Vytautas Narbutas. Išprievartautas Vilnius

alfa.lt 2019 12 16

Su visuomeniniais protestais dėl drastiškų urbanistinių invazijų į Vilniaus miestą, tiesiog paneigiančių jo vientisumą ir apsaugos reglamentus, yra panašiai kaip su Europos tarybos sprendimu grąžinti Rusijai dalyvio teisę, prieš 5 metus panaikintą dėl agresijos prieš Ukrainą. Pirmoji pasipiktinimo banga sudūžta, nieko nepasiekusi, vėliau susitaikoma arba tave sutaiko teismas, ginantis agresoriaus interesus.

Vytautas Narbutas

alfa.lt

Nepriklausomame Vilniuje vienas pirmųjų agresijos aktų buvo „Novotelio“ viešbutis Gedimino prospekte, pažeidęs aplinkos architektūrinę kompoziciją, užslėgęs ir suardęs Vilniaus prieškario moderno pastatų kompleksą. Visuomenininkai „Novotelio“ autoriui architektui Alvidui Songailai reikalavo panaikinti projektavimo senamiestyje licenciją. Tuo metu jau buvo pradėtas statyti jo suprojektuotas „Mikalojaus žiedas“ Žemaitijos ir Šiaulių gatvių kampe, kur teritorijos perimetro šimtaprocentinis užstatymas net sukėlė gretutinio namo (Šiaulių gatvėje) sienos griūtį.

Gyventojai protestavo dėl projekte nenumatyto pastatų išplėtimo Dainavos gatvėje ir aistrų kilo ir dėl Reformatų skvero rekonstrukcija Pylimo gatvėje. 

 

Vykdant neteisėtus, bet įteisintus statybos darbus Žvėryne, Birutės g. 40, pradėjo griūti Neries terasos šlaitas. Komisija, tyrusi Birutės g. 40 vykdomų statybos darbų padarytą žalą sunaikinant saugotiną medinės architektūros paveldo objektą – buvusią Vilniaus gubernatoriaus vasaros rezidenciją – nustatė paveldosaugos ekspertų ir Kultūros ministerijos Nekilnojamojo turto departamento Vilniaus skyriaus atsakomybę.

 

Misionierių istorija

Kokie ekspertai atsakys už „Misionierių sodų“ skandalingą istoriją? Paveldosaugos ekspertas Robertas Žilinskas ėmėsi konsultanto vaidmens „gelbėdamas su tuo projektu įklimpusius jaunuosius architektus“. Gelbėti plaukus, kai nukertama galva. O kas pritarė tokiam architektūriniam projektui ir statybai tokioje vietoje?

 

Kaip teigia architektūrologė ir paveldosaugininkė Jūratė Markevičienė, specialiuoju planu ir statybos leidimu įteisinta tai, kas nebuvo padaryta sovietmečiu – žiauri statybų invazija į Misionierių sodą, sudarkant barokinio ansamblio pavidalą, bažnyčią ir vienuolyną pridengiant keturaukščiais namais. Pasikeičia Subačiaus g. charakteris.

 

Naujausiu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė statybos inspekcijos ieškinį dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo UAB „Misionierių namams“. Ir įpareigojo instituciją apmokėti bendrovės patirtas teisinei pagalbai išlaidas 40 tūkst.eurų. Siutas apėmė perskaičius „Verslo žiniose“, 2019 m. sausio 30 d. numeryje, jog „ginčas dėl Vilniaus Subačiaus g. plėtojamo projekto „Misionierių sodai“ užbaigiamas pasirašant taikos sutartį“. O kokia sąlyga? Inspekcija atsisako savo ieškinio dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo. Ot taip! Taigi tokia taika, kai esi teisėjo sprendimu nokautuojamas ir tavo priešininkas toks kilniaširdis, kad nepribaigia tavęs, bet batu primynęs tau galvą sutinka pasirašyti taikos sutartį.

