis vien karas, net ligi šiol, nes toks yra fanatizmo, godulio ir prievartos pasaulis. Turime suprasti: kol pasaulyje, o pirmiausiai mūsų Europoje, tebėra okupuotų žemių ir pavergtų tautų, tol imperializmo karas prieš laisvę tęsiasi. Čia pat pro langus matome, kas vyksta gudų žemėje – Baltarusijoje, ir kokia pražūtimi mums grūmoja kerštinga Astravo pabaisa.

 

Vis tas pats karas. Jį pradėjo rudai raudonas fašizmas, pasirašęs dvišalį „komunacių paktą“, ir tęsia to paties pamišimo atmainos. Jėga – viskas! Proto nereikia, juolab sąžinės ir žmoniškumo. Tikslas tas pat – užkariauti pasaulį, o paskui nors į pragarą.

 

Todėl toks reikalingas valios ir ištikimybės kalavijas Kryžkalnyje. Paminklas kritusiems ir dar būsimiems Lietuvos gynėjams.

 

Mintys iš Memorialo pašventinimo ir atidengimo 2020 m. rugsėjo 20 d. Kryžkalnyje