Ramūnas Bogdanas. Zonos „poniatkės“ tebevaldo ES valstybę?

delfi.lt 2018 07 31

Visos keturios DELFI specialaus korespondento Dainiaus Sinkevičiaus publikacijos apie gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose pateko tarp skaitomiausių liepos mėnesio straipsnių.
Ramūnas Bogdanas

delfi.lt   Š. Mažeikos nuotr.
Daliai susidomėjusių tai buvo, ko gero, trilerių ar detektyvų pakaitalas, dalis pasitvirtino seniai žinomą tiesą su konkrečiomis detalėmis. Ir, turbūt, tik mažytei daliai skaitytojų šokiruojančiu atradimu tapo gyvenimo įkalinimo įstaigoje aprašymas, iš kurio matosi, jog zoną valdo ne prižiūrėtojai, o nuteistieji.

 

Teritorijos Lietuvoje, neįeinančios į Europos Sąjungą

Formaliai žiūrint, valdo pataisos namų administracija. Bet čia kaip juokelyje apie šeimą. Vyras yra šeimos galva, o moteris – kaklas. Kur kaklas pakreips, ten galva sukasi. Būdami atsakingi už tvarką, pareigūnai, pasirodo, ją supranta labai specifiškai.

Pagrindinis jų įsivaizduojamas darbo tikslas – kad pataisos namuose nekiltų jokių įvykių, kurių atgarsis išeina už zonos ribų.

Pasirodo, šantažuojant riaušėmis, bado akcijomis ar kitokiais viešais tvarkos ardymais, taip mąstančius pareigūnus galima pasižaboti ir uždėti jiems akitvarus, kad nematytų, ko nereikia.

 

Susiklosto paradoksali situacija. Valstybė nuteisia izoliuoti žmones, kurie nusižengia įstatymams ir kelia pavojų visuomenės tvarkai. Tada tie asmenys patalpinami teritorijoje, kurią jie patys vadina zona. Zonos perimetrą tarsi saugo valstybė, nors per jį skrajoja įvairiausio turinio paketai iš laisvės. Taigi, valstybė tarsi saugo, tarsi nesaugo.

 

Tas pats ir zonos viduje. Yra oficiali valstybės politika, jog žmonėms laisvė ribojama dėl to, kad juos laikinai izoliuotus įtrauktų į atitinkamas programas, kad jiems suteiktų galimybę vėliau adaptuotis ne kriminaliniame pasaulyje ir kad jie grįžtų į visuomenę ne kaip įstatymo laužytojai.

 

Tokia nuostata vadovaujasi visos civilizuotos Vakarų demokratijos.

Iš zonos gyvenimo paveikslų, aprašytų D. Sinkevičiaus, akivaizdu, kad Lietuvoje ši nuostata tėra iškaba, už kurios vyksta visai kitokiu supratimu grįstas gyvenimas.

Ypatingas teises pas mus turi ne tik diplomatinio korpuso atstovybės, nors paskutiniai ginkluoti okupantai seniai išvyko traukiniu per Keną. Tačiau atskirose valstybės teritorijose už spygliuotų tvorų išliko aną tvarką puoselėjančios bazės, kur Europa net nekvepia. Ir jas išlaiko Lietuvos biudžetas.

 

Kalėjimų kultūra – stalinizmo kūrinys

Atkreipia dėmesį tai, jog zonos žargonas yra praktiškai vien rusicizmai. Tiesa, labai svarbus žodis bachūras yra skolinys iš idiš, žydų kalboje reiškiantis „vaikiną“. Tačiau visi vierchai, strielos, poniatkės ir t. t. yra neblėstantis sovietinis palikimas iš priverstinio gyvenimo broliškoje tarybinių tautų šeimoje.

 

Didelę dalį tos šeimos Stalinas buvo sukišęs į lagerius ir kalėjimus. Milžiniška Gulago sistema sukūrė savo subkultūrą.

 

Kadangi bausmės buvo masinės, tikri nusikaltimai slėpėsi tarp begalės nekaltai nuteistųjų, ir sovietinėje visuomenėje įsiskiepijo nebylus tikėjimas, jog laisvės ribojimas yra valstybės aparato kerštas, kurį reikia prakentėti.

 

Kalinių buvo tiek daug, kad prižiūrėtojai lengvino sau darbą, leisdami tam tikrą savivaldą.

