Miško broliai. Paskutinis atviras pokalbis su partizanu Uosiu: ne už tokią Lietuvą kovojom

delfi.lt 2019 03 19

Su partizanu Vytautu Balsiu-Uosiu susitikome jo namuose, Kaune. Būtent čia 95 metų vyras sakė praleidžiantis daugiausiai laiko, nes vaikščioti daug nebegalėjo, teigė, jog sunku kvėpuoti. Pirmadienio vakarą, kovo 18 d., Lietuvą apskriejo liūdna žinia – partizanas paliko mūsų gretas.

Partizanas Vytautas Balsys-Uosis

delfi.lt

Pirmadienį netekome Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos štabo viršininko, dimisijos majoro, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio, pranešė LRT radijas.

 

„Nu turiu draugą televizorių, turiu radiją, turiu laikraščių keturis. Tai va tokiu būdu. Be to, telefonai, renginiai. Paeiti man jau sunku, plaučiai nuo vario kasyklų užkalkėję. Mano visi bendražygiai anapily. Aš nežinau, kaip aš dar kvėpuoju ir kaip paeinu“, – apie savo kasdienybę paskutiniame interviu, kuris taip ir nespėjo išvysti dienos šviesos kovotojui už laisvę dar būnant gyvam, DELFI pasakojo partizanas.

Žemiau pateikiame visą pokalbį su a.a. partizanu V. Balsiu-Uosiu ir jo gyvenimo istoriją.

 

V. Balsys vienas gyveno jau kurį laiką. Nuo tada, kai 30 metų kartu pragyvenusią sutuoktinę pakirto baisi liga – vėžys. Sakė, dabar turi namų šeimininkę, kuri pagamina valgyti ir sutvarko namus.

„Žmonelė buvo tokia kukli, darbšti, sąžininga. Gaudavau velnių, kad mažai valgau. Vėžys paguldė. Ji buvo 14 metų už mane jaunesnė“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

 

Iš artimųjų, sakė jis, beliko tik duktė. Ji gyvena sostinėje, bet į svečius užsukdavo dažnai. Kaip pragyveno visus, gūžčiojo pečiais Vytautas, ir pats nesupranta. „Jau gyvenu viršvalandžius, nežinau, kaip aš dar gyvas“, – vos pradėjus pokalbį nuostabos dėl savo ilgaamžiškumo neslepė jis.

 

Vytauto gyvenimas nebuvo lengvas – į mišką jis išėjo būdamas vos 21 m., dėl jo partizanavimo buvo žiauriai nukankintas jo tėtis ir vienas iš trijų brolių, dar vienas – žuvo nuo enkavėdistų rankos namuose įvykusių kautynių metu. Pats jis buvo sučiuptas ir ilgiau nei pusmetį kankinamas, vėliau ne vienerius metus sunkiai dirbo lageriuose, buvo priverstas gyventi tremtyje.

 

Nors savo pasiryžimo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę V. Balsys nė kiek nesigailėjo, tačiau neslepė pykčio dėl dabartinės padėties šalyje. Pašnekovas buvo tiesmukas – ne už tokią Lietuvą partizanai kovojo ir aukojo savo bei savo artimųjų gyvybes.

Į pogrindinę veiklą įsitraukė vokiečių okupacijos metais

Prie partizanų V. Balsys prisijungė 1944 m., kai Sovietų sąjunga paskelbė Lietuvos vyrų prievartinę mobilizaciją. Ir iki tol, dar vokiečių okupacijos metais, tikino pašnekovas, taip pat užsiėmė pogrindine veikla – tik be ginklo rankose.

 

„Kaune buvau Lietuvos laisvės armijos narys, buvo tokia nelegali organizacija. Mes be ginklų, be nieko, bet tokia grandinės tvarka – aš pažinojau tik tą, kuris mane užverbavo, ir tą, kurį aš užverbavau – tarp mūsų ėjo pogrindžio spauda vokiečių okupacijos metais. Toliau buvau Plechavičiaus armijoj, Vietinėj rinktinėj. Gavau šaukimą į vokiečių kariuomenę, pabėgau. Mano gimtajame Zapyškių valsčiuje įsidarbinau raštvedžiu“, – pasakojo V. Balsys.

 

Nuo vokiečių, buvo įsitikinęs jis, pabėgti ir pasislėpti buvo lengviau. Jie, anot partizano, neturėjo informatorių tarp lietuvių.

 

„Kada rusai okupavo Lietuvą, atsirado tų klapčiukų, tų komjaunuolių, juos informuodavo ir tie kagėbistai sunaikino mūsų visas šaknis, griovė paminklus, laužė kryžius, bažnyčias sandėliais padarė ir t.t. O vokiečiai buvo akli kačiukai.

 

Aš valsčiuj dirbdamas gavau iš apskrities raštą, kad reikia į Garliavą pristatyti septynis arklius vokiečių kariuomenei. Pasakiau viršaičiui Jankūnui, tas sukvietė septynis stambesnius ūkininkus, kurie turi tų arklių po kelis. Buvo ketvirtadienis. Penktadienį visi važiuojam į Garliavą tuos arklius pristatyti. Ir aš, dar jaunuolis, sakau – dėl visa ko kokį kūdesnį bėrį pasiimkit“, – pasakojo Vytautas.

Jis šypsojosi, kad šis sumanymas pasiteisino, ūkininkams pavyko sugudrauti – sulysęs arklys vokiečių kariuomenei buvo netinkamas. Kadangi ūkininkai po vieną arklį vedė atskirai, visi pravedė tą patį netinkamą ir su visais gyvuliais išvyko atgal namo.

 

„Bet po šito jie nustatė, kad reikia brokuotam arkliui įdeginti į šlaunį ženklą. Tai daėjo, pasirodo, bet jis (vokiečių karys, atsakingas už arklių paėmimą – DELFI) nei mane baudė, nei ieškojo. Tie vokiečiai, jeigu su žydais nebūtų susikompromitavę, buvo daugiau kultūringi, mažiau sadizmo negu pas tuos rusus“, – buvo įsitikinęs partizanas.

Iki šiol nežino, kur tėčio kapas

Kaip prisiminė senolis, lemtingą apsisprendimą teko priimti būnant vos 21-erių. Tuomet, sakė jis, jauni vyrai jautėsi tarsi atsidūrę kryžkelėje, o eiti į mišką ir kovoti už laisvę Vytautą paskatino jo tėtis. Jis, sakė pašnekovas, buvo tvirtai įsitikinęs, kad geriau žūti kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, nei už okupantų interesus.

 

Iš pradžių, pasak V. Balsio, jis kartu su kitais trimis bendražygiais slapstėsi namuose. Tėtis jam padėjo iškasti ir pirmąjį bunkerį – jis buvo įrengtas prie bulvinės. Namuose vyras turėjo ir antrą slėptuvę, ją tėtis sumeistravo tvarte – slėptuvei buvo padarytos dvigubos lubos, o tarp jų padėta rašomoji mašinėlė.

 

„Ant pilvo atsigulęs spausdindavau“, – prisiminimais dalijosi partizanas. Vėliau, sakė pašnekovas, susibūrę jauni vyrai pasitraukė gilyn į miškus, tačiau tėčiui pagalba partizanams tapo mirties nuosprendžiu.

 

„Jis žuvo nuo išdaviko. Nežinau, kur kapas. Jį paėmė gyvą ir nukankino Kačerginės stribai“, – atsiduso Vytautas.

Savo partizaninį kelią V. Balsys pradėjo Tauro apygardoje. Čia, teigė jis, nebuvo leidžiama turėti jokių fotoaparatų, todėl iš partizaninio gyvenimo jo albume nėra nė vienos nuotraukos.

 

„Kadangi ryšininkes su tomis nuotraukomis pačiupdavo kagėbistai, pradėdavo kankinti ir jos neišlaikiusios išduodavo“, – priežastį įvardijo pašnekovas.

 

Vos tik prasidėjus laisvės kovoms, pasakojo Vytautas, partizanai gyvendavo dideliuose bunkeriuose: „Bendrame bunkeryje miegodavom sėdėdami, dviejų aukštų narai vienoj ir kitoj pusėj. Sutilpdavome iki 30-ies.“

 

Paklaustas, kaip tuo metu atrodė vyrų kasdienybė, Uosis nusišypsojo – laiką leisdavo su anekdotais ir optimizmu.

