V. Landsbergis. Dar apie sukilimą

lzinios.lt 2018 06 25

Lietuva – sukilimų žemė. Bet vienas mūsų pragyventoje, bent girdėtoje istorijoje buvo ir liko ypatingas.

lzinios.lt
Todėl žodis Sukilimas nereikalauja konkretesnio nusakymo, nebent Birželio sukilimas. Arba: Lietuvos sukilimas, nes į Radiofono šaukinį 1941 m. birželio 23 d. atsiliepė daugybė šalies žmonių. Ypač – jaunų. Studentai ir gimnazistai visokiais keliais ieškojo ginklo, kad galėtų vyti bolševikus, iš kur atėję.

Sukilimas taip ir klausia, ir atsako: prieš ką sukilote? – Prieš sovietų okupaciją kaip užsienio agresiją ir smurtinę neteisybę su Stalino enkavedistų teroro pasekmėmis. Arba, jei kam patinka priešo žodynas – prieš „tarybų valdžią“. Tąsyk tie, kurie peikia ir smerkia antitarybininkų Sukilimą, būtų „už tarybų valdžią“. Gal ir taip. Už negarbę ir nelaisvę. Nestoka istorinių mąstytojų su idėjomis, kad nereikėję sukilti prieš bolševikus.

Matyt, parblokštai ir sovietizuojamai Lietuvai reikėjo rinktis vieną kurią iš trijų galimybių.

1. Padėti Raudonajai armijai (plėšikams ir trėmikams) kovoti su buvusiu sąjungininku – Vokietija.

2. Pritarti Vokietijai, kuri pasiima Lietuvą kaip savo imperijos rytinę dalį – Ostlandą, ir visos lietuviškos problemos baigtos. Fiureris vadovauja teisingai.

3. Sėdėti krūmuose ir dar po medžiu be jokio savo valios veiksmo. Tik laukti, kuri laimėjusi tarpusavio karą tironija pasiims nuolankią vergę Lietuvą. Gal duos kokių erzac-saldainių, gal arbūzų. O abu tironai projektavo ateities Lietuvą kaip teritoriją be lietuvių.

Sukilėliai pasirinko ketvirtąją galimybę: rezistenciją ir pastangą skelbti, atkurti, išlaikyti kokią nors Lietuvos valstybę.

Abiems užkariautojams tai buvo prieš plauką, todėl nusikalstama.

Garsaus „pakto“ signataras V. Molotovas atsiliepė prakeikdamas lietuvių sukilimą, žadėjo kerštą. Tuo būdu pripažino! Po poros dienų suvokęs politinę klaidą, jau paleido „feiką“: pagyrė sukilimą...prieš vokiečius! Mūsų politiniams filosofams laikas pasirinkti vieną iš dviejų Molotovų, bent paskelbti tuos tekstus.

Vokiečių armija – Werhmachtas – įžengė teriodama ne tik žydus (pagal oficialią A. Hitlerio doktriną „išvalyti Europą“), bet ir pafrontės lietuviškus kaimus, ir net šaudydama Lietuvos sukilėlius, jei kas pasirodė įtartina. Tad „abu labu“, sakydavo senoliai.

Karas ir okupacijos atnešė begalę žiaurybių. Žinoma, jas atnešė žiaurūs žmonės. Tačiau nei Molotovas, nei Ribbentropas nebuvo Lietuvos sukilėliai, „tik“ pasirašė antrojo Didžiojo karo pradžią. Juolab lietuviškais sukilėliais nebuvo Stalinas ir Hitleris, kai nusibraižė naują Europą, kurioje lietuviškai Lietuvai, anksčiau ar vėliau, nenumatyta jokios vietos. Tačiau yra mėgėjų dėl didžiųjų žiaurybių ir tragedijų kaltinti ne didžiuosius kaltininkus, nuo kurių viskas prasideda, ne karo kurstytojus ir valstybinio teroro vykdytojus, bet tuos, kurie pirmi sukilo prieš.

Sumaišyti juos su teroro talkininkais. Tai sena sovietinė propagandos linija. Laikas išmokti skirti kai kuriuos dalykus. Ne Lietuva sukėlė karą (prieš tai kovojusi su naciais Klaipėdos krašte, pirmoji Europoje) ir ne prieš save ji sukilo. Gal kas pajėgtų tai paaiškinti ir Lietuvos Seimui, ir Lietuvos šauliams. Juk tai jiems tektų vėl sukilti, o kas galvose? Kas jaunimo organizacijų galvose? Prisiminkime, kaip Sąjūdžiui gimstant anuometinis jaunimas apstulbęs žavėjosi „Anties“ ir Algirdo Kaušpėdo daina „Lietuvos valstybė!“.

Taip mąstyta, kalbėta šių metų birželio 23 – ąją Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Dalyvavo uniformuotas savanorių orkestras, du Seimo nariai ir... nė vieno šaulio. Žinau, ką tokiai organizacijai pasakytų Vladas Putvinskis. Beje, iš saugios distancijos minėjimą pasveikino sostinės meras. Vis dėlto. Tiek žinių Sukilimo metinių proga.