 

Visuomenei ir jos interesus atstovaujančiai žurnalistei Rasai Kalinauskaitei nutildyti pateiktas dar riebesnis ieškinys. Pasigviešęs Šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vienuolyno teritoriją apjuosti prekybos ir paslaugų centro stikliniu „gaubtu“ investitorius patirtą žalą ir orumo pažeminimą įvertino 50 tūkst. eurų ir jos asmeninio turto arešto. Po to, gal nesitikėdamas laimėti ar bijodamas dar didesnio visuomenės pasipiktinimo, pasirodė kilnus ir ieškinio atsisakė.

 

Galima ir nesmaugti, tik pagrasinti milijoniniu ieškiniu ir pažadėti, jog išmes tave iš darbo, kaip „pakalbėjęs su ministru“ pažadėjo Dianai Varnaitei padaryti Artūras Zuokas. Taip atsitiko 2011 metų rugsėjo mėnesį. Pagąsdinta Kultūros vertybių departamento vadovė rado išsigelbėjimą – KVAD‘o Vilniaus skyriaus vadu paskyrė Vitą Karčiauską. Nereikėjo nei tanko, nei patrankos – meras A. Zuokas liko „užganėdintas“.

 

Atsiverčiu Vilniaus m. savivaldybės Tarybos leidinį – ataskaita vilniečiams 2006 m. Puslapyje „Susipažinkite su miesto valdžia“ skaitau: „Mero pavaduotojas Vitas Karčiauskas kuruoja be kitų sričių Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyrių, vadovauja Tarybos sprendimu sudarytai Neteisėtų statybų tyrimo komisijai“. Kaip ir viskas savo vietoje, pareigos pagal specialybę, kaip matematikai sako: „ką ir reikėjo įrodyti“.

 

Gal tą įrodymą ir patvirtina skaudi Misionierių vienuolyno ir sodų istorijos baigmė.

 

Ši istorija atkurta Jūratės Markevičienės straipsnyje, skelbtame informaciniame portale „Pozicija“ (2018 m. kovo 16 d.). Straipsnio antrašte „Paukštis nukapotu sparnu: Misionierių ansamblio likimas“ kaip ir pasakyta, kas nutiko su tuo ansambliu, kurio istoriografinę studiją pateikė autorė. Toks liūdesio himnas Vilniaus baroko perlui, kurio vaizdą vilniečiai tik atmintyje išsaugos švarų ir nepaliestą.

 

Nuožmių investitorių, matančių ir skaičiuojančių tik savo statomų objektų vertę, yra naikinami arba užgožiami senieji istoriniai pastatai, keičiamas gatvių charakteris, išgarinama istorinio Vilniaus dvasia.

 

Prisiminiau 2011 metų rugsėjį, nes televizijos laidoje tada buvo aptariamas suprojektuotas aukštybinis pastatas už Energetikos muziejaus (su ant jo besipuikuojančia Petro Mazūro atkurta (buvusi sunaikinta) Boleslovo Balzukevičiaus žibinto mergaite ). Tąsyk Artūras Zuokas ir paskelbė viešai savo ultimatumą KVAD‘o direktorei Dianai Varnaitei. Šioje laidoje Mindaugas Pakalnis, paklaustas dėl žaliojo „Hanner“ daugiaaukščio, perkirtusio gražiausią Vilniaus panoramą, atsiveriančią nuo Šeškinės kalvų, pripažino, jog šis pastatas buvo urbanistinė klaida. Leidžiantis Ukmergės gatve žemyn dar kartą atsiverdavo nors dalis Vilniaus bokštų. Tačiau pastačius„Danskebank“ juodo stiklo kubą ir greta kitą tokį patį, viskas pradingo. To negana, dar pastatyti vienas po kito keturi cilindriniai stiklo „stadionai“ – biurų pastatai o palei Upės gatvę iškilo Barklajaus kubilas ir gausybė stiklo-metalo konstrukcijų.