Tačiau represinis aparatas buvo galingas ir plačiai išsikerojęs, todėl virš savivaldos visada kabojo paruoštas kūjis, ir kaliniai puikiai suprato, kuo gali baigtis, peržengus leistas ribas. Tada prižiūrėtojai ir mušdavo, ir kankindavo, ir žudydavo. Vėliau laikai tapo ne tokie rūstūs, bet kalėjimų priežiūros tradicijos išliko.

Kai kaliniai patys save prižiūri

Griuvus Sovietų Sąjungai, drastiškai smuko įkalinimo vietų priežiūros finansavimas. Varžtai atsileido, ir laisvės atėmimo vietų savivalda paėmė viršų, pasinaudojusi represinio aparato silpnumu. Nuolat kildavo riaušės, maištai, kaliniai imdavo įkaitus ir, grasindami juos nužudyti, keldavo savo reikalavimus.

 

Ankstesnį administracijos siautėjimą pakeitė kalinių siautėjimas, kuris buvo tikrai ne mažiau baisus.

 

Pamažėl Rusijoje valdžia vėl suėmė vadžias į rankas ir įsismaginusi nuvažiavo dar toliau. Tarpinėje stotelėje palikusi demokratiją, Rusija tapo valdoma autokratinio režimo. Diktatoriškas vadovas visada remiasi jėgos struktūrų pagalba.

 

Prižiūrėtojai pasijuto esą tos didelės valstybinės mašinos dalelė ir vėl perėmė visišką įkalinimo vietų kontrolę, kada leidžiama tik tiek, kiek leidžiama. Ir jokios saviveiklos.

 

Dabar kilę keli skandalai Rusijoje dėl kankinimų įkalinimo vietose veidmainiškai vertinami lyg kažkas neregėto.

 

Tarsi iki tol niekas nežinojo, jog Rusijoje prižiūrėtojai išdarinėja su kaliniais ką nori, nes pagal rusišką supratimą žmogus įkalinamas tam, kad kentėtų ne tik nelaisvę. Įkalintas jis dar gauna pluoštą pažeminimų, išniekinimų, kankinimų.

Nesakyčiau, kad lietuviškas supratimas nuėjęs daug toliau nuo rusiško. Kaip kalinių žargonas atskleidžia, iš kur atėjo supratimas, kaip reikėtų elgtis tarpusavyje, taip prižiūrėtojų elgesys rodo valstybės galią zonoje.

Deja, toji galia tik liūdesį kelia. Bendras įspūdis, kad tos galios ten nėra – tik prisitaikymas prie kriminalinio pasaulio taisyklių.

 

Kalinys iki šiol nelaikomas žmogumi

Nuo bendros sovietinės tvarkos nukeliavome priešingomis kryptimis: jei Rusijoje administracija nebaudžiama traiško kalinius, tai Lietuvoje svorio centras persikėlęs į priešingą pusę, ir administracija užleidusi iniciatyvą kaliniams. Veikia ne Lietuvos respublikos įstatymai, o zonos poniatkės.

 

Galbūt tai yra visos Lietuvos ypatybė, tik ji itin ryškiai matosi įkalinimo vietose? Esame apsistatę europietiškais įstatymais, o daugybė reikalų tvarkoma ne pagal juos, o per pažintis, dovanas ar įtaką. Ar turime ieškoti pusiausvyros tarp įstatymų ir poniatkių, arba paprotinės teisės, ar privalome siekti įstatymo viršenybės? Jau pats buvimas ES duoda nedviprasmišką atsakymą.

Dar 1995 m. Europos Tarybos parlamentinė asamblėja parengė raportą apie įkalinimo sąlygas Lietuvoje. Pranešėjas Gyorgy Frunda detaliai atskleidė, jog sąlygos Lietuvos kalėjimuose yra nežmoniškos. Kas iš esmės pasikeitė per 23 metus?

 

Kaliniai iki šiol yra laimėję daugybę bylų prieš Lietuvą Tarptautiniame Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre. Kadangi kompensacijos mokamos iš biudžeto, niekas dėl to galvos nesuka: kalėjimų administracijai patogu, kaip jie pripratę, o Lietuvos teisėjų korpuso vadovybė nenusileidžia iš savo dangiškos neliečiamybės iki teisiamųjų ir toliau teismai siunčia juos ne persiauklėti, o išgyventi pirmykštės santvarkos principais pagrįstame pragare.

 

Negi ir atsakingi asmenys Teisingumo ministerijos aparate skaitė DELFI publikacijas kaip šokiruojančią naujieną? Jeigu taip – neaišku, už ką jiems mokamas atlyginimas. O jei jie viską žino – ar tai nėra nusikalstamas neveiklumas tarnyboje, dėl kurio laužomi tūkstančių žmonių gyvenimai?