Rusijos ir Ukrainos mūšis dėl Bažnyčios: pasitelktos ir šiuolaikinės kovos priemonės

lrt.lt 2019 03 05

Naujai įsteigta Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia turėtų sustiprinti šalies ir tikinčiųjų nepriklausomybę. Kokį vaidmenį ji vaidins politiniame gyvenime, ar jai pavyks įsitvirtinti šalyje ir kaip į tai reaguoja Maskva, Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) surengtoje diskusijoje pasakojo teologas Kyrilas Hovorunas.

lrt.lt

Iki naujos Bažnyčios sukūrimo, Ukrainoje veikė Maskvos ir Kijevo patriarchatui priklausiusios parapijos, kurios dabar turi pasirinkti, ar prisijungti prie Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios. Po 2014-ųjų Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir karo veiksmų šalies rytuose, Maskvos patriarchato įtaka ir tiesioginis parapijų valdymas Ukrainoje buvo suvokiamas kaip Rusijos minkštosios galios įrankis.

K. Hovorunas pasakoja, kad Rusijoje religijos ir valdžios santykis ne tik primena padėtį viduramžių Bizantijos imperijoje, bet ir yra „pažengęs“ kur kas toliau.

 

Daug stačiatikių hierarchų idealizuoja šiandieninę Rusiją dėl to, kad religinė ir pasaulietinė valdžios šalyje yra labai tampriai susijusios. „Vladimiras Putinas yra naujasis bazilėjas (Bizantijos imperatorius – LRT.lt), kuris atstovauja pačiai valdžių sąjungos idėjai“, – teigia K. Hovorunas.

 

Šiandien Rusijos Stačiatikių šventųjų panteone yra tokios skirtingos asmenybės kaip paskutinis caras Nikolajus II ir Stalinas. Pasak teologo, tai rodo, jog dabartinė Rusijos Bažnyčia yra eklektiška ir postmoderni.

 

„Bažnyčia prisideda prie naujos ideologijos formavimosi. Ji yra eklektiška, naudojasi nostalgija ir stengiasi paveikti skirtingas žmonių grupes. Europoje stengiasi pritraukti dešiniųjų pažiūrų žmones, naudodamasi nostalgija tarpukario laikotarpiui. Kairuosius stengiasi patraukti nostalgija pokariui“, – aiškina K. Hovorunas.

 

Jis Rusijos prezidento V. Putino asmeninį pamaldumą ir deklaruojamą šalies norą ginti „tradicines“ vertybes aiškina naudos paieškomis. Esą V. Putinas netiki nė viena religija ir ideologija, bet jomis tiesiog naudojasi.

 

Istorijos pamokos

Ukrainos Stačiatikių bažnyčia, anot mokslininko, yra kitokia. Tai lemia skirtingas istorinis palikimas, tampriai susijęs su Lietuva. Kai Kijevo Rusios žemės buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kijevo metropolitas kurį laiką rezidavo Vilniuje.

 

Tuo metu formavosi ypatingas Bažnyčios santykis su pasaulietinėmis galiomis. Jei Rusijoje šiandien galime matyti visišką Stačiatikių Bažnyčios ir Kremliaus persipynimą, tai ukrainiečių dvasininkai nepasiduoda vieno valdžios atstovo valiai.

 

„Kitaip nei Maskvoje, kur patriarchai atsidavė valstybei, Kijevo metropolitai išmoko žaisti su politinėmis jėgomis ir neparsiduoti“, – paskaitoje sakė K. Hovorunas.

 

Jis pabrėžė, kad praeityje Kijevo metropolijos stačiatikiai gyveno tarp įvairių religijų atstovų, todėl šiandien Ukrainos Bažnyčios yra labiau tolerantiškos kitų konfesijų tikintiesiems.

 

„Visos Ukrainos Bažnyčios, net ir protestantai, siekia gerų santykių su valdžia, valstybe, vietiniais pareigūnais (…) Istorija išmokė nepasitikėti politiniais pareigūnais, neatsiduoti valdžiai visiškai, bet padalinti savo „investicijas“, o kartais ir gudrauti“, – sakė teologas.

