V. Landsbergis. Astravo nežmoniškumas

lzinios.lt 2018 04 13

Dabarties pasaulis arba išliks kaip žmonių pasaulis, tebevertinantis žmoniškumą, arba neišliks garbindamas jėgą ir žiaurumą. Taigi – nežmoniškumą.

lzinios.lt
Žmoniškumo – nežmoniškumo priešprieša yra esminė, ir ji lems ateitį. Arba – ateities nyksmą.

 

Neseniai miręs protingiausias pasaulio žmogus Stephenas Hawkingas perspėjo, kad ši planeta turi dar šimtą metų, daugiausia – du šimtus. Pats laikas projektuoti kraustymąsi kitur, kitų planetų bei mėnulių kolonizavimą. Žemė jau suėsta, užteršta fiziškai ir moraliai, užnuodyta nė nelaukiant fanatiškų branduolinių karų.

 

Ar S. Hawkingo perspėjimas ir paraginimas bus išgirstas? – vargu.

 

Kaip ir popiežiaus Pranciškaus bei kai kurių Bažnyčių apeliacijos į žmoniškumą. Nežmoniškumas daro įspūdį iškart ir tampa politikos faktu.

 

Nežmoniškumo vykdytojai girdimi ir matomi, jie kalba konferencijose arba tiesiog bombomis. Ir cheminėmis – kodėl ne?

Galima cheminį masinio naikinimo ginklą panaudoti Londone arba Solsberyje – kodėl ne? Juk tuos nežmoniškumo atvejus, kaip ir kadaise klestinčio Aleppo sunaikinimą, lydi vien plepalai.

 

Įrodyk iki galo! – o mirtis nėra įrodymas.

 

Priėmus nuostatą, kad nusikaltimas įrodytas tik tąsyk, jei visi sutinka, jų tarpe ir kolega žmogžudys – niekada niekas nėra ir nebus „įrodyta“. Nėra nei nusikaltimo, nei nusikaltėlio. Lietuvai, tarp kitko, neprivalu jungtis į šį chorą.

 

Baisų nežmoniškumą turime čia pat, pašonėje. Tarsi kiek „už sienos“, bet radiaciniai orai ir vandenys nepaiso sienų.

 

Astravas – branduolinė jėgainė visiškai neleistinoje vietoje greta nemažos sostinės neturint jokio sutikimo – buvo suprojektuotas ir nūnai baigiamas statyti kaip kerštas Lietuvai. Blogiausia vieta iš septynių siūlytų.

 

Idėja, kurios autoriais galima laikyti V. Žirinovskį ir V. Putiną, puikiai telpa į globalią nežmoniškumo apoteozę. Kažkokie gyventojai, kažkokia tautelė? – nejau yra apie ką kalbėti! Juolab, kai ten išdavikai.

 

Rašinėtojai kažkur nūnai rašinėja, neva lietuviai paniškai „biją“ Astravo. Nemažiau turėtų bijoti gudai ir lenkai, bet juk ne apie baimes kalbama, kad mums vis atkrovinėtų Oliaksandro makaronų neva Aš garantuoju, „bus saugu“. O žodis baimė yra teisingas pagal tarptautinę prasmę – teroras! Taip, psichologinis teroras.

 

Ir atsakas – mūsų atsparumo testas. Mylim Lietuvą ir Vilnių, iš čia nesitrauksim.

 

Tiesą sakant, Lietuvos pareigūnus nuo pradžių įvėlė į bergždžias kalbas ir prašinėjimus, kad reikėtų kaip nors užtikrinti agresijos saugumą sėdint ant nuodų statinės. Nesugebėjom iškelti Astravo į teroristinės dvinarės valstybės hibridinio karo atmainą arba lygmenį, būtent tokią tarptautinę sampratą.

 

Tačiau patiems galvoti ir vertinti neuždrausta. O jei prabilsim iš esmės, būsim suprantamesni ir savo boikoto – blokados politika. Nepalaikom ir nepalaikysim rusiško-baltarusiško nežmoniškumo. Vis dar kviečiam susiprasti, kraustytis kitur.