JAV į Tėvynę išmainęs Paulius Vertelka: Lietuva – šalis, kur gera būti

lzinios.lt 2018 02 13

„Gyvenimo vingiui staiga kryptelėjus į posūkį, dar būdamas 14-os su šeima iškeliavau į JAV“, – taip lakoniškai savo prisistatymą jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ tinklalapyje pradeda buvęs jos dalyvis Paulius Vertelka. Nebūtų klaida tvirtinti, kad už Atlanto praleisti šešeri metai tapo startu svaiginančiai karjerai Lietuvoje – šiandien buvęs emigrantas yra asociacijos „Infobalt“ vykdantysis direktorius.

lzinios.lt
28-erių Paulius įsitikinęs, jog tai, kad išvažiavo jau gerokai paūgėjęs ir spėjęs susikurti bendrų interesų vienijamų draugų ratą, jam padėjo neatitrūkti nuo Lietuvos. Todėl per vasaros atostogas jis visuomet grįždavo pas močiutę, įsitraukė į išeivių bendruomenės ir ypač lietuvių studentų bendrijų veiklą. To jam nepakako ir, Ilinojaus universitete įgijęs dvigubą – ekonomikos ir politologijos bakalauro laipsnį, suspėjęs pastudijuoti Vokietijoje, jis pakėlė sparnus ne kur kitur, o į Lietuvą.

 

Grįžęs 2012-aisiais jis prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“. Joje dalyvauja užsienyje mokslus baigę ir ten gyvenę, dirbę lietuviai, kuriems tokiu būdu suteikiama galimybė savo idėjomis ir darbais prisidėti prie valstybinės reikšmės projektų, kartu kurti ateities Lietuvą.

Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas jau bemaž trejus metus vadovauja asociacijai „Infobalt“. Prieš porą metų jis buvo įtrauktas į „2015 New Europe 100“ reitingą. Jame atsiduria žmonės, kurie savo drąsa inovacijoms, naujų technologijų išmanymu, unikaliais įgūdžiais ir socialine aprėptimi daro įtaką pasauliui. Lietuvis buvo įvertintas už tai, kad palengvina tarptautinės veiklos plitimą regione.

 

Pauliaus tėvai laimėjo JAV Žaliosios kortelės loterijoje ir jį, 14-metį, išsivežė gyventi į Čikagą. Nors prieš tai Šiauliuose berniukas lankė mokyklą, kurioje anglų kalba buvo dėstoma sustiprintu lygiu, aštuntokui nebuvo lengva pradėti visus dalykus mokytis angliškai. Persilaužti užtruko porą metų.

 

– Kaip sekėsi paaugliui už Atlanto įsilieti į bendraamžių būrį, prisitaikyti prie kitokios mokymosi sistemos? Juk tikriausiai barjeras buvo ne vien kalba, bet ir kitoks auklėjimas, mąstymas, gal net vaikų pomėgiai.

– Iššūkių tikrai buvo daug. Vien kalbos barjeras trukdė susikurti savą socialinį ratą, todėl pirmaisiais metais mano draugai buvo taip pat iš Lietuvos neseniai atvykę moksleiviai. Perlipus kalbos barjerą buvo galima draugus rinktis pagal bendrus pomėgius ir panašiai.

 

Amerikietiška mokykla ir visa švietimo sistema man labai patiko. Nuo pirmų dienų jaučiau, kaip mokytojai rūpinasi mano sėkminga integracija į naują sistemą, jie užtikrino visą reikalingą pagalbą mokomųjų dalykų turinio atžvilgiu, tad mokymasis, net ir su kalbos barjeru, buvo įtraukiantis ir kokybiškas. Kelionės į

 

Europą tapo pagrindiniu tikslu kiekvienais metais

 

– Kartu lankėte šeštadieninę lietuvių mokyklą, aktyviai dalyvavote lietuvių bendruomenės veikloje, sekėte, kuo gyvena Tėvynė, ir dažnai sugrįždavote. Kodėl? Juk dažnas lietuvis išvykęs net neieško kontaktų su tautiečiais, ką jau kalbėti apie bendrus užsiėmimus, ryšių su Lietuva (ne artimaisiais, bet platesne prasme) palaikymą.

– Manau, man pasisekė, jog išvažiavau ne per jaunas. Išvykdamas Lietuvoje jau buvau susikūręs draugų ratą, mus siejo bendri interesai už kiemo ribų. Jei būčiau išvykęs bent metais anksčiau, spėju, mano socialiniai ryšiai būtų buvę per silpni išlaikyti nuolatinį susidomėjimą Lietuva.

