Aidas Puklevičius. Kuo skiepyti mūsų premjerą S. Skvernelį?

lrytas.lt 2018 12 11

Stojus šaltajam sezonui piliečiai, bent jau tie, kurie dar turi sveiko proto, skuba skiepytis nuo gripo. Tačiau, atrodo, reikės ieškoti ir dar neišrastos vakcinos nuo ligos, kuri nėra masinė, tačiau nuo to mums visiems nė kiek ne lengviau.

lrytas.lt
Mat jau antrą kartą toji liga atšalus orams ima ir pasičiumpa premjerą.

 

Pirmąja auka kadaise tapo A.Butkevičius, vieną žiemos dieną puolęs pasakoti apie prieš jį rengtą pučistinį perversmą.

 

Palikime politiko filologinei nekaltybei šį sudėtingą atradimą (jei ką – pučas ir yra perversmas), užtat pasidžiaukime, kad jis ištvėrė šiomis haliucinacijomis nesusirgęs kone visą savo kadenciją, tik paskutinę premjeravimo žiemą organizmo imuninė sistema neatlaikė ir iškėlė rankas.

 

Praėjo dveji su puse metų, ir toji pati bacila vėl apsilankė Gedimino pr. 11. S.Skvernelis, matyt, tiesiog gležnesnio sudėjimo, mažiau politikoje grūdinęsis, todėl atgulė į ligos patalą pratempęs vos pusę kadencijos.

Ir, aišku, prieš tai iš Seimo katedros perspėjęs apie valstybinį perversmą.

 

Kol mokslininkai ieško priešnuodžių, pažvelkime, kokie tos dar neįvardytos ligos simptomai.

 

Pirmiausia, labai išsipūtusi paranoja. Pacientas visur mato sąmokslus, priešus, o kartais – netgi Kremliaus ranką.

 

Pastarasis gąsdinimas, beje, tiek dabar visų nuvalkiotas „reikia“ ar „nereikia“ progomis, kad juo greitai niekas nebetikės netgi tada, kai jis bus teisingas.

 

Būtų smagu, žinoma, jeigu pacientas būtų sekmadienio popietę atvažiavęs į savo darbovietę Gedimino pr. 11 pažiūrėti, kaipgi tikrovėje atrodė jam besivaidenanti Kremliaus ranka.

Tokia gerai užsimaskavusi toji ranka buvo. Į hipsteriškas poreles su vaikų vežimėliais, pasižmonėti išvestais šuniukais ir delnus šildančiais kavos puodukais.

 

Kaip ir pats į protestą susirinkusios minios nusiteikimas – mandagus, santūrus, vėliavomis apsikaišęs, himną giedantis. Sunku su tokiu polėkiu perversmą daryti.

 

Bet pacientas neatvyko, matyt, gydėsi lovos režimu.

 

Kitas šios elitinės ligos simptomas – visiškas kritinio mąstymo išgaravimas į dausas. Niekas nesako, ne visuomet ir ne visi oponentų argumentai būna teisingi.

 

Bet kai tiek žmonių sako, kad, žiūrėkit, ne viskas čia gerai, ką jūs Vyriausybėje ir Seimo daugumoje prikūrėte, gal sėdam ir pasitariam, tai gal tikrai sėskit ir pasitarkit.

Ne, liga neleidžia ligoniui klausytis jokios kritikos ir tuojau pat ima maitinti jau minėtą paranoją.

 

Trečia, pacientui prasideda pavojingos komplikacijos, kurių metu jis ima karštligiškai šaudyti pats sau į koją. Šaudyti galima įvairiai – urmu atleidžiant ministrus kone kaip per prekybos centrų akcijas: reikalauji vienos vieno ministro galvos, gauni dar dvi nemokamai. Kodėl? Todėl.

 

Galima šaudyti ir rafinuočiau, prilyginant biudžeto pauzę Jukatano meteoritui, sunaikinusiam dinozaurus, buboniniam viduramžių marui ir kitiems kataklizmams.

 

Žodžiu, liga pikta, klastinga, tačiau yra ir geroji naujiena – ji pagydoma be jokių užkalbėjimų nuo blogos akies ar homeopatinių žirnelių.

 

Labiausiai nuo jos padeda poilsis opozicijoje.

 

Tiesiog nuostabu, ką toks vaistas daro su politiku. Jis ir šnekasi mieliau, ir girdi aiškiau, ir netgi maitintis ima reguliariau.

 

Tačiau tai jau toks labai radikalus vaistas, kurį ir siūlyti reikia itin atsargiai, nes jautresnis žmogus (o įsikūrę Gedimino pr. 11 visi neišvengiamai tampa labai jautrūs) tai vėl palaikys perversmo organizavimu. Nesvarbu kokio, valstybinio ar pučistinio.

 

Tada lieka ne tokie veiksmingi, tačiau dar liaudies medicinos išbandyti ir pripažinti metodai. Ilgiau žiūrėti į veidrodį. Dažniau bendrauti su kitaminčiais. O svarbiausia – nustoti laikyti save pasaulio bamba.

 

Toks gydymo režimas turėtų prikelti ligonį ir padėti jam pratempti likusius dvejus metelius pastate, kuriame taip lengva pasigauti politinę bacilą.