V. Landsbergio kalba XVI Sąjūdžio suvažiavime

2018 06 04

Garbusis suvažiavime! 30 metų – dar visai nedaug, kad švęstume didelį jubiliejų. Kita vertus, tempai buvo neregėti, nepalyginsi su kokiais 30 metų sovietinio merdėjimo.

delfi.lt

Lėkėm trypėm tartum greitai. Kiti net pavydėjo, kartvelai arba gruzinai, ukrainiečiai pavydi. Kai ko ir pasiekėm, kai ką ir sutrypėm, bet padėtį galim suprasti.

 

Trumpai tarus, mes vis dar kelio pradžioje. Duok Dieve, kad nepabaigoje. Teks eiti ilgai ir atkakliai. Lietuvos kelias nelengvas.

 

O Sąjūdis? Ar jis tik milžinkapis, legenda, ar jis vis naujo, dar sykį galimo, Atgimimo pažadas?

 

Žinia, jei tebeturim atgimimo ugnies, jei priaugo naujų žmonių ir jei neniekinam Nepriklausomos Lietuvos.

 

„Dažnai pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo“, – Jonas Kuossų – Aleksandriškis.

 

O mes dažnai pasiremiam ant nepaprastų, bemaž neįtikėtinų kylančio ir laiminančio Sąjūdžio epochos prisiminimų.

 

„Gal senovės laikus;
Vaidilutės garsus
Prisikeltų...
Bet kur Vaidilutės?
Aukso kanklių garsai
Nebeskamba visai,
Ir dainių žodynas – menkutis.“

 

Šiam dainiaus Maironio ilgesiui jau bemaž 150 metų.

 

Kėlėsi Lietuva ir ne kartą, o šiandien pasiilgstame, kad keltųsi dar sykį. Tiktai Kudirkos nėra, kuris pašauktų. Nūdienos dainiams irgi vertėtų patarti, tegul pasitikrina savo žodyną – apie ką dainuoja, į kur mus kviečia?

 

Tai laukiamas, trokštamas vėl, besireiškiantis vėl Atgimimas. Moralinis, kultūrinis, politinis.
 Be to nieko nebus.

 

Reikia naujo žmogaus. Tesubręsta jis kaip nauja lietuvio savimonės ir elgesio kultūra. Pasidairykim tarpusavy – ar jau ateina tas naujas žmogus, apie kurį, kylant Lietuvai prieš 30 metų kalbėjos Stasys Lozoraitis.

 

„Iki pavasario suguldžiau sėklas“ – vylėsi ir meldėsi Marcelijus.

 

„Tu dar niekad nebuvai tokia kilni“, – žmonių Lietuva žavėjosi Justinas. O Sigitas piešdavo pranašo vaizdelius.

 

„Yra Azijoje jūra.
Gelmėja pabaisos juda,
Krinta nuo kalnų šešėliai,
Plaukia valtim gyvulėliai.

 

Patyliukai patyliukai –
Du maži šie asiliukai.
Du maži nekalti žmogeliukai pakrti.“

 

Pagalvokim, gal tie du vargšai žmogeliukai – tai pats Žmoniškumas net ne tada, o šiandien.

 

Nejau visai pakartas? Nejau nebenorintis gyventi, būti, reikštis?

 

Panašu, kad žmoniškumo atsisakymas, jo praradimas kai taip smagu žeminti ir žudyti savo artimą, net nieko dėtą praeivį ar vaiką – darosi pasaulinis reiškinys. O Lietuva – tik liūdnas pasaulio barometras. Bet iš Lietuvos galėtų dar sykį kilti pasipriešinimas. Būtent nežmoniškumui. Sąjūdi, nešk Lietuvai žmoniškumo žinią, gal ją tasyk išgirs ir kitos tautos. Taip jau buvo, tik mes patys pamiršom.

 

Paprastas žmoniškumas – tebūnie jis naujasis Lietuvos statutas ir tesitraukia šalin nestatutiniai santykiai!

 

Toks Sąjūdis būtų nevienkartinis įvykis, kurį kažkodėl minime, o ne ribotas reiškinys. Gyvas ir atgyjantis, todėl jo pasiilgstame.

 

Taip, Sąjūdis buvo reiškinys. Jo prasmė ir pavyzdys peržengia Lietuvos ribas ir ano istorinio laiko ribas.

 

Broliai ir sesės, Sąjūdininkai, suvokim kokią atmintį savy nešamės ir skleiskim tarp jaunesniųjų.

 

O kai matom ,akd nori gimti naujas, kitoks, geresnis žmogus – leiskim jam gimti. Netaikykim jam patyčių ir popso abortų.

 

Nedumkim akių netikros užjūrių dausų laimės vilionėmis. Verčiau prisiminkim apie didįjį Sąjųdį ne patyčiai, kaip kokių keistuolių „Madagaskare“, bet įkvėpimui naujai gyvybei.

 

Vienas politikas paleido šūkį – „Globali Lietuva“. Tai nėra kvietimas ištirpti pasaulyje, tai kvietimas nepamiršti pasklidusių Lietuvių, kurie greta svarbiausios Lietuvos, gyvuos nors ir sergančios. Lietuvoje – irgi mūsų žemės atomai visatoje ir juose Lietuva.

 

Mokyklose reikia mokyti pirmiausia žmoniškumo ir mokyti Lietuvos. Priminti Kęstučio Genio dainas ir eiles: „Lietuva – tai sąžinė“.

 

Praradusiems šią Lietuvą nėra ką veikti Lietuvos Seime.

 

Aiškinkime tai visur ir visiems pradedant nuo Seimo.

 

Te susimąsto Seimas, kodėl pirmininkui buvo gėda už jį. Didžiausia mūsų laimė būtų išgydyta Tėvynę. Kadaise girdėjau, nes pats jį skaičiau Kaune, Maironio namuose nežinomą Maironio eilėraštį.

 

„Kada nors Lietuva bus ne, bus kita
Pasiryš.
Atsigaus iš po blūdo.
Tautos vėl pasakys.
Vėl pabudo!

 

Prisimins Lietuva.
Kaip tad buvo kada, jei padorumas pritiko.
Lauką žalią vagos
Mažą vaiką užstos.
Ir Kudirkos medaliai nepuoš išdavykų.
Su ta viltimi – tolyn į gyvenimo bangas“.