 

Kurčia valdžia

Šiandien Miesto plėtros departamento direktorius, faktinis vyriausias miesto architektas Mindaugas Pakalnis be išlygų akceptuoja architekto Libeskindo aukštybinę „burę“, dukart pranoksiančią „Lietuvos“ (Radisson) viešbutį, įsiterpiančią tarp šio viešbučio ir Centrinės universalinės parduotuvės. Vilniaus architektūros patriarchai, prakalbinti Delfi žurnalisto (2016 10 26), kritiškai atsiliepė apie šį projektą ir apskritai apie prarandančią kryptį Vilniaus naująją architektūrą. Pacituosiu vieną jų, Vytautą Brėdikį: „Stebina atkaklus ir nežabotas noras į sklypą iškreiptu būdu sukišti jame netelpantį tūrį, pastatas projektuojamas lyg plyname lauke. Urbanistiniu-architektūriniu-paveldosauginiu aspektu nėra komunikacijos nei su gretimu užstatymu, nei su Senamiesčiu. Man visiškai aišku, kad ir konkurso sąlygos, ir rengiamas projektas prieštarauja Vilniaus Bendrajam planui (pažeidžia įstatymą) (...) Blogiausia, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nesugeba užtikrinti Vilniaus Bendrojo plano realizacijos ir jau priimtus sprendimus leidžia keisti keliems įžūliems savanaudžiams „vystytojams“. Manau, kad privalome kreiptis į visuomenę, kad būtų atšaukti konkurso rezultatai ir įvertinta mero veikla šiuo atveju.“

 

Visuomenės balsas jau seniai į dangų neina, nespėji ir pakelt jį, laiku sureaguot, gali tik skėsčioti rankomis, konstatuodamas jau įvykusį faktą, arba iš anksto susitaikyti su „investitoriaus“ užgaidomis, nes sklypas jau seniai tapęs privačia nuosavybe ir savininkas ką nori, tą ir stato. Nesvarbu, kad bendrajame plane ir pačių „Vilniaus plano“ architektų parengtų „urbanistinių parametrų studijoje“ piečiau Konstitucijos prospekto aukštybinių pastatų nenumatyta.

 

„Šiandien stebint augantį Vilnių ir vis dažniau jame pasireiškiantį verslo ir miesto valdžios diktatą – ignoruojantį architektūros kokybę ir suderintus urbanistinės erdvės formavimo principus – natūraliai iškyla makabriškas klausimas: ar tikrai tai dar savas, o ne svetimas miestas?“ – reziumuoja Vytautas Brėdikis.

 

Ar miestui čia reikalingas dar vienas superdaugiaaukštis, o ne gražiai sutvarkyta, išnaudojant reljefą, erdvė. Kodėl nebuvo priimta Rolando Paleko ir norvegų urbanistų parengta „žaliojo tako“ laiptų koncepcija? Dvasios komfortą pakeis greitis – požeminis tunelis, toks metro, tiesiai pristatantis tave į Europos aikštę.

 

„Stebuklai“ dedasi ir greta Baltojo tilto. Vilniečių ilgametė kova dėl jų prisijaukintos atviros Neries slėnio pievos, kuri Artūro Zuoko buvo atiduota Ermitažo-Gugenheimo muziejaus statybai, dabar paversta sąvartynu – stūkso kalnai suvežtų žemių. Bus urbanizuota, sukultūrinta nauja pieva? Bet slėnio pievos jau nebus, o reljefas yra viena iš gamtinio miesto karkaso vertybių, jis turi būti išsaugotas. Kur čia išsaugosi, jei net Trijų kryžių kalną kaip Kalnų parką planuojama sumodeliuoti atsižvelgiant į „gyventojų poreikius“. Tai, kad miesto kraštovaizdžio elementai, o pirmiausia reljefas, Vilniuje nelaikoma vertybe, liudija ir viena iš paskutinių Žvėryno aktualijų. Latvių gatvės žaliojoje zonoje suformuotas sklypas, kur statyba vykdoma neišvengiamai pažeidžiant tvenkinio krantą.

 

Šių metų birželio 17–23 d. „Vilniaus dienos“ Nr. 24 straipsnis „Ar atlaikys Vilnelė statybų invaziją“ – toks pagalbos šauksmas, Aplinkos ir paveldo sąjūdžio kreipimasis į Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės vadovus, prašant išaiškinti, kas ir kodėl naikina Vilniaus Senamiesčio vertybę – Vilnios upę, kurią Bernardinų kapinių aplinkoje savaip „tvarko“ statybų buldozeriai, ardo skardžius, užpila gruntu upės vagą. Akivaizdžiai pažeidžiamas Senamiesčio apsaugos reglamentas. Anot Miesto plėtros departamento direktoriaus – viskas savo vietoje: pakrantėje kuriama poilsio zona, rekonstruojamas dviratukams ir pėstiesiems skirtas takas, tiesiami takai į kalną. Bus tvarkingas, gražiai sušukuotas Vilnios slėnis. „Yra parengti projektai, išduoti leidimai statybai. Žinoma, kad ir su kultūros paveldo institucijomis viskas suderinta. Mes kaip tik ir tvarkome šlaitą, prieš įrengdami takus ir želdynus, kad miestiečiai galėtų prie Vilnelės pasivaikščioti, pailsėti.“

 

Nejučiomis prisiminiau tokį Henriko Radausko tekstą: „Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais natiurmortais, ir tikra bitė, akmens gadynės instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis laboratoriniame didmiesčio ore.“

 

Miestiečiai, sukimšti abipus Vilnios upės į sėkmingai išaugusius Filaretų-Polocko ir Paupio gatvių kvartalus, pastatytus pagal „ekonomiško, atsiperkančio miesto principą“, turės sąlygas pamatyti žalumos ir kvėpuoti Vilnios slėnio oru. Tačiau jų rasis tiek daug, kad neužteks buvusių takelių, reikės plačių abipusio ir priešpriešinio eismo takų, kurie užims didesnį plotą už pačią žalumą.

 

Sutankinimo virusas

Dar buvo viltis, jog Senamiestį ir jo apsaugos zoną apgins urbanistinio paminklo statusas. Dabar tik stebime, kaip sutankinimo virusas lyg bičių korį netruks užakiuoti, uždaryti visus langelius ir plyšius. Užtenka pamatyti, kaip Zigmanto Sierakausko gatvėje užmūrijama žalioji erdvė. Dar baisesni monstrai dygsta Senamiestyje, tvarkant teritoriją už miesto sienos, tarp Šv. Dvasios, Subačiaus, Rasų ir Daukšos gatvių.

 

Statybų bumas siautėja tokiu greičiu, kad Vilniaus miesto naujajame bendrajame plane belieka tik fiksuoti ir prisitaikyti prie jau įvykusių pokyčių. Teritorija tarp Ozo, Geležinio Vilko, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių Vyriausybės sprendimu 2002 metais buvo perduota savivaldybei pramogų parkui ir universaliai arenai statyti. Iš pramogų parkui skirtos teritorijos neužstatyta liko tik siaura termokarstinių ežerėlių juosta, besitęsianti pagal Linkmenų gatvę. Ir vėlgi pirmenybė biurų pastatams, o galėjo būti sukurta jaukių gyvenamųjų namų Šnipiškių kolonija.

 

Šiandien matydamas, kaip staigiai Žalgirio stadiono vietoje ir abipus Rinktinės gatvės iškilo stiklo gigantai, pasijunti nugalėtas, bejėgis ką nors pasakyti. Ši teritorija bendrajame plane buvo skirta sporto ir pramogų objektams. Vilniečiai turi teisę norėti ir reikalauti, kad taip ir būtų iš tikrųjų, bet patyręs statybų bosas Arvydas Avulis pasako: „kaip norit, bet aš čia stadiono nestatysiu“. O kas gali pastatyti? Klausimas baigtas.

