Europa, kurioje visi norėtume gyventi

lzinios.lt 2018 02 05

Šiemet Vokietija ir Prancūzija mini 55 Eliziejaus sutarties metines. Senų varžovių susitaikymas iki šiol laikomas pavyzdžiu viso pasaulio valstybėms.

lzinios.lt A. Ožič nuotr.

Apie tai kokią Europą šito dėka pavyko sukurti ir koks joje šimtmetį švenčiančios Lietuvos vaidmuo, LŽ kalbėjosi su Vokietijos ambasadore Angelika Viets ir Prancūzijos ambasadoriumi Philippe‘u Jeantaudu.

– Angela Merkel ir Emmanuelis Macronas geba kurti bendrą ES ateities viziją ir pastaruoju metu daugiausiai dėmesio skiria ekonomikos ir eurozonos klausimams. Tuo metu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Davoso susitikime akcentavo saugumo iššūkius, o Lenkijos, Vengrijos, Čeikijos vadovai deklaruoja dar kitus prioritetus. Ar tai reiškia, kad iš tiesų egzistuoja „dvi europos“?

– (Angelika Viets) Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, formuluodamas didžiuosius Europos tikslus, pabrėžė, kad svarbiausias tikslas ir pačios Europos pagrindas yra bendradarbiavimas. Kaip žinote, Vokietijos vyriausybė šiuo metu dar vis formuojama ir šiandien sunku pasakyti tiksliai, kaip bus vertinami šie klausimai, tačiau nėra abejonės, kad santykiai Europos viduje ir jų plėtojimas yra labai svarbus dalykas.

 

Apie „dvi europas“ kalba ne vienas politikas, įskaitant ir prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Jeaną-Claude‘ą Junckerį. Kai kas kalba apie 4 Europas – Rytų, Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Iš tiesų Europoje egzistuoja įvairios grupės, įvairiai įsivaizduojančios tokį suskirstymą. Pavyzdžiui, Lietuva taip pat bendradarbiauja su kitomis šalimis iš karto keturiose grupėse – Eurozonos, Šiaurės aštuonetuko ir kitose.

 

Skirtingos šalys turi savą požiūrį į visiems rūpimus klausimus. Ekonominė plėtra, be abejonės, yra labai svarbi interesų sfera, tačiau saugumo klausimai dėl to sulaukia ne mažiau dėmesio. Ekonomine plėtra rūpinasi atitinkamos europinės struktūros ir norėtųsi, kad ateityje turėtume panašių struktūrų, skirtų Rytų Europos valstybių saugumo užtikrinimui.

 

– (Philippe‘as Jeantaudas) Išskirčiau 5 svarbius aspektus. Pirmiausia, Prancūzija siūlo ieškoti kelių kurti iš naujo tokią Europą, kuri būtų suvereni, vieninga ir demokratiška. Sakydamas suvereni, pirmiausiai turiu omenyje savo saugumą gebančią užtikrinti Europą. Antras svarbus aspektas – privalome rasti atsakymą į migracijos problemą šiandienai ir ateityje. Trečiasis momentas yra tas, kad turime skirti daugiau dėmesio Afrikos – Viduržemio jūros regiono problematikai. Šiame regione vyksta didžiuliai demografiniai procesai, todėl mūsų ekonominis žvilgsnis turi krypti į ten. Ketvirtas svarbus aspektas – subalansuotos plėtros modelis ir su juo susiję klausimai. Ir penktasis momentas – inovacijos ir reguliavimas globalizacijos kontekste. Europa turi turėti tvarią ir tinkamai reguliuojamą finansų sistemą, įgalinančią atsispirti ekonominiams iššūkiams ir užtikrinančią ekonominį saugumą. Kai kurios Europos šalys šioje srityje parodė ne pačių geriausių pavyzdžių ir ateityje norėtume to išvengti.

Kai kalbame apie vieningą Europą, turime omenyje ir finansų sistemos bei socialinių problemų sprendimus, o taip pat vieningą kultūrinę, žinių bei mokslo erdvę, formuojančią stipriausius bendrybės ryšius. O visa tai įgyvendinti turime ir metodą – demokratiją – turime aukščiausiu lygiu sudaryti sutartis, atspindinčias įvairių šalių poreikius.

 

Suvereni, vieninga ir demokratiška Europa turi gebėti matyti savo ateitį, aiškiai suvokti kokiuose Europos namuose norime gyventi. Manu, kad čia galima pabrėžti, jog tai – ne tarptautinė organizacija, o visų narių atstovaujama sąjunga. Bendro požiūrio reikalauja ir ekonomikos sfera, kurioje mums taip pat reikia vienybės, kad funkcionuotų vieninga rinka, vyktų vidinė plėtra ir formuotume bendrą požiūrį į tai, kaip turime tvarkytis su išoriniais procesais.

 

O kiek yra europų? Tiek kiek jų kas nors įsivaizduoja – dvi, trys, keturios, o gal dvidešimt. Tačiau yra viena Europa, ta kurioje mes norime gyventi. Siūlome neanalizuoti kertinių pamatų, ant kurių viskas laikosi, o orientuotis į lygmenis, kuriuos nulemia ambicijos. Mūsų nuomone, tie kurie nori ir gali žengti greičiau, turi turėti galimybę tai daryti netrukdomi ir nestabdomi. Tai nereiškia, kad visiems kitiems uždaromos durys, ilgainiui prisijungti gali visi norintys.

 

Kalbant apie šias ambicijas, galiu pasakyti, kad Vokietija ir Prancūzija pateikė stiprų impulsą. Prezidentą Emmanuelį Macroną ir kanclerę Angelą Merkel sieja tvirti, pasitikėjimu grįsti santykiai.

 

– Prieš 100 metų buvo sukurta Lietuvos Respublika. Tada mes sugrįžome į Europą. Deja, prieš 28 metus mums teko grįžti dar kartą. Jūsų šalys stebėjo mūsų kelią atgal į Europos šeimą – ką Lietuva šiandien reiškia ES?
– (A. V.) Džiaugėmės tuo, kad Lietuva yra ES ir esame dėkingi už tai, kad lietuviai puikiai suprato, koks svarbus yra ES narių solidarumas, nes tik jo laikantis ES gali sėkmingai funkcionuoti. Nesiimsiu vertinti, ką Lietuva nuveikė per pastarąjį šimtmetį, tačiau per paskutinius 28 metus jūsų šalis vystėsi labai sėkