Schema: ko reikia gerovės valstybei pagal ekonomistą Raimondą Kuodį

delfi.lt 2019 06 27

Už gerovės valstybės mažinimą pasisakantieji nelabai suvokia šiuolaikinių rizikų masto ir gylio, sako ekonomistas Raimondas Kuodis. Jo manymu, saviapgaulė yra įsitikinimas, kad sėdėdamas tame pačiame laive gali išsigelbėti vienas, todėl verčiau ieškoti kolektyvinių sprendimų.
Raimondas Kuodis

delfi.lt

R. Kuodis savo tinklapyje ekonomika.org paskelbė schemą apie tai, kas yra gerovės valstybė. Pirmiausia, jis paaiškina, kad gerovės valstybė nereiškia, kad joje viską atlieka viešosios institucijos, nes daug ką daro ir privačios. Tai tiesiog valstybė, kurioje gera gyventi.

„Anglai sako, kad gerovės valstybė yra netiksli sąvoka (angl. misnomer), nes daug funkcijų atlieki tu pats. Pavyzdžiui, jei yra visuomenė, turinti apylygias starto sąlygas, pasižymi meritokratija, tada nemažą dalį problemų išsisprendi pats – gerai mokaisi, tada gerai dirbi“, – DELFI sakė R. Kuodis.

Būtent šis aspektas išskirtas pirmojoje schemos dalyje. Gerovės valstybėje dalyvauja tiek viešosios, tiek privačios institucijos.

 

„Per valstybę naudą gauna ne tik vargšai, bet ir vidurinė klasė“, – rašo R. Kuodis. Šioje institucijų grupėje išskirtos (1) socialinė parama ir socialinės paslaugos, (2) socialiniai draudimo fondai ir rinkas reguliuojančios institucijos, (3) viešai teikiamų privačių ir viešųjų prekių teikimo mechanizmai, (4) žmogaus teises įtvirtinančios ir ginančios institucijos.

Privačioms gerovės valstybėje dalyvaujančioms institucijoms R. Kuodis priskiria išplėstinę šeimą, bažnyčią ir nevyriausybines organizacijas (NVO), filantropus ir užsienio institucijų pagalbą.

 

„Išplėstinę šeimą suvokiu kaip bendrų emocinių ir giminiškų ryšių siejamą mažą bendruomenę. Tai – tėvai, seneliai, anūkai, dėdės, pusbroliai ir panašiai. Labiau nutolę žmonės paprastai neturi paskatų padėti vieni kitiems.

 

Pavyzdžiui, kaip buvo per didžiąją krizę, krūvos graikų ar italų jaunimo grįžo gyventi į tėvų namus. Tai išplėstinės šeimos socialinė pagalba. Neturi darbo, bet grįžti namo ir gali eiti į daržą pasiskinti pomidorų, – aiškino R. Kuodis. – Sakykim, bažnyčia suteikia psichologinę paramą. Negali šių dalykų ignoruoti. Tai yra gerovės valstybės dalis.“

Ekonomistas pastebėjo, kad kairiosios gerovės valstybės kritikai – įvairūs neokonservatoriai – kaip tik ir akcentuoja šį aspektą – kad valstybė ne tiek prisideda prie žmogaus gerovės, kiek išstumia institucijas, kurios galėtų atlikti šį darbą.

„Viena šių atšakų aprašyta prie antrosios gerovės valstybės evoliucijos stadijos. Taip, negali jų ignoruoti, bet vadinamosios gerovės valstybės daug ką atiduoda viešiesiems institutams. Taip yra dėl smarkiai pasikeitusio rizikų pobūdžio, jų masto.

 

Dar iki gerovės valstybės egzistavimo privatūs institutai atlikdavo šias funkcijas, bet tarkim industrinės revoliucijos pasekoje visas regionas praranda darbus, tada nesvarbu, kad turi išplėstinę šeimą – visa šeima susiduria su ta pačia rizika ir nebegali vieni kitiems padėti.

 

Dėl to gerovės valstybė tapo daugiau institucionalizuota. Vis daugiau funkcijų atliekama per bendruosius rizikų valdymo mechanizmus, kai visa valstybė tampa rizikos valdymo instrumentu. Nesvarbu – kažkuriame regione nuosmukis, kažkuriame pakilimas, valstybė per biudžetą gali adekvačiai ir plačiai reaguoti į tas rizikas, kurių negalėjo atliepti išplėstinės šeimos ar NVO“, – aiškino R. Kuodis.

 

Jis pastebėjo, kad šiuos dalykus dar XIX amžiuje suprato Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, vėliau – britų ekonomistas Williamas Beveridge`as.

„Tie, kurie sako, kad gerovės valstybę reikia sumažinti, mano galva, nelabai suvokia rizikų masto, jų gylio. Daug žmonių netgi jaučia palengvėjimą, kai seniems tėvams dabar padedama per institucines formas – „Sodras“ ir panašiai. Nereikia jauniems dirbantiems vaikų turintiems žmonėms remti savo senus tėvus“, – sakė R. Kuodis.

 

Kryžkelė Lietuvoje

R. Kuodis išskiria keturias gerovės valstybės evoliucijos stadijas. Nulinė egzistavo iki valstybių apskritai. Pirmoji buvo skirta laisvosios rinkos socialinių pasekmių suvaldymui, jos metu atsirado socialinis draudimas ir socialinė parama masėms.

 

Antroji gerovės valstybės stadija kilo iš noro ją sumažinti. R. Kuodis dėsto, kad neoliberalai ir neokonservatoriai šią idėją platino prisidengdami „asmeninės atsakomybės“ ir „pasirinkimo“ retorika.

Tačiau šis modelis sukūrė daugiau ekonominio nesaugumo, socialinių neramumų, todėl modernūs progresyvistai ir išsigandę neoliberalai ėmė kalbėti apie galimybių, pajamų ir turto nelygybių problemas, apie laimės ekonomiką ir t.t.

„Lietuva supriešinama tarp trečiosios ir ketvirtosios stadijos. Trečioji – neoliberalų ir neokonservatorių stadija siekia sumažinti gerovės valstybę kaip tokią, grąžinti daugiau funkcijų privačiam sektoriui.

 

Lietuvoje girdime tuos pačius ginčus. Ar pensijas organizuojame per „Sodrą“, ar jas privatizuojame antroje, trečioje pakopose? Matome, kokie mūšiai vyksta netgi pasitelkiant saugirdus vaitulionius“, – sakė R. Kuodis.

 

Jis paaiškino, kad didžioji įtampa tarp trečiosios ir ketvirtosios stadijos šalininkų yra požiūris į sprendimų paiešką kolektyvinėms problemoms.

 

„Tai yra daugiau saviapgaulė, kad gali išsigelbėti vienas, kai visi sėdi viename laive. Sėdėjimas viename laive implikuoja, kad turime ieškoti kolektyvinių sprendimų. Pavyzdžiui, yra visuotinis sveikatos draudimas, apimantis ir sveikus, ir nesveikus. Tai yra tam tikras perskirstymas iš sveikųjų į nesveikųjų pusę. Bet tai yra gerai. Tai yra pagrindinis ontologinis sistemos elementas, egzistavimo priežastis.

 

Neoliberalai sako, kad esi atsakingas pats už save, eik ir užsiimk savo sveikatos draudimu, ieškok sprendimų pensijai ir t.t. Paprastai po visu tuo yra paslėptas paprastas merkantilinis tikslas praturtinti savo užsakovus, sakykim, pensijų fondus arba privataus sveikatos draudimas. Jie užsiima tos trečiojo tipo „gerovės valstybės“ lobizmu, nes jiems tiesiog tai apsimoka. Jie norėtų finansinius srautus pakreipti per save“, – sakė R. Kuodis.