 

Jeigu teritorijos užstatymo konkurso sąlygose būtų ir Žalgirio stadiono atkūrimas, negi neatsirastų investitorius, kuris, gaudamas tokį auksinį žemės gabalą, atstatytų ir stadioną?

 

Belieka tik pasvajoti apie tikrus Vilniaus šeimininkus, mokančius vertinti savo miesto grožį ir įsiklausančius į paprastų, bet savo miestą mylinčių vilniečių balsą. Su jais, o ne su prekybos ir nekilnojamojo turto magnatais, kuriančių Vilniaus ateitį.

 

Kol sulauksime tokių savojo miesto šeimininkų, ta ateitis gali būti jau įvykusi, kaip jau įvyko Lukiškių aikštėje. Keistos, iš aukščiau nuleistos pseudokonkurso sąlygos sužlugdė ir projektą, ir pačią aikštę.

 

Naikinant miesto kultūrinį paveldą ir kuriant „naująsias tradicijas“ kenčia ir patiria nuostolių taip pat Vilniaus žalieji plotai, keičiasi kraštovaizdis.

 

Gal tik senieji Žvėryno gyventojai prisimena buvusią gražią pilaitę Birutės ir Mickevičiaus gatvių sankryžoje (Birutės g. 18), populiariai vadinamą Medžiotojų nameliu. Pagal istorinius šaltinius, tai buvusi „Feniks“ fabriko (jame ilgai gyvavo Lietuvos kino studija) savininko vila, pastatyta dar 19 amžiaus pabaigoje. Paskutiniai šito namelio gyventojai – trys šeimos nesutarė tarpusavy, kaip toliau gyventi ir – kaip jau tapo įprasta – įvyko gaisras ir šio medinio architektūros paminklo nebeliko. Jo vietoje pastatytas „horizontalus“ modernios architektūros namas, iki pat upės aptvertas metaline tvora, užimančia dvigubai didesnį plotą, negu priklauso valdai. Tą patį sutartinai padarė dar keturių namų valdų savininkai ir Vilniaus miesto savivaldybė per šešiolika metų nesugebėjo atgauti užgrobtos valstybinės žemės. Tikriausiai tos tvoros stovėtų ir šiandien, jeigu nebūtų tiesiamas pėsčiųjų ir dviračių takas.

 

Su tuo šeimininkavimu svetimoje žemėje padaryta nepataisoma žala gamtai – išnyko viena Neries upės sala. Salai nepavyko – ji buvo per arti kranto, o prataka per siaura ir negili, kad atlaikytų antropologinę ekspansiją – medžių kelmus, sustumtas žemes ir atliekas lyginant statybų aikšteles. Prisidėjo ir bebrai (toliau nuo kranto esanti sala dvynė išsigelbėjo ir nepelnytai gavo Bebro salos vardą). Nunykus srovei vanduo jau neįveikė mechaninės apkrovos ir net ledonešis negalėjo padėti – praėjus ledonešiui pratakoje vos dar stūksodavo iki dugno įšalęs ledas.

 

Kokie sukrėtimai laukia kitoje Vingio parko pusėje, buvusioje „Velgos“ gamyklos teritorijoje? Dar vienas „Akropolis“, naujos privažiavimo gatvės ir aukštybiniai pastatai, kurių trys – 80 m aukščio. Gyventojų protesto banga jau anksčiau buvo kilusi, paviešinus numatomas statybas, kurios kėlė grėsmes Vingio parko gamtovaizdžio ir poilsio zonos išlikimui. Dabar belieka budėt ir akylai stebėt, kad nuogąstavimai netaptų tikrove.

 

Vytautas Narbutas yra rašytojas, Lietuvos geologų sąjungos garbės narys