Landsbergis prisimena Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės įkūrimą: žmonės patikėjo, kad čia ne išsišokėlių balsai

lrt.lt 2020 06 08

Prieš 32 metus 35 Lietuvos mokslo ir meno žmonės susibūrė į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę, siekusią Lietuvos išsivadavimo iš sovietų gniaužtų.

lrt.lt

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis sako, kad žmonės patikėjo reikalingomis permainomis. Artėjo metas, kai Lietuva galutinai pasuks nepriklausomybės keliu.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis prisimindamas Sąjūdžio ištakas sako, kad vienu esminių lūžių buvo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės suformavimas. 35 mokslo, kultūros atstovai lygiai prieš 32 metus pradėjo tai, kas vėliau virto judėjimu už nepriklausomą Lietuvą.

 

„Susirinkimas birželio 3 d., Mokslų akademijos salėje, buvo proga iškelti pagrindinius klausimus: ar mes viešai kelsim reikalingų permainų reikmę? Viešai kelsim – tą reikia keisti, tą reikia, nors ant mūsų už tai gali supykti valdžia. Buvo minčių iš kai kurių dalyvių, ar reikia atsiklausti valdžios? Aš tada pasisakiau kitaip“, – pasakoja V. Landsbergis.

 

Permainos į Lietuvą skverbėsi sunkiai. Michailo Gorbačiovo atvirumo ir pertvarkos politinis kursas, pasak istorikų, Lietuvą iš dalies pasiekė apie 1987 m. Tuo metu, tarp inteligentų, mokslininkų, menininkų atsirado diskusijų klubai, o ten vietą rado nauja, laisvesnė mintis. Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad vienu iš postūmių susiburti Sąjūdžiui laikomas Lietuvos laisvės lygos surengtas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

 

„Ji susirinkdavo ant savęs valdžios smūgius, bet Sąjūdis jau žinojo leistinumo ribas. Kiek gali reikalauti, kiek gali toliau nueiti su įvairiais savo politiniais, kultūriniais, visuomeniniais reikalavimais. Taigi šitie visi dalykai ir veda prie to, kad reikia kurti organizaciją, kuri realiai įgyvendintų kol kas pertvarkos idėjas, siekius Lietuvoje“, – aiškina istorikas.

 

Per artimiausius metus laisvesnė mintis įgavo naujų formų. Vienas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Algirdas Kaušpėdas jau buvo pradėjęs roko maršus per Lietuvą. 1988-ųjų maršas tapo tribūna skelbti būtent Sąjūdžio ir žaliąsias idėjas reaguojant į įvykius Černobylyje. Daug kur vėl suplevėsavo trispalvės. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ėmė sulaukti didžiulio palaikymo.

 

„Dalyvavo jaunimas, jau pačia savo prigimtimi nepriklausomas, galbūt ir maištingas, nenorintis taikstytis su kažkokia paveldėta papročių tvarka, kad reikia bijoti, reikia tylėti, nes gausi per kepurę, susigadinsi gyvenimą“, – V. Landsbergis.

 

Per metus – nuo tūkstančio mitinguojančiųjų iki beveik 250 tūkstančių. Vingio parke į Sąjūdžio organizuotą mitingą surinkę žmonės klausėsi kalbų, kuriose vis drąsiau pliekta sovietų valdžia, nors ir tarp sąjūdistų buvo komunistų partijos narių. Parodytas ir įrašas, kuriame Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys pasakojo apie susitikimą su Stalinu Maskvoje bei jo ultimatyvius reikalavimus Lietuvai.

 

„Žmonės patikėjo, kad gali įvykti permainos. Patikėjo, kad čia ne keistuolių išsišokėlių balsai, bet jeigu jie visi kartu, tai tada jau valdžia turės skaitytis“, – prisimena Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

 

„Nuo 1988-ųjų vasaros visi jau suprato, kas yra Sąjūdis ir ką jis daro. Bet pasakyti viešai. Sąjūdžio būvime reikėtų suprasti, kad iš pradžių buvo išlaisvėjimas savo viduje, o paskui galėjimas pasakyti ir laisvą žodį ir į išorę. Šitie 1988-ųjų vasaros mitingai, ypač Vingio parke, vedė prie to ir vidinio, ir išorinio išlaisvėjimo“, – apie mitingų reikšmę pasakoja A. Jakubčionis.

 

Vos po kelių mėnesių nuo mitingo Vingio parke, spalio 22-ąją dieną Sporto rūmuose susirinko Persitvarkymo sąjūdžio deputatai. Per dvi dienas buvo sukurta Sąjūdžio programa, įstatai ir struktūra. Laisvės siekio jau niekas negalėjo nuslopinti.