R. Terleckas. Prarastojo proto beieškant

lzinios.lt 2018 03 19

Seimas traška per siūles, o prie jo protestuoti renkasi žmonės, nuo Sąjūdžio laikų nėję į mitingus. Tyčiojimasis iš rinkėjų peržengė ribas, todėl teks išlipti iš savo auksinio kombaino ir pabandyti suvokti, jog tauta turi drąsos vagį vadinti vagimi, drąsos pripažinti suklydusi, kad rinko tokį Seimą. Galbūt naiviai, bet tikiu – iš savo kvailumo gali pasimokyti ir gandragalviai.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lzinios.lt Prarastojo proto beieškant“

lrt.lt
Vis po nosim pabambu, kad drąsos ir tikėjimo, jog kiekvienas mūsų yra laimingos ir teisingos visuomenės kūrėjas, trūksta. Tos drąsos pasigendu kasdienybės smulkmenose, o esmė būtent iš smulkmenų ir sulipdoma.



Antai „Lietuvos žiniose“ perskaitęs interviu su „Baltų lankų“ leidyklos direktoriumi Sauliumi Žuku iš pradžių kvatojau visa gerkle, paskui susiraukiau, o galų gale supykau. Supykau, nes nesuprantu, kodėl leidžiame užlipti ant galvos įvairiausio plauko niekdariams ir mulkiams. Kodėl iš pradžių klausomės, o paskui pradedame šokti pagal jų dūdelę? Pabandysiu trumpai perpasakoti interviu esmę.

 

 

S. Žukas sako, kad mokykloms skirtuose vadovėliuose tenka pabalinti indų veidus, neatkreipti dėmesio į neįgaliuosius arba nepilnas šeimas, „Giesmę apie Gediminą“ galima skaityti tik su paaiškinimais apie lyčių lygybę.

 

Absurdą veja absurdas. Pavyzdžiui, viename siužete pasakojama apie vežimėlyje sėdintį vaiką, kuris yra geriausias klasės dailininkas, be to, per rankų lenkimo varžybas nugali net porą klasių vyresnį berniuką. Kiti vaikai jam padeda atlikti tai, ką sunku padaryti sėdint neįgaliojo vežimėlyje. Deja, šią istoriją teko išbraukti, nes neįgalumo rodyti nevalia. Rekomenduoju perskaityti šį interviu, kad geriau suvoktume, kokių veidrodžių karalystėje atsiduria mūsų vaikai, kokiu keliu juda visuomenė. Neramu dėl kelių dalykų.

 

Žodis, kalba formuoja ir mūsų mąstymą, o toks „politkorektiškumo“ siekis iškraipo realybę. Žvelgdami į ją pro rožinius ar kokios kitos spalvos akinius, sunkiai priimsime teisingus sprendimus. Pasaulis yra margas, negalime bandyti nuslėpti skirtumų, reikia kalbėti apie juos, suvokti, priimti juos ir gyventi su jais.

Pradedame bijoti savo šešėlio, perrašinėti istoriją, vienus faktus nutylėti, kitus – išaukštinti. Susidaro įspūdis, kad vis labiau leidžiame biurokratams konstruoti realybę.

 

Taip nieko nereiškiančios (ar tikrąją prasmę praradusios) sąvokos tampa galingesnės už mus, imame bijoti pačios kalbos ir pasaulio. Prie to prisideda ir marazminės iniciatyvos rukolą vadinti sėjamąja gražgarste, klasioką šaukti bendraklasiu, etc. Mokyklinėms programoms irgi turime ką pasiūlyti: ne genijus Antanas Škėma, nes neurotikas, o kokias nors socrealistines nesąmones rašinėjęs nuoboda bent žmonių negadina. Ne kolaborantas, o dvasinis rezistentas. Ne priesaiką sulaužęs Seimo narys, o... neaiškus Bastys

 

Keiktis negalima, nes žmonės nuo to puls muštis ir plūstis patvoriuose. Skaityti apie alkoholinius gėrimus, kuriuos gurkšnoja kunigaikštis Gediminas, nevalia, nes vaikas, grįžęs iš mokyklos, visų pirma dairysis, kur čia tėvukas midaus statinę slepia. Tuoj Platono „Valstybę“ redaguosime, nes negalima skatinti nelygybės, – kur matyta, kad valdyti turi filosofai. O kaip jaustis istorikams, žurnalistams, agronomams ir policininkams?

 

Šiukštu nevalia sakyti, kad pernelyg didelį suskystų gamtinių dujų laivą atsiplukdėme, kad už jį pernelyg brangiai sumokėjome ir tebemokame, kad dujų tiekėjai ir infrastruktūros valdytojai nuo mūsų devynis kailius lupa. Nėra diskusijos, kaip tą laivą prasmingiau naudoti, todėl kišame galvą į smėlį ir laukiame, kas ateis pasinaudoti tokiu bejėgiškumu ir skelbti naują sąjūdį #metoo.

 

Taip ir kvailėjame. O visur tiesiog reikia krislelio gamtoje vis rečiau aptinkamos substancijos – sveiko proto. Tik jo stoka mus vis labiau skurdina, ypač kai sprendimus priima tie, kurie neturi nė lašo proto ir sąžinės.

 

Komentaras skambėjo per LRT radiją