 

„Vasarą tai rojus – po eglaitėm, o žiemą bunkeriuose reikdavo (būti – DELFI). Iš karto (partizaninio karo pradžioje – DELFI) stovyklos buvo didelės ir buvo sunku užmaskuoti pėdsakus žiemos metu. Paskui buvo komanda išsiskirstyti po tris, keturis. Mes prie kelio išsikasam bunkerį, šakom užmaskuojam įėjimą, važiuoja, eina (žmonės – DELFI) ir mes galime išeiti, pėdsakų jokių. Ryšininkai atnešdavo maistą, turėdavome paštą – prie kelio koks kelmas, šakų krūvelė. Ten ryšininkės mums laiškučius atnešdavo, mes žinodavome, kas aplinkui dedasi“, – prisiminė senolis.

Per kautynes buvo dukart pašautas

V. Balsys detaliai galėjo nupasakoti ryškiai įsirėžusias, lemtingomis jo gyvenime tapusias Žiemkelio kautynes. Jos įvyko 1945 m. vasario 26 d. Galbūt dėl to, kad per jas buvo sužeistas, kaip pats sakė, gavo dvi kulkas. O gal todėl, kad teko gulėti tarp 16 negyvų, enkavėdistų nukautų bendražygių. Pašnekovas atviravo, tąkart ir pats manė, kad ateina paskutinioji, buvo pasiruošęs susisprogdinti.

 

Partizanus tuomet, sakė senolis, išdavė būrio vado Alfonso Arlausko-Geležinio Vilko brolio bendramokslis.

 

„Kapitonas Arlauskas turėjo studentą brolį. Tas studentas papasakojo greta sėdinčiam studentui, kad jo brolis partizanų vadas. O tas jau užverbuotas KGB. Vieną šeštadienį tas brolis važiuoja į tėviškę, prilipo ir tas studentas, kad jis būtinai važiuos. Atvažiavo, privertė, kad nuvestų jį ir iki stovyklos. Ir išdavystė buvo to studento draugo, o žuvo brolis nuo brolio“, – pasakojo Uosis.

Pačiam V. Balsiui šiose kautynėse pavyko išgyventi, pasibaigus pasalai jį į bunkerį išsitempė likę gyvi partizanai: „Ir aš vienui vienas du su viršum mėnesio išgulėjau. Pats persirišdavau tas žaizdas, tai visokių minčių buvo.“

 

„Kokių?“ – klausiau Vytauto.

 

„Kada išlįsiu, kada išgysiu, ne mano charakteriui gulėti ir nieko neveikti“, – tikino pašnekovas.

 

Šis įvykis, sakė jis, nemažai baimės įvarė ir Vytauto artimiesiems. „Buvo tokia nesąmonė. Jaunesnis brolis po mūšio, Žiemkelio kautynių, nieko nepagalvojęs mamai parnešė mano kruvinus baltinius išplauti. Mamelė rauna plaukus, kad manęs gyvo nėra. O aš negalėjau paeiti du mėnesius. Kai jau pradėjau su lazda vaikščioti, vadui sakau – duok man kokius keturis vyrus, aš noriu mamai pasirodyti“, – teigė partizanas.

 

Tuo metu, istoriją tęsė Vytautas, miško broliai nežinojo, kad jų pačių gretose taip pat yra išdavikas – puikiai apmokytas NKVD smogikas, kurį pašnekovas vadino „šoferiuku“.

 

Jis, pasakojo senolis, lankyti Vytauto mamos ėjo kartu, taip išsiaiškino sodybos buvimo vietą, kur tų pačių metų vasarą partizanai papuolė į dar vieną pasalą. Jos metu žuvo ir namuose buvęs 17-metis Vytauto brolis.

 

„Mes, 14 vyrų, iš vakaro, birželio 13, atėjom į tėviškę su sąlyga, kad perdienavosim ir buvo paruošta nauja vieta bunkeriui. Kitą naktį nuvyksim ten. Ryte bešvintant sodyba jau buvo apsupta ir iš padegamų kulkų uždegė trobesius, prasidėjo kautynės, kuriose žuvo penki vyrai. Tarp jų ir mano jaunesnis brolis, kuriam buvo 17 metų“, – skaudžią netektį prisiminė senolis.

Kitą brolį nukankino, mamą ištrėmė sergančią

Ne lengvesnė dalia teko ir kitiems partizano artimiesiems. Kitas jo brolis Kazimieras bandė susikurti ramesnį gyvenimą Jurbarke. Ten, pasikeitęs tėvavardį, kad nebūtų atpažintas ir persekiojamas, mokėsi ir mokytojavo. Tačiau represinės sovietų struktūros, anot Vytauto, greitai išsiaiškino vaikino giminystės ryšius.