 

Jis pasakojo, jog pradėjęs eiti pareigas dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka atvirai deklaravo priklausomybę Maskvos Stačiatikių Bažnyčiai, bet dabar smarkiai prisidėjo prie naujos Bažnyčios įkūrimo.

 

Vis tik, naujos Bažnyčios įkūrimas nežymiai prisidės prie perrinkimo antrajai kadencijai siekiančio P. Porošenkos populiarumo.

 

„Didelis Ukrainos piliečių religingumas, kurį galima palyginti nebent su Lenkija, beveik niekad nesitransformuoja į politinę paramą rinkimuose. (…) Visi Ukrainos prezidentai stengėsi pasinaudoti religingumu politinei naudai ir visiems nepavyko“, – komentavo K. Hovorunas.

 

Nors Ukrainos prezidentas itin didžiuojasi nauja Bažnyčia, asmeniškai dalyvavo metropolito Epifanijaus įšventinimo ceremonijoje, vėliau jį iškilmingai pristatė žmonėms išėjęs iš cerkvės, bet savo populiarumą visuomenėje sustiprino vos keliais procentiniais punktais.

 

Bažnyčios ateitis

Stačiatikių pasaulyje nėra vieningo dvasinio lyderio, kurio statusas prilygtų katalikų popiežiaus vienvaldystei. Autokefaliją („nepriklausomybę“) įtvirtinantį tomosą naujajai Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai suteikė ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus I-asis, kuris laikomas pirmuoju tarp lygių stačiatikių patriarchų, todėl dabar Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią dar turės pripažinti kiti 14 patriarchatų.

 

Kaip pabrėžė VPAI surengtoje diskusijoje kalbėjęs K. Hovorunas, naujos Bažnyčios pripažinimo kelias nebus lengvas.

 

„Jos pripažinimas priklausys nuo pokyčių pačioje Bažnyčioje. Jei jai pavyks atsikratyti stipraus sovietinių tradicijų paveldo, jei demonstruos atvirumą kitoms religinėms grupėms, tai padės greičiau ją pripažinti. (…) Matau stiprų pasauliečių judėjimą, moterų dalyvavimą, jos pagaliau turi stiprų balsą. Pasauliečiai kalba apie ydas Bažnyčioje, nori, kad ji būtų atviresnė, skaidresnė“, – pasakojo Vilniuje viešėjęs teologas.

 

Anot K. Hovoruno, Stačiatikių Bažnyčios yra itin pragmatiškos, todėl bėgant laikui visos ryšis pripažinti naują Ukrainos Bažnyčią, nes tai joms bus naudinga.

 

Paskutinė tai tikriausiai padarys Rusijos Bažnyčia, kuri aktyviai priešinosi patriarcho Bartolomėjaus sprendimui. Su Kremliumi siejami programišiai buvo įsilaužę ir pavogė patriarcho, taip pat aukštų Katalikų Bažnyčios hierarchų, Vatikano pareigūnų asmeninius duomenis, susirašinėjimus. Tai Vakarų valstybėse daug kam buvo staigmena, nes, kaip pasakoja K. Hovorunas, vakariečiai religiją laiko praeities dalyku, kuris nėra svarbus valstybiniuose santykiuose.

 

Maskvos patriarchatas grasino ekumeniniam patriarchui, jog su naujos Bažnyčios pripažinimu įvyks Stačiatikių Bažnyčių skilimas, prilygstantis XI a. schizmai, kai atskilo Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios.

 

Tačiau K. Hovorunas teigia, kad nieko panašaus neįvyko: „Taip nenutiko ir, manau, nenutiks. (…) Maskva nedarė nieko daugiau nei pareiškimai. Nors ir nutraukė ryšius su Konstantinopolio patriarchu, bet taip buvo ir anksčiau ir niekas nepasikeitė dėl to. (…) Jie neatsiskirs nuo Konstantinopolio.“