Ekonomistas prisiminė, kad turbūt akiplėšiškiausias bandymas tai padaryti buvo 2005 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai prezidentas George`as Bushas pasiūlė privatizuoti socialinės apsaugos sistemą, „Sodros“ atitikmenį.

„Tas planas nepavyko, nes žmonės sukilo, visuomenės nuomonė buvo priešinga.

 

Tuo metu Lietuva yra kryžkelėje ir tą paklodę bando patampyti, ypač antros pakopos pensijų fondai, kurie daug investuoja į viešuosius ryšius, bando save pateikti kaip alternatyvą, kuri neva išspręs demografinius, socialinius iššūkius. Tada skleidžia dėl „Sodros“ gąsdinančią retoriką nupirktais „influenceriais“, – sakė R. Kuodis.

Rizikos – tos pačios kaip visur

R. Kuodžio schemoje dar išskirtos rizikos, kurias reikia suvaldyti gerovės valstybėje. Vienos jų susijusios su darbo ir pajamų nestabilumu. Tai (1) mokesčių progresyvumas, transferų dosnumas, viešųjų programų taiklumas, (2) visuotinis įperkamas sveikatos draudimas, nedarbas, negalia, (3) motinystė, našlystė, skyrybos ir t.t.

 

Kitos rizikos gali kilti dėl „per ilgo“ gyvenimo ir netolydaus vartojimo gyvenimo cikle. Taip pat – didelių išlaidų vaikų auginimui ir lavinimui, būsto įperkamumo ir t.t. „Didžiosios tendencijos mūsų neaplenkia.

Didžiausios gyvenimo rizikos yra sveikata, per ilgas gyvenimas (kad išnaudosi sukauptus resursus anksčiau nei numirsi). Dar yra rizikos, susijusios su darbo rinka. Tai – atsitiktinis darbas (angl. gig economy), tokia koncertėlių ekonomika.

Neoliberalai, nesugebėdami spręsti nedarbo problemų, suverčia kaltę dirbantiesiems, sakydami, kad darbo rinka nelanksti, kad žmonės nenori dirbti ir panašiai. Nepaisant to, kad galbūt tiesiog paklausa per maža, kuri generuotų darbus“, – komentavo R. Kuodis.

Jo manymu, toks požiūris veda į neoliberalias reformas, kurios „lankstina“ darbo santykius, o už viso to stovi nelabai toliaregiški darbdaviai, kuriems atrodo, kad jei padarysi žmones nesaugiais darbe, tada mažiau jiems išleisi, bus mažesni darbo kaštai.

 

„Bet iš esmės tai tiesiog visuomenes veda iš proto. Žmonės vis tiek mėgsta stabilumą. Stabili darbo vieta yra didelis gėris. Jei pradėjai dirbti vairuotoju, žinai, kad jei atiduosi visą dušią, žinias, ten ir numirsi. Japonai to nelaiko blogybe“, – svarstė pašnekovas.

R. Kuodis dar pastebėjo, kad šiais laikais vaikų auginimas taip pat yra rizika.

 

„Vaikai kažkada buvo nemaža paspirtis žemės ūkiui, ypač agrarinėje ekonomikoje – papildomos darbo rankos. Šiais laikais sprendimas turėti vaikų tampa labai brangus. Į tuos vaikus reikia labai daug investuoti, jie ilgai mokosi, už mokslą reikia mokėti. Natūraliai žmonės pradeda mąstyti, ar tų vaikų turėti, gal turėti mažiau.

 

Valstybė galėtų būti vienas instrumentų, kuris padėtų šią riziką suvaldyti. Lietuvoje daug šnekame apie vaiko pinigus, kaip padengti mokesčių mokėtojų finansuojamą ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. T.y. kad darželiai būtų nemokami. Tai yra priemonės, kurios leidžia sumažinti rizikas, susijusias su vaikų turėjimu“, – sakė jis.