 

„Stribai tardydami dėjo jam metalinį lanką, veržė ir sutraiškė kaukolę. Jiedu dviese nuomojo kambarį pas šeimininkę, tai jis dar ryte paršliaužė, tam draugui pasisakė, kame reikalas, ir užgeso. Mirties liudijime parašyta, kad mirė nuo pleurito, organizavo ūkininkus duot duoklę, sušalęs atsisėdo ant sniego ir mirė. Taip buvo parašyta kagėbistų byloje“, – apie tragišką brolio likimą pasakojo Vytautas.

 

Jis ir pats tikrąją brolio mirties priežastį teigė sužinojęs tik 1966 m., kai grįžo iš tremties, nors brolis buvo nukankintas dar 1947 m. „Aš, suradęs tą kapą, pastačiau paminklą ir vieną kartą virš 40-50 metų vyras klausia – tai kas čia jums bus? Sakau – brolis. Sako – tai jūs tikras brolis? Ir aš pasakoju, kad jis nuo pleurito mirė. Jis nustebęs sako – aš gyvenau kartu su juo. Ir papasakojo šitą faktą.“

Praėjus metams nuo brolio mirties, sakė partizanas, į tremtį buvo pasiųsta ir serganti Vytauto motina.

 

„Mama vienui viena 1948 m. serganti pas svetimus gulėjo. Tą šeimą vežė ir ją vienui vieną įgrūdo į vagoną, ir atsirado Irkutsko srity. Jau man būnant Norilske (čia Vytautas kalėjo lageryje – DELFI) mums leisdavo du laiškus per metus parašyti rusų kalba. Aš per Lietuvą susiradau tą adresą ir praėjo trys metai, kol suradau mamą. Pradėjome susirašinėti. Tai ji pramoko rusų kalbą, ji buvo gera kulinarė ir ją pasiėmė mokyklos direktorius rusas. Žmona mokytoja ir du vaikučiai. Gal po metų atsiunčia nuotraukėlę – visi nusifotografavę kartu“, – prisiminimais dalijosi vyras.

 

Mušdavo, spaudydavo, ištisas valandas liepdavo stovėti vandenyje

Patį Uosį saugumiečiai sučiupo 1948 m. sausio 13 d. „Aš jau buvau Birutės rinktinėj Kaune ir turėjau ryšį su studentais, buvo sodininkystės-daržininkystės institutas. Ten mokėsi Poškaitis, kurio vyresnis brolis buvo mūsų partizanas. Tas Poškaitis jau buvo užverbuotas ir mane išdavė. Aš eidamas prie Botanikos sodo staigiai gavau smūgį į galvą, pabudau, per koją buvo rankos surakintos, kokiam tai namuky. Ir baigėsi mano visas partizanavimas... “

 

Iš pradžių, pasakojo pašnekovas, jis buvo nutemptas į NKVD kalėjimą, uždarytas kameroje dar su 17 vyrų, tarp kurių buvo ir partizanų kapitonas Akelis.

 

„Jis jautė, kad jį sušaudys, sako – rengiam pabėgimą. Į Vytauto prospektą langas, už lango tokia niša, gyvatvorė ir su automatu rusas vaikščioja. Tai mums reikėjo iš kameros vidaus išlupti grotas – du strypus horizontaliai, du vertikaliai, kad galėtume išlįsti. Mes vieną penktadienio vakarą, kai paprastai tie visi kagėbistai baliavoja, pradėjome pabėgimą. Kas ką turėjome susirišome ir po komandą išlupome dvi grotas, o toliau vyrai išsigandę „vajezus“ ir mes likome tik penki“, – prisiminimais dalijosi Vytautas.

Pabėgimas taip ir nepavyko, kalėjimo prižiūrėtojai išlaužtas grotas pamatė ryte, kaliniams atnešę duoną.

 

„Mus išvarė į tualetą. Tualete vandens ant grindų va tiek, – rankas išskėtęs rodo V. Balsys. – Turbūt specialiai buvo. Mes tame vandenyje išstovėjom iki trijų po pietų. Mane – į varanoką ir į Kauno kalėjimą. Niekas nepaklausė, kodėl laužėm tas grotas. Matyt, bijodami, kad už žioplumą nesušaudytų. Susitvarkė patys“, – nusijuokė senolis.

