Ar emigrantų vaikai mokės lietuvių kalbą?

alfa.lt 2018 05 21

Jungtinėje Karalystėje (JK) užaugus naujai lietuvių kartai, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad jiems lietuvių kalba nereikalinga. Šiuos nuogąstavimus iš dalies patvirtina prastėjantis jaunimo gebėjimas lietuviškai reikšti mintis.

Beveik dešimtmetį Anglijoje gyvenanti kalbų specialistė Jūratė Matulionienė pritaria kai kuriems pesimistiniams teiginiams, ieško šio reiškinio priežasčių, tačiau drąsiai tikina – lietuvių kalba čia niekada neišnyks.

Faktas – tų, kurie šiame amžiuje iš Lietuvos išvyko būdami maži arba gimė jau JK, lietuvių kalbos įgūdžiai skiriasi, o gebėjimų skalė – labai plati: nuo visiško nemokėjimo iki puikių lietuvių kalbos žinių, net ir nesilankant gimtojoje šalyje.

 

Žinios skirtingos, nors sąlygos mokytis ar bent neužmiršti kalbėti lietuviškai yra vienodos. Šiame technologijų amžiuje galimybių švietimui ir savišvietai yra daugiau nei bet kada anksčiau. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis, bažnyčia – arti, Dievas – toli. Todėl JK nesunku rasti lietuvių šeimų, kuriose gimtoji kalba tampa nemadinga atgyvena.

 

Kodėl taip yra? Kokia dalis išvykusiųjų mano, kad jų vaikams lietuvių kalba reikalinga? Kokia dalis ją ignoruoja? Kokios tokio elgesio priežastys. Ir galiausiai, ar mokės svetur gyvenančių lietuvių vaikai kalbą, kuri yra gimtoji jų tėvams?

 

Pagalbos ieškant atsakymų į šiuos ir kitus klausimus „Tiesa“ paprašė kalbininkės, anglų ir lietuvių kalbos tautiečius išeivijoje mokančios, lituanistinės mokyklos vaikams vadovės J. Matulionienės. Bostono mieste gyvenančios lietuvės planuose – mokslų daktarės laipsnio vertas didžiulis tyrimas, kuriuo ji sieks išsiaiškinti, kas lemia tautiečių požiūrį į gimtąją kalbą ir jos perdavimą palikuonims.

 

– Kaip manote, kas lemia tai, kad lietuvių atžalos užsienyje pamiršta lietuvių kalbą?

– Man šie klausimai seniai neduoda ramybės. Visiškai neseniai kalbėjausi su savo mokine – prieš 12 metų į Angliją iš Lietuvos atvykusia moterimi, nusprendusia pagilinti savo anglų kalbos žinias. Jos 11-metė dukra gimė čia, niekada nebuvo Lietuvoje, tačiau puikiausiai kalba lietuviškai.

 

Paklausiau, kaip jai tai pavyko pasiekti. Mama atsakė, kad namuose su vaiku kalba tik lietuviškai, pati savarankiškai išmokė ją rašyti. Mergaitė taip pat puikiai kalba angliškai.

 

Pažįstu vieną mišrią šeimą – lietuvė ištekėjo už brito, jų vaikas kalba lietuviškai, nes tėvai to norėjo.

 

Taigi šie pavyzdžiai tik patvirtina versiją, kad didžiausią įtaką daro tėvai: jeigu jie rūpinsis, kad lietuvių kalba būtų nesvetima vaikams, taip ir bus.

 

Mano manymu, dalis tėvų nuolaidžiauja savo vaikams ir net nesistengia atkreipti jų dėmesio į lietuvių kalbą. Kita dalis mano, kad kalba užmirštama natūraliai, integruojantis į vietos visuomenę. Mano, kad tai normalus procesas, taip turi būti.

 

Ne, taip neturi būti.

 

Žinoma, nuo mažens čia augantiems vaikams lengviau skaityti ir netgi mąstyti angliškai, tačiau norint galima parodyti jiems būdą mokėti ar neužmiršti lietuvių kalbos.

 

reklama

 

Aišku, ne visi tėvai taip galvoja. Yra taikančių kitokią politiką.

 

– Kokia toji politika?

– Yra manančių, kad tik puiki anglų kalba užtikrins integraciją į vietinę visuomenę. Didžiuojamasi, kad vaikas puikiai kalba angliškai, laiko tai didžiuliu pasiekimu. Tačiau šioje šalyje augantis vaikas bet kokiu atveju puikiai kalbės angliškai.

 

Todėl lietuvių kalba atsiduria antrame plane, o ją apleidus labai lengva praleisti tą momentą, kai ji nutols negrįžtamai.

 

Dėl to lietuvių vaikų gebėjimai yra labai skirtingi: vieni kalba kuo puikiausiai, kiti gali kalbėti su akcentu ir puikiai rašyti, tačiau neištarti kai kurių lietuvių kalbos garsų. Deja, yra ir tokių, kuriems lietuvių kalba jau daugiau ar mažiau svetima, nors jų tėvai – lietuviai.

 

– Ar tai tik Jūsų pamąstymai, ar remiatės faktais?

– Aš esu įgijusi lingvistikos ir anglų kalbos išsilavinimą, kasmet su partneriais atliekame įvairius tyrimus, rengiame ir publikuojame jų išvadas. Dirbu ne viena, bendradarbiaujame su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu.

 

Ataskaitas skelbiame ne tik čia, bet ir kitose šalyse, kuriose gyvena lietuvių bendruomenės. Mums įdomu, kiek jų nariams svarbi ne tik kalba, bet ir lietuviškos tradicijos, tyrinėjame šiuos reiškinius įvairiomis dimensijomis. Mane asmeniškai labiausiai domina dvikalbystė. Planuoju šia tema parengti didžiulį tyrimą, juolab kad čia tam – puiki dirva.

 

Nuo rugsėjo Bostono lietuvių bendruomenės vardu lietuvių kalbos mokysiu pačius anglus. Dabar kaip tik rengiu lietuvių kalbos ir kultūros kurso programą, kurią mokytis turėtų kelios dešimtys žmonių.

 

– Kuo mūsų kalba jiems įdomi?

– Visų pirma jie nori gatvėje susitikę lietuvį pasisveikinti su juo lietuviškai. Juk Bostonas – įvairiatautis miestas. Jiems taip pat įdomu, kodėl lietuvių pavardės turi tiek daug galūnių. Tuo esame išskirtiniai, galbūt vieninteliai pasaulyje.

 

Anksčiau lietuvių kalbos šiek tiek mokiau savivaldybės atstovus, kurie atsakingi už socialinį būstą. Įteikdami raktus lietuviams, jie norėjo lietuviškai pasakyti „Čia tavo namai“ ir taip juos pradžiuginti. Mane toks jų užsidegimas labai sužavėjo.

 

Apskritai jų požiūris į kalbą ir tradicijas yra labai atsakingas. Pavyzdžiui, man yra žinoma atvejų, kai mišriose lietuvių ir britų šeimose augančius vaikus būtent britai skatina mokytis ir nepamiršti lietuvių kalbos.

 

– O kodėl vaikui taip lengva „paleisti“ lietuvių ir „pagauti“ anglų kalbą net ir tuo atveju, kai abu tėvai yra lietuviai, o namuose kalbama tik gimtąja kalba?

– Visų pirma jie labai daug laiko praleidžia anglakalbėje aplinkoje: darželiuose, mokyklose, užklasinėje veikloje.

 

Antra, kaip įprasta, lietuviai čia labai daug dirba, ir, jeigu su vaikais per dieną praleidžia valandą, tai jau gerai, o nuovargis ar nepatogus darbo grafikas kartais dar labiau apkarpo galimybes bendrauti su savo vaikais.

 

Trečia, nereikia net Anglijos – ir Lietuvoje vaikai labai greitai išmoksta anglų kalbos, nes jie žaidžia žaidimus ar su bendraamžiais bendrauja naudodami įvairiausias išmaniosios technikos ar kompiuterines programas, kurios informaciją pateikia angliškai. Taigi, ši aplinkybė veikia ir čia. O kurie žiūri televizijos programas anglų kalba, jai darosi dar imlesni.

 

Ir nereikėtų pamiršti svarbiausio dalyko – tėvų požiūrio.

 

– Bet gal jie tiesiog neturi sąlygų mokyti vaiko lietuviškai ar išlaikyti kalbos žinias?

– Ne, sąlygos yra puikios. Namuose niekas nedraudžia kalbėtis lietuviškai, žiūrėti lietuviškos televizijos, skaityti lietuviškų knygų, galima mokytis žaidimų forma.

 

– O kaip apie profesionalų, pavyzdžiui, mokytojų, pagalbą?

– Tam yra lituanistinės mokyklėlės, jose dirbančios specialistės randa būdų mokinį sudominti. Mes galime tik pasidžiaugti, kad turime nuostabias mokytojas Vilmą Ropeikienę ir Eglę Žąsytienę, kurios tiesiog daro stebuklus.

 

Be to, yra ir kitoks ugdymas. Čia, Bostone, veikia muzikos mokykla, kurioje Danguolė Bugvilienė moko dainuoti lietuviškai. Yra menų būrelis (mokytojos Agnė Smilgiuvienė ir Elvyra Budrevičiūtė), šokių studija (Mantas Graužinis), juose susitinka lietuviai ir tarpusavyje kalbasi lietuviškai.

 

– Bet tai – jau papildomos išlaidos, o jos entuziazmą dažniausiai sumažina.

– Argi 5 svarai sterlingų per savaitę, skirti vaiko išsilavinimui, yra didelė finansinė našta? Lietuvoje jau prieš dešimtmetį už atžalos anglų kalbos pamokas tėvai nesiderėdami paklodavo kur kas didesnes sumas.

 

Nereikia pamiršti, kad tos mokyklėlės – ne tik ugdymo įstaigos, bet ir bendruomeniniai centrai.

 

– Kokia dalis imigrantų iš Lietuvos vaikų gali aktyviai mokytis lietuvių kalbos?

– Bostone tokių yra apie šimtas, jie labai motyvuoti, jų tėvai – irgi. Norėtųsi, kad jų būtų daugiau, nes proporcingai tai yra labai maža dalis: šiame mieste gyvena apie 4 tūkst. lietuvių.

 

Galbūt jiems atrodo, kad lietuvių kalba Anglijoje nereikalinga, galbūt kas nors net gėdijasi tautiškumo.

 

Tačiau man sunkiai suprantama, kodėl iš vaiko atimama laisvai prieinama galimybė mokėti dvi kalbas. Dvi kalbos – geriau nei viena, juk žinios atveria platesnius kelius.

 

Manau, kad panašios proporcijos yra visoje Jungtinėje Karalystėje, tik tokia dalis lietuvių laiko svarbiu uždaviniu vaikams įskiepyti gimtąją kalbą.

 

Džiugu žinoti, kad ne tik šalies didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miestuose kuriasi lituanistinės mokyklos, ne tik mokančios kalbos ir tradicijų, bet ir suburiančios bendruomenes.

 

– Tai kokios Jūsų prognozės – ar ateities lietuvių kartos Anglijoje kalbės lietuviškai?

– Šiuo klausimu aš esu optimistė, be to, mane įkvepia Amerikos lietuvių pavyzdys – ten užaugo jau kelios jų kartos, tačiau būtinybė kalbėti lietuviškai ten išliko, ji reikalinga išeiviams. Žmonės ten įveikia didžiulius atstumus, kad pasiektų lituanistines mokyklas, deda daug pastangų, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai.

 

Ten visada buvo entuziastų, sugebėjusių įkvėpti tautiečius veikti dėl bendrų tikslų, išlaikyti tautiškumą.

 

Esu tikra, kad ir čia bus taip pat.