 

Tai, jog turėjau artimų draugų, buvo puiki paskata visas vasaras leisti būtent Lietuvoje, o tai neleido nutolti nuo gimtinės aktualijų. Vasaros kelionės į Europą tapo pagrindiniu tikslu kiekvienais mokslo metais, o Lietuva – savotiška svajonių šalis, kur gera būti. Todėl pradėjau intensyviau domėtis Lietuvos politinėmis ir ekonominėmis aktualijomis, o JAV Lietuvių bendruomenės organizacijos buvo puikiausia terpė ne tik domėtis, bet ir veikti Lietuvos bei lietuvybės labui.

– Ilinojaus universitete, kur studijavote ekonomiką ir politologiją, buvo įsteigta Lietuvių studentų asociacija, atnaujinta Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjunga.

– Šios organizacijos atsirado būtent mano studijų metais. Su Amerikos lietuvių studentais suvienijome jėgas tarpusavio pagalbai studijų ir karjeros klausimais, siekėme pristatyti lietuvių kultūrą anglakalbei auditorijai. Lietuvių išeiviams ir jų vaikams moksleiviams rengdavome aukštojo mokslo forumus, kur supažindindavome su JAV švietimo sistema, pasidalindavome patirtimi ir patarimais.

 

Lietuvos vardo tūkstantmečio proga suorganizavome didžiulį kultūrinį renginį ne lietuvių auditorijai, pritraukėme apie 500 žiūrovų, scenoje pasirodė daugiau kaip 50 atlikėjų. Vyko „Neregėtos Lietuvos“ fotografijų paroda, pardavinėjome lietuvišką maistą ir suvenyrus. Vėliau jau su Šiaurės Amerikos Lietuvių studentų asociacija organizavome išvykas į sostinę Vašingtoną, kur dalyvaudavome Jungtinio Amerikos pabaltijiečių nacionalinio komiteto konferencijose apie Baltijos šalių politiką ir saugumą, lankydavome kongresmenų biurus ir pan. Tuo metu organizacijoms priklausė kelios dešimtys narių.

 

– Daugeliui žmonių Jungtinės Valstijos – svajonių ir neribotų galimybių šalis. Kas patraukė grįžti į Lietuvą?

– Taip, toks posakis apie JAV yra ir jis teisingas, tačiau nematau priežasčių, kodėl to paties negalima pasakyti apie Lietuvą, ypač kai kasdien pats gali prisidėti prie tos svajonių šalies kūrimo ir puoselėjimo.

 

Būdamas JAV jutau, kad norėčiau karjeros, susijusios su Lietuva, tačiau bendruomeninės organizacijos rimtų karjeros perspektyvų negalėjo pasiūlyti, tad man kirbėjo mintis apie grįžimą į Lietuvą. Smalsumo vedamas per Lietuvių išeivių studentų stažuočių programą (LISS) grįžau atlikti praktikos VšĮ „Investuok Lietuvoje“, o prieš pat ją netikėtai pasitaikė proga kandidatuoti į jaunųjų profesionalų programą „Kurk Lietuvai“. Būtent ji pasiūlė be galo įdomų ir prasmingą darbą Lietuvoje, dėl kurio po stažuotės taip ir nebeišskridau atgal į Ameriką.

– Prisijungęs prie programos, pirmiausiai ėmėte kuruoti VšĮ „Versli Lietuva“ kuriamą Medicinos turizmo klasterį – padėti ligoninėms, klinikoms ir sanatorijoms efektyviau bendradarbiauti su turizmo agentūromis, siūlant užsieniečiams visą paketą paslaugų – nuo gydymo ir reabilitacijos iki kelionių po mūsų šalį. Ką tuomet radote ir, nors jau nebedirbate šioje srityje, kaip vertinate dabartinę situaciją – ar medicinos turizmas plėtojamas pakankamai aktyviai?

– Žinau, jog ilgai netrukus po mano pirmosios darbinės užduoties buvo įsteigtas Lietuvos medicinos turizmo klasteris. Negaliu vertinti, kaip jam sekasi dabar, bet tikiu jog progresas tikrai vyksta.

 

– O kaip su investiciniu klimatu, kurį pagerinti siekėte per antrą rotaciją VšĮ „Investuok Lietuvoje“? Nors mūsų šalis nuolat aukštai reitinguojama pagal palankias sąlygas investicijoms, verslui pradėti ir pan., investicijų dar, atrodo, nėra tiek, kiek norėtųsi ir galėtų būti. Kas tam trukdo ir kaip galima pagerinti situaciją?

– Su tuo dirba itin profesionali „Investuok Lietuvoje“ komanda, kuri nuolatos rengia ir atitinkamus siūlymus, kaip padidinti Lietuvos investicinį patrauklumą. Palankios sąlygos susideda iš įvairiausių faktorių, tačiau būtent išsilavinę žmonės yra esminė dedamoji Lietuvos sėkmės formulėje. Darbščių ir kūrybingų specialistų pasiūlą privalome laikyti mūsų prioritetu, o pasiūla susideda iš demografinių sprendimų, kokybiškos švietimo sistemos bei gebėjimo pritraukti talentingus užsieniečius gyventi ir dirbti Lietuvoje.

