Ramūnas Bogdanas. Skvernelio krikštatėvis Paksas pas Putiną

delfi.lt 2018 12 17

Kada „Tvarkos ir teisingumo“ partija suderėjo su tuomet dar neskilusiais socialdemokratais dalyvauti jų vadovaujamoje koalicijoje, vyko įprastinės postų dalybos. Tvarkiečiai gavo vidaus reikalų ministro postą. Pasirodė, kad savo gretose jie neturi politiko, kuris pajėgtų ir norėtų eiti šias nelengvas pareigas – juk šiam ministrui priklauso ir viešosios tvarkos reikalai, policija, ir savivaldybių klausimai.

delfi.lt

Vyro su užmaskuota ašara akyje (perfrazuojant Rolando Pakso prezidentinio įvaizdžio kūrėją Aurelijų Katkevičių) žvilgsnis nukrypo į generalinį policijos komisarą Saulių Skvernelį. Pastarasis pridengė antpečius civiliniu kostiumu ir persimetė į politikos legionierius.

 

 

Naujas rūbas, matyt, didžiai patiko, nes tvarkiečiams atsimetus nuo koalicijos šviežiai iškeptas ministras įsistvėrė kėdės ir purtė galvą, kai jo krikštatėvis R. Paksas mojo ranka eiti lauk.

 

Ministriavimas pralėkė gana sklandžiai, populiarumas augo, ir politikos legionierius jau pats rinkosi, kieno komandoje žaisti. Deja, kuo aukščiau, tuo sudėtingiau. Jau penki mėnesiai iš eilės premjero S. Skvernelio reitingai tirpsta, ir nesimato žingsnių, kuriais skausmingą nuosmukį pavyktų sustabdyti.

S. Skvernelio elgesys mokytojų krizės atveju man labai primena Vladimiro Putino elgesio modelį, kada avarija ištiko atominį povandeninį laivą „.Kurskas“. Ir Rusijos prezidentą, ir mūsų premjerą kritinės situacijos akivaizdoje ištiko stabas ir abu kurį laiką tiesiog tylėjo. Vakarų siūlomos pagalbos gelbėti jūreivius V. Putinas atsisakė – aš pats susitvarkysiu! Įgula žuvo. S. Skvernelis irgi pats ėmė tvarkytis – išmetė tris ministrus, ir tiek.

Be to, keblią situaciją ir Lietuvos premjeras, ir Rusijos prezidentas iškart apgaubia priešiškų jėgų sąmokslu. Į pagalbą kviečiamos specialiosios tarnybos.

 

Galbūt S. Skvernelio politinis krikštatėvis R. Paksas jaučia tam tikrą vidinį panašumą tarp savo buvusio globotinio ir V. Putino, todėl tokios asmenybės jį traukia? Šiaip ar taip, visi trys ne vienerius metus vilkėjo uniformas, nors ir skirtingas. Nežiūrint to, kad buvo priverstas liūdnai baigti prezidentavimą ir prie to prisidėjo įtarimai dėl Rusijos įtakos, R. Paksas beldžiasi į Kremliaus vartus.

Vizitas, kurį šeimininkai nutyli

DELFI ir „Lietuvos ryto“ žurnalistai apskambino Rusijos prezidento administraciją ir negavo patvirtinimo, kad būta R. Pakso susitikimo su V. Putinu.

 

Tačiau žinomas rusų žurnalistas Konstantinas Egertas prieš kelias dienas kreipėsi į V. Putino atstovą spaudai Dmitrijų Peskovą, su kuriuo jie asmeniškai pažįstami, ir šis jam raštu pokalbių programėlėje „Telegram“ patvirtino, jog tikrai toks susitikimas įvyko. Konstantinas žada paviešinti facebook‘e šį savo susirašymą su D. Peskovu.

Įdomi situacija: R. Paksas grįžęs visiems pasakoja aptaręs svarbius reikalus su V. Putinu, o Kremlius oficialiai neigia buvus susitikimą. Kadangi R. Paksas pasakoja, reiškia, jam nebuvo liepta laikyti susitikimą paslaptyje.

 

Kremlius apie jį nutyli, nors skelbia, kad tądien V. Putinas priėmė Venesuelos prezidentą Nicolas Maduro ir buvusį Prancūzijos premjerą Francois Filloną. Nušalinto prezidento R. Pakso nesimato tarp pribaigusio savo šalies ekonomiką venesueliečio ir prancūzo, kuris taip susiteršė reputaciją namie, kad turėjo trauktis iš prezidento rinkimų kampanijos. Nutylėjimas reiškia visišką reikšmės sumažinimą.

 

Panašiai pasielgė amerikiečiai, kai jie nenorėjo rodyti paramos kandidatui į Rusijos prezidentus Borisui Jelcinui, jų mylimo Michailo Gorbačiovo priešininkui. Tačiau ką žinai, kuo tas šiandien nereikalingas žmogus gali tapti? Todėl B. Jelcinas buvo priimtas Valstybės departamente, ir kaip tyčia tuo metu į tą kabinetą užėjo JAV prezidentas Georgas Bushas. Susitikimas įvyko, bet nefiksuotas. Vardan ateities.

Kažin kuo įdomus V. Putinui europarlamentaras R. Paksas? Ar jį mato kokiose nors savo ateities dėlionėse, ar tik nori parodyti, kad net fašistinėje Lietuvoje yra politikų, kurie prašosi priimami. Apie susitikimą mūsų ambasadorius Maskvoje nieko nežinojo, bet kažkas jį organizavo.

Mano akys krypsta į Jurijų Borisovą, kuris savo laiku pasijungė savo interesams kandidatą į prezidentus R. Paksą. Jo sąsajos su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu galėtų jį išvesti iki Dmitrijaus Rogozino ar panašaus rango veikėjų Maskvoje, kurie pajėgūs organizuoti neprotokolinį susitikimą kur nors koridoriuje ar priimamajame.

 

Toks priėmimas, nutylėtas be jokių motyvų, yra tiesiog įžeidimas politikui, tačiau, regis, pats pažemintasis R. Paksas nesuvokia, jog leisdami jam kalbėti, o patys tylėdami, kremlinai jo asmenyje susikūrė progą pasišaipyti prieš Vakarus, jog net iš nenuolankios ir principingos Lietuvos atšliaužia „sukalbamų“ politikų, norinčių žūtbūt bet kokiomis sąlygomis prisiliesti prie nepelnytai atstumto Rusijos prezidento.

 

Šita šviežia istorija primena ir premjero S. Skvernelio iniciatyvą su niekuo nesitarus skelbti naują erą santykiuose su Rusija, tarsi neegzistuotų vieninga ES pozicija, tarsi nėra prezidentės, kurios konstitucinė pareiga formuoti Lietuvos užsienio politiką, tarsi Lietuva neturėtų nuostatų Rusijos atžvilgiu, kurios yra suderintos su mūsų sąjungininkais.

Kuo aukštesnis šalies pareigūnas elgiasi taip neatsakingai, tuo didesnį nepasitikėjimą savo valstybe jis kuria. Tai yra abėcėlė, ir bent ją turėtų žinoti kiekvienas, norintis pretenduoti į postą, kuris yra ne tik alga, renta ir garbė, bet ir didžiulė atsakomybė.