 

V. Balsį tardė ilgiau nei pusmetį. Tai, atvirauja senolis, buvo pats sunkiausias gyvenimo periodas. Tiesa, daugžodžiauti apie jį pašnekovas nenorėjo.

 

„Čia buvo šlykščiausia. Pasodina tave, rankos surakintos už nugaros ir duoda, spardo į kojas, mano mėlynos kojos. Ką nori su tavim daro, spjaudo. Buvo, kad stačiai tave pastato ir uždaro aplinkui, rankų negali pakelti ir šaltas vanduo kapsi, – į savo viršugalvį baksnojo Vytautas. – Išprotėt gali.“

 

Paklaustas, kas padėjo ištverti fizinį skausmą ir pažeminimą, partizanas atsakė trumpai: „Visi meldėmės. Visi.“

 

Po tardymų vyras buvo išsiųstas į lagerį atšiauriame Norilske, dirbo anglių kasyklose. Paradoksalu, kad čia susipažino ir su pirmuoju projekto „Miško broliai“ herojumi Jonu Čeponiu.

Iš lagerio partiznas išėjo tik 1955 m. be teisės grįžti į Lietuvą. „Tik išsiderėjau, kad leistų į Kazachstaną, galvojau, gal ten vasara bus“, – kuklų savo norą prisiminė pašnekovas.

 

Kazachstane, Karagandoje, V. Balsys susitiko su vienu savo brolių, kuris taip pat išėjo iš lagerio. Kaip pats sakė, „atsiėmė ir mamelę iš Irkutsko“.

 

Negandos persekiojo ir grįžus į Lietuvą

Iš Kazachstano į Lietuvą partizanas grįžo jau įkopęs į penktą dešimtį. „1966 m. grįžau su dešimt pirštų ir be nieko. Beveik du metus manęs neregistravo, stumdė. Tie milicininkai jau susitarė, paima tai 500 rublių, tai 400, kad priregistruos. Ateini Laisvės alėjoj – dink, svolačiau, kad tavęs čia nebūtų. Nei pinigų, nieko. Mane prastumdė beveik du metus, aš jau norėjau grįžt atgal į Kazachstaną. Negali neregistruotas įsidarbinti“, – pasakojo Vytautas.

 

Galiausiai jį Lietuvoje priregistravo, vyras įsidarbino, o būdamas 49 m. V. Balsys sukūrė ir šeimą. Butą, kuriame kalbame, Vytautas teigė gavęs kaip kooperatinį, už jį išsimokėjo per 16 metų.

 

Pradėjus statyti gyvenimą Lietuvoje šeimą užklupo netikėta kartu iš tremties į Lietuvą grįžusios mamos mirtis.

 

„Buvo rugsėjo 8 d. Mano mamelė gražiai apsirengė, koridoriui sakau – tai kur? Sako – ai, vaikeli, mano keliai nežinomi. Ji buvo tokia prie humoro. Išvažiavo į Kauno katedrą. Atvažiavus į senamiestį pro stovinčio troleibuso priekį ėjo į bažnyčią, lenkė sunkvežimis ir numušė... Štai kokie likimai“, – atvirai apie skaudžias netektis pasakojo pašnekovas.

 

Vėliau V. Balsys neteko ir žmonos, kurią pasiglemžė vėžys. Vyras šypsojosi, kad jis pats, ko gero, yra laimės kūdikis, jog išgyveno tiek metų.

„Aš taip skaitau, kad su aukščiausio pagalba aš atėjau iki tokio amžiaus. Per stebuklus. Tarp vario sluoksnių būdavo balto kvarco sluoksniai. Tas kvarcas kaip stiklas, ir gręžiant tos dulkės... Kai dirbau anglių kasykloj, tai tokiu batų tepalu atsikosėji ir išsivalo, o kvarco dulkės visos liko, užkalkėjo plaučiai“, – kodėl kalbėdamas vis dūsta, aiškino netrukus 96 gimtadienį turėjęs švęsti partizanas.

 

Paklaustas, ar kova už šalies laisvę buvo verta tokios kainos, V. Balsys dabartinei Lietuvai pažerė kritikos.

 

„Mano galva, ligšiolei Lietuva yra bestuburė, pamotės vietoje. Prikurta partijų, organizacijų, gerai, kad paskutiniu metu išdrįsom trispalves jau (kelti – DELFI). Tuščia Lukiškių aikštė. Bijom tikrą lietuvišką paminklą pasistatyti, o Grūto parke stovi visi mūsų tautos budeliai. Turbūt laukia, o su jais dar ir ne vienas kagėbistas, kada perkels į tuščią Lukiškių aikštę. Tokios mintys nenorom (ateina – DELFI)“, – kalbėjo partizanas.

