Šarūnas Černiauskas: Mus uždraudė

15min.lt 2018 10 05

Jie bandė nustatyti, kad kas antra naujiena žiniasklaidoje turi būti teigiama. Jie bandė uždrausti naujienas, kurios atitinka tikrovę, bet žeidžia kokio nors koncerno ar partijos reputaciją. Nepavyko. Taigi dabar jie nutarė uždrausti kritišką žurnalistiką ir nepatogių faktų rinkimą. Ir panašu, kad pavyko.

Tai liečia mus visus. Ne tik žurnalistus ir ne tik teisę knistis po nešvarius politikų skalbinius. Vyriausybės aparatas ėmėsi realių priemonių prieš visų Lietuvos piliečių teisę žinoti. Tą teisę, ant kurios didele dalimi laikosi demokratija.

 

Jeigu situacija nesikeis, galite pamiršti žurnalistinius tyrimus apie bet kurį su verslu susijusį politiką. 15min Tyrimų skyrius susirenka daiktus, užklijuoja kabineto duris lipnia juosta ir nutraukia savo veiklą. Nes tokiomis sąlygomis, prieš kokias mus pastatė Sauliaus Skvernelio Vyriausybės aparatas, dirbti tiesiog nebegalime.

 

Ir ne tik mes. Visai Lietuvos žiniasklaidai vakar buvo užrištos akys. Nebegalime viešinti politinės korupcijos apraiškų. Nebegalime ieškoti mokesčių slėpimo, pinigų plovimo ir kitų valstybei tiesioginę žalą darančių istorijų. Ir tam net nereikėjo keisti jokių įstatymų.

 

Vienas sprendimas, vienas smūgis premjeriniu „bananu“ į kritiškos žiniasklaidos dantis – ir žurnalistiniai tyrimai Lietuvoje tampa neįkandama prabanga. Ne tik tyrimai. Išsamūs straipsniai apie verslą, nekilnojamąjį turtą. Jūsų teisė žinoti – pamirškite visa tai, nes Vyriausybė tai atėmė ne tik iš žurnalistų. Ji tai atėmė iš visų Lietuvos žmonių.

 

Ir visa tai iš mūsų visų atima prieš pat trejus rinkimus. Rinksime prezidentą, merus ir savivaldybių tarybas bei europarlamentarus. Ir jeigu kandidatai bus ko nors prisidirbę, visuomenė apie tai negalės sužinoti. Nes mūsų visų Vyriausybė mums užrišo akis ir surišo rankas.

 

Tai gali atrodyti sudėtinga, bet pabandysiu viską paaiškinti kuo paprasčiau. Paprastai tariant, mus uždraudė. O kartu uždraudė jūsų teisę žinoti, kas vyksta mūsų visų valstybėje.

Nuo Naisių žemės iki Panamos popierių

Kiekvienas žurnalistinis tyrimas, susijęs su nuosavybe, laikosi ant to paties kertinio akmens – oficialių duomenų. Tai įmonių akcininkų sąrašai, statinių ir žemės nuosavybę patvirtinantys išrašai, įmonių ir organizacijų finansiniai dokumentai.

 

Informacija, kuri asmenį susieja su turtu, gali atskleisti ir korupciją, ir kyšininkavimą, ir neskaidrius susitarimus, ir mokesčių nusukinėjimą – visas negeroves, turinčias piniginę išraišką. Na, išskyrus dėžutes, prikimštas grynųjų, – tokių dalykų niekas neregistruoja.

 

Būtent šiais duomenimis mes ir naudojomės. Be šių duomenų mes nebūtume galėję atskleisti:

 

Operacijų su žeme, ES pinigais ir mokesčiais, kurias atliko Ramūno Karbauskio verslai

Artūro Skardžiaus istorijos

Premjerui šešėlį metusių „Danpower Baltic“ taikos sutarties peripetijų

Lietuviškų Panama Papers ir Paradise Papers istorijų

„Lietuvos geležinkelių“ melžimo per vidaus sandorius

„Šiukšlynų milijonierių“ žaidimų mūsų visų pinigais

Žemgrobystės istorijų (kartu ir tos, kuri Broniui Markauskui kainavo žemės ūkio ministro kėdę)

Laimutės Anužienės karaliavimo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre

Rusiškos propagandos finansavimo schemos

Ir tai tik maža dalis labai ilgo sąrašo. Ir viso to nebebus. Jūs tokių istorijų negalėsite pamatyti. Jūs nematysite tiesos apie tuos, kurie mūsų šalį valdo mūsų visų vardu. Visa tai iš mūsų atėmė keliais tyliais sprendimais už uždarų durų. Kaip tai padaryta? Netrukus paaiškinsiu.

 

Vyriausybei duomenys parūpo, kai ji pati tapo tyrimo objektu

 

Visus duomenis, kuriuos naudojame savo tyrimams, kaupia Registrų centras. Iki šiol Registrų centras taikė geranorišką praktiką ir žurnalistams, pagal oficialiai teikiamas užklausas, duomenis teikė neatlygintinai. Tai tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Tai buvo gera valia grįsta Registrų centro politika. Ir ji baigėsi. Be jokių svarstymų ar įspėjimų – nukertant kaip kirviu.

 

Maždaug prieš tris savaites Registrų centras šią praktiką nutraukė. Ne man, ne Tyrimų skyriui – visiems. Visai Lietuvos žiniasklaidai.

 

Žurnalistai apie tai nežinojo ir įspėti nebuvo. Trys ar keturios vyriausybės dėl tokios praktikos problemos nematė. Nematė ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybė. Jai duomenų teikimas žurnalistams parūpo, kaip tyčia, po to, kai Registrų centro duomenys panaudoti tyrimams apie Ramūną Karbauskį ir apie pačią S.Skvernelio Vyriausybę. Taip parūpo, kad problemą nutarta spręsti kirviu.

Geros dienos, premjere

Trečiadienio Vyriausybės pasitarime Saulius Skvernelis su kompanija atmetė pasiūlymą, kuris galėjo išspręsti problemą. Susisiekimo ministras Rokas Masiulis pateikė įstatymo projektą, kuris etiškiems žurnalistams suteiktų neatlygintiną prieigą prie registro duomenų. Iki įstatymo priėmimo R.Masiulio vadovaujama ministerija siūlėsi pati kompensuoti sąnaudas, kurias žiniasklaida patirs pirkdama duomenis iš Registrų centro. Sauliaus Skvernelio Vyriausybė šią iniciatyvą išmetė į šiukšlių dėžę.

 

Premjero komanda kalba, kad projektas „grąžintas tobulinti“. Tai netiesa. Vyriausybė atmetė nutarimą, kuriuo R.Masiulis siūlė nedelsiant įvesti kompensacinį mechanizmą. Viskas. Žiniasklaida nemokamos prieigos prie duomenų nebeturi neribotam laikui. Gal ir nebeturės.

 

Vienas premjero patarėjas kūliais verčiasi aiškindamas, kaip jo bosas ir visa Vyriausybė jau seniai turi nemokamą žurnalistų prieigą prie duomenų savo prioritetų sąrašo viršuje. Ir tai nėra tiesa. Nes vienas patarėjas jau kokius metus apie tai suokia, bet jokio įstatymo projekto pateikta nebuvo. Jis atsirado tik dabar. Ir tai padarė Susisiekimo ministerija. Ir tik tada, kai žurnalistai buvo atkirsti nuo informacijos. Gerasis premjeras nepadarė visiškai nieko, o kai atėjo ministras su realiu sprendimu – jam parodė duris.

 

Kiek žinau, vakarykščiame Vyriausybės pasitarime pats premjeras aktyviai blokavo R.Masiulio siūlymą. Nes žiniasklaida – tai verslas. O registro duomenys – tai to verslo pelno auginimas valstybės sąskaita. Jei taip iš tiesų buvo (o panašu, kad buvo), man nuoširdžiai gaila, kad mūsų premjeras taip neišmano tikrosios padėties.

 

Premjere, čia skiriama pirmiausiai jums. Tik skaičiai ir faktai, ir tik iš mūsų daržo:

 

1. Vien 15min pastaraisiais metais atskleistos istorijos į valstybės biudžetą sugrąžino mažiausiai milijoną eurų. Visos žiniasklaidos poveikis gerokai didesnis.

2. Dėl mūsų žurnalistų darbo 15min pastaraisiais metais prarado apie pusę milijono eurų reklamos pajamų. Tiek vertos sutartys, kurias nutraukė žurnalistų tyrimo objektais tapusios ir tuo nepatenkintos verslo grupės.
3. Mes patyrėme tik nuostolius. O pelną gavo valstybė. Bet jeigu norite, laikykite mane vagimi.

 

Geros dienos, premjere.

Beje, dar girdėjau, kad yra nuogąstaujančių, kad į duomenis nemokamai pretenduoti galės prorusiška propaganda ar korumpuota žiniasklaida. Ir vėl melas.

 

Įstatymo projekte buvo aiškiai apibrėžta, kad į lengvatą pretenduoti gali tik etiška ir tik visų standartų besilaikanti žiniasklaida. Kremliaus propagandos ruporai niekaip neįveiktų šio filtro. Neetiška ir savo įtaką pardavinėjanti žiniasklaida – taip pat. O tiesa tokia, kad Vyriausybė mums apsunkino galimybes atsekti tų propagandos ruporų ar nežinia iš ko gyvenančios valdžiai ar oligarchams artimos žiniasklaidos finansavimo šaltinius. Ačiū, premjere. O užsienio reikalų ministras, tikiuosi, pasigirs apie šį pasiekimą per artimiausią NATO ar ES viršūnių susitikimą.

 

„Bananu“ į demokratijos dantis

Taigi esame pastatyti į tokią padėtį, kai duomenis iš Registrų centro galime tik pirkti. Sakote, tai pirkit? Ir pirksim. Bet tokių istorijų, kokias galėjome atskleisti geranoriškos Registrų centro politikos dėka, nebebus. Kad būtų lengviau suprasti, pateiksiu šiek tiek matematikos ir parodysiu šiek tiek žurnalistinės virtuvės.

 

Jei imiesi tirti kokią nors stambią verslo struktūrą, tam reikia daugybės dokumentų: akcininkų susirinkimai, finansinės ataskaitos, žemės nuosavybės duomenys. Ir taip dešimtis kartų, ieškant duomenų apie kiekvieną susijusią įmonę. Pamenate tyrimus apie Ramūną Karbauskį? Vien šiems tyrimams panaudoti dokumentai, pagal dabartinę praktiką, mums būtų kainavę mažiausiai 10 tūkst. eurų. „Šiukšlynų milijonieriai“ – dar bent 10 tūkstančių. Artūras Skardžius ir #parodykAkytes – šiek tiek mažiau.

Tokių didelių tyrimų padarome po keletą per metus. Kitiems prireikia ne tiek daug duomenų, bet, patikėkit, skaičiuojant, kiek tai kainuotų, norisi išgerti raminamųjų. Veikiant tokiomis sąlygomis, Tyrimų skyriaus metinį biudžetą reikėtų (mažiausiai) padvigubinti.

 

LRT paleido Tyrimų skyrių. Jiems reikia tokios pat medžiagos. Ir jiems tai kainuos tiek pat. „Laisvės TV“ projektas R.I.T.A. Andriui Tapinui tampa labai rimta prabanga. Delfi.lt turi planuotis naujas išlaidas Tomo Janonio tyrimams. O apie rimtesnius tyrimus regioninėje žiniasklaidoje galite pamiršti. Mažesnių miestų ir rajonų carai bei kunigaikštienės Sauliaus Skvernelio Vyriausybės dėka gali miegoti kaip niekad ramiai. Niekas jais nesidomės. Tiesiog per brangu.

 

Be to, net jei turėsime pakankamai pinigų duomenims pirkti, vis tiek negalėsime jums pateikti tokių tyrimų, kokius sugebėjome atlikti iki šiol. Nes Registrų centro savitarnoje galima pirkti įmonių finansines ataskaitas tik už paskutinius finansinius metus. Taigi galime sužinoti, kas „Agrokoncerne“ dėjosi pernai, bet visi ankstesni metai – paslaptis. Nekilnojamojo turto registre negalima nusipirkti duomenų apie sklypo ar pastato savininkų istoriją. Taigi jeigu koks nors politikas iš kokio nors senuko nebrangiai nusipirks kokį nors turtą – apie tai sužinoti bus neįmanoma.

 

Patarėjai gali išsijuosdami suokti apie „grąžinimą tobulinti“, o ne atmetimą. Jie gali falcetu giedoti giesmes apie savo viršininko skaidrumą, atvirumą ir meilę laisvam žodžiui. Bet tiesa yra visiškai kitokia. Premjeras pasiėmė seną gerą „bananą“ ir tvojo žiniasklaidai į dantis. Policinės valstybės mentalitetas.