E. Lucasas. Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo

lzinios.lt 2018 05 18

Vidurio Europa žengia atgalios, o populizmas ir nacionalizmas stiprėja. Tokią išvadą daro daugelis nuomonės formuotojų Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie mato, kaip Vengrijai vadovauja Viktoras Orbanas, 2014-ųjų liepą nedviprasmiškai išreiškęs palaikymą, anot jo, „neliberaliajai demokratijai“. Jie girdi atgarsius Lenkijoje ir užuodžia bręstant kažką panašaus Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Kroatijoje. Jie sunerimę, nusivylę ir pikti.

lzinios.lt
1988 metais J. Rupnikas išleido įsimintiną knygą „Kita Europa“ (The Other Europe); joje jis numatė komunizmo griūtį ir perspėjo apsnūdusius Vakarų Europos gyventojus pabusti iš savo solipsistinio, globėjiško neišmanymo apie kitą žemyno pusę.

Jo pusantros valandos paskaitą „Lenkija tarp europizmo ir nacionalizmo: nacionalinė išimtis ar regiono norma?“ sunku apibendrinti keliais žodžiais, bet pagrindinis akcentas buvo mintys apie vieną asmeninį pokalbį su lenkų rašytoju ir disidentu Adamu Michniku nuostabiai optimistinę 1991-ųjų vasarą.

A. Michnikas – anuomet daugeliui susižavėjimą kėlęs, o dabar daugelio konservatyvių lenkų nekenčiamas veikėjas – sakė, kad Lenkija susiduria su trijų rūšių fundamentalizmu. Pirmasis yra tautinis nacionalizmas, bet kokias kalbas apie diskriminaciją arba persekiojimą atmetantis kaip grėsmę valstybės interesams. Antrasis – klerikalizmas. Trečiasis – pagrįstas moralinių absoliutų politika, pagal kurią oponentai laikomi ne klystančiais žmonėmis, o blogiu.

Anuo metu šie perspėjimai atrodė perdėti, bet daugelis jų dabar atrodo pranašiški. Iš pradžių pradedama spausti normas ir institucijas, vėliau – varžyti žiniasklaidos laisvę, o galiausiai – kol kas tik Vengrijoje – imamasi pulti kultūros srityje, kai teatrai ir muziejai virsta politinio mūšio lauku. A. Michnikas nepaminėjo papildomos problemos – oligarchų įtakos politikai.

Kad ir kokie vėjai pūstų Vidurio Europoje, jie nėra apriboti vien šiuo regionu ir negali būti siejami vien su dešimtmečius trukusiu komunistų valdymu. Nekantrios prieš elitą nusistačiusios politinės jėgos lėmė Donaldo Trumpo pergalę, „Brexitą“, politinę sumaištį Austrijoje ir stebinančias permainas Italijoje.

Antra, šios jėgos nėra neįveikiamos. Jos laimi, nes tradicinės partijos (vadinkim jas centristinėmis, liberaliomis ar vyraujančios srovės) kelia silpnus kandidatus ir blogai organizuoja rinkimų kampanijas. Jaroslawo Kaczynskio vadovaujama „Teisė ir teisingumas“ 2015 metais pirmąkart laimėjo daugumą parlamente dėl rinkimų atsitiktinumo, nes viena kairiojo sparno partija per plauką nepateko į parlamentą. Iš dalies ji klesti dėl gudrios politikos, bet daugiausia tai lemia susiskaldžiusi ir neveiksminga opozicija.

Trečia, skriaudos, kurstančios prieš valdžią nukreiptas nuotaikas, yra tikros. Besikeičiančios visuomenės normos, globalizacija ir technologijos labai pagelbėjo jaunesniems, turtingesniems, miestuose gyvenantiems, išsilavinusiems ir mobiliems gyventojų sluoksniams. Tačiau kitai rinkėjų daliai atrodo, kad ji palikta už borto arba apgaudinėjama. Vakarų demokratijoms vadovaujantys žmonės šito nesugebėjo įžvelgti.

Atsakinėdamas į klausimus po savo paskaitos J. Rupnikas atkreipė dėmesį, kad 1989 metais žlugus komunizmui Vakarų demokratinės valstybės atsainiai vertino problemas, kurios jau tada buvo akivaizdžios. Na, o išsivadavusios šalys savo ruožtu atsiribojo nuo įpročio priekabiai vertinti ir pasirinko didelių trūkumų turintį Vakarų modelį. Daugelyje šalių, tiek Rytuose, tiek Vakaruose, vėlesniais metais valstybės institucijas ir politinę valdžią užgrobė politiniai ir ekonominiai karteliai.

Dabar rinkėjai reiškia pasipiktinimą savimi patenkintu, valdingu ir dažnai korumpuotu elitu. Tiesa, kad jie dažnai tai daro balsuodami už tas partijas ir politikus, kurie tvirtina kovojantys prieš sistemą, bet iš tikrųjų jie niekuo ne geresni. Tai gali atrodyti nenormalu. Vis dėlto vargu ar galima kaltinti rinkėjus dėl skurdaus pasirinkimo.