 

„Ne už tokia Lietuvą kovojom“

V. Balsys sakė, kad džiaugiasi, jog kova nenuėjo perniek ir Lietuva galiausiai vėl tapo nepriklausoma. Vis dėlto, pasak partizano, iki šiol šalyje yra itin daug blogybių. Labiausiai pikta, susigraudino vyras, kad iki šiol sovietinių represijų aukų Rusija taip ir neatsiprašė.

 

„Skaudu. Kad bent būtų atsiprašę, niekšai šitie. Viešai tautos atgavus nepriklausomybę. Atvirkščiai – sulindo tie patys komunistai, kagėbistai į vadovaujamus postus ir iki šiandien sėdi juose. Ne už tokią Lietuvą partizanai liejom kraują ir kovojom“, – piktinosi vyras.

 

Kaip vieną rimčiausių Lietuvos žaizdų jis įvardijo emigraciją: „Aš už tai, kad jie užsidirbę atvažiuoja ir kuriasi. Aš už tai. Bet šitie visi likę suskaldyti, buvusi studentija visi buvo su kepuraitėmis, pasitempę, Vasario 16-ąją visi kaip stygos eidavo. O dabar… Kol mes neišplausim iš smegenų to marksizmo, jūsų visų tėvai baigė aukštuosius okupacijos metais, buvę komjaunuoliai, pionieriai ir taip toliau. Juos per jėgą varė, rišdavo kaklaraištį ir ką tu iš jo padarysi – jam prie ruso geriau buvo.“

Dėl susiklosčiusios situacijos šalyje ir menko patriotiškumo jausmo, V. Balsio-Uosio nuomone, kalta švietimo sistema, nepakankamas istorinių žinių diegimas ir savimonės ugdymas mokyklose.

 

„Kas darosi mokyklose? Man jaunesniam teko daug kur būti, ypač Kauno mokyklose. Ąžuolo – didžiausia mokykla Kaune, katalikiška. Aš buvau pakviestas į istorijos pamoką, čia prieš kokia 10 ar daugiau metų. Pilna salė devintokų. Buvau su uniforma, galvoju, nuo ko dabar čia pradėt. Sakau – mieli moksleiviai, kurie žinote, kuriais metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir rusai okupavo Lietuvą, pakelkit rankas. Nė vienas. Sau šoką įsivariau. Devintokas! Pradėjau nuo istorijos. Mirtina tyla, visi užsirašinėja.

 

Paskui, pasirodo, direktorius buvęs Komunistų partijos narys. Aš jį prie sienos – kaip, sakau, suprast? Ką jūs veikiat? Tai, matot, nuo dešimtos klasės pradėsime apie kunigaikščius, apie Lietuvos istoriją, – išgirstus direktoriaus paaiškinimus atkartoja senolis. – Mokyklose sąmoningai šitų komunistų, kurie sulindo į vadovaujamus postus, vykdomas nutautinimo genocidas.“

Pasak V. Balsio, Lietuvoje vykę intensyvūs mokytojų streikai tik parodo, kad „mokytojas yra kažkokio durniaus vietoj“.

 

Pašnekovas turėjo ką pasakyti ir apie šalies kariuomenę. Jis teigė iki šiol nesuprantantis, kodėl Lietuvoje buvo panaikinta privalomoji tarnyba arba kitaip – šauktinių kariuomenė.

 

„Ačiū Dievui, kad dabar kariuomenė pateko į geras rankas. Buvo panaikinta net privaloma tarnyba, jaunimas daugiausiai savanoriais stoja į kariuomenę, jie jau susiformuos kažkokio vyriškumo ir supratimo, kad tėvynės laisvę išsikovojus reikia ją ir saugoti. Aš turiu vilties, kad iš tokių tą branduolį susiformuosim. Skaldyk ir valdyk – čia yra šeštosios komunistų kolonos teorija ir ji gyva iki šiandien“, – įspėjo partizanas.

 

Pokalbio pabaigoje Vytautas priminė, kad Lietuvos ateitis – jaunų žmonių rankose, o padėkojus už pokalbį link šimtmečio artėjantis vyras dar palinkėjo ir sveikatos.