 

– Jau kone trejus metus esate asociacijos „Infobalt“ vykdantysis direktorius. Kuo sudomino informacinių technologijų (IT) sritis?

– IT nebuvo pagrindinė priežastis, kodėl stojau prie „Infobalt“ vairo. Taip, technologijos mane visuomet domino, teko įgyti ir bazinių IT žinių, tačiau mano biografijoje vyravo bendruomeninės veiklos, organizacijų valdymas ir lobizmas. Būtent pastarieji įgūdžiai atvedė į „Infobalt“, kur vis dar tenka daug išmokti apie pačią IT sritį.

– Kokie čia didžiausi iššūkiai ir galimybės?

– IT sektorius kamuojamas chroniško specialistų trūkumo nepaisant to, kad jame mokami vieni didžiausių atlyginimų. Lietuva nėra išskirtinė su savo iššūkiais ir galimybėmis. Galima sakyti, kad visame pasaulyje trūksta profesionalių IT specialistų. Ši sritis yra neabejotinai perspektyvi, nes IT yra tapusios visų ekonomikos sektorių integralia dalimi, be kurios nebeįmanoma sėkmingai konkuruoti rinkoje. Tai reiškia, kad darbo ir kūrybinės laisvės čia – į valias.

 

– Šioje srityje ne šiaip trūksta specialistų – ji visai nevilioja moterų. Kodėl moteris ji turėtų dominti, kaip siūlytumėte jų kuo daugiau pritraukti?

– Matydami IT talentų trūkumą nesunkiai pastebime ir akis badantį faktą, kad tarp IT pakraipos studentų merginų yra mažiau nei penktadalis, panaši situacija – ir darbo rinkoje. IT talentais gali būti tiek vyrai, tiek moterys, tam yra aibė argumentų ir įrodymų. Tačiau, kad pritrauktume daugiau moteriškų talentų į šią sritį, dar turime įveikti gajus stereotipus. Stereotipas, jog IT yra vyriška profesija, žalingai veikia tiek dėl tėvų įsitikinimų, tiek dėl švietimo sistemos, dėl to turime itin mažai IT studenčių.

 

Siekdami ištaisyti šią situaciją pradėjome įgyvendinti „Women Go Tech“ mentorystės programą, pagal kurią moterims įsitvirtinti TECH (IT ir inžinerijos) sektoriuje padeda šios srities profesionalai moterys ir vyrai. „Women Go Tech“ – moterų technologijos sėkmės istorijomis grįstas judėjimas, kuris įveikia nuo vaikystės įkaltus stereotipus ir tampa pavyzdžiu kitoms merginoms, tėvams ir netgi vyrams, kurie dominuoja TECH sektoriuje.

 

– Prieš pusantrų metų Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime moderavote diskusiją apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Kokį jį matėte gyvendamas JAV ir kokį matote dabar, ką norėtumėte pakeisti?

– Įvaizdžio formavimas yra ilgametis ir nuoseklaus darbo reikalaujantis procesas. Džiaugiuosi, kad Lietuva vis dažniau matoma kaip kūrybinga ir moderni šalis. Kuo daugiau mūsų tikės tokia Lietuva ir ją atitinkamai pristatys sutiktiems užsieniečiams, tuo greičiau mūsų valstybė bus atpažįstama.

 

Gyvendamas JAV sutikdavau dvi grupes mūsų šalies ambasadorių. Pirmieji didžiavosi Lietuva ir įvairiais argumentais kviesdavo ją aplankyti. Antrieji, deja, trykšdavo nusivylimu ir kartais net neapykanta. Esu įsitikinęs, kad antrieji stipriai pralaimi, o Lietuva formuoja pelnytą įvaizdį pasaulyje.

 

– Jums dar nėra 30-ies, o įdomios ir įvairiapusės patirties turite daugiau nei kai kurie 50-mečiai, einate vadovaujančias solidžioje organizacijoje… Ar turite dar didesnių ambicijų ateičiai – gal vėl keisti sritį, siekti tarptautinės karjeros ar dar sykį paragauti emigranto duonos?

– Iššūkių tikrai nesiruošiu vengti. Drastiškų pokyčių neplanuoju, bet neabejoju, kad jų bus dar ne vienas. Tiek tarptautinė karjera, tiek su tuo galimai susijusi emigracija yra galimybių sąraše, o kaip bus, nedrįstu spėlioti, nes jau dabar turima patirtis su netikėtais posūkiais mane, žvelgiant atgal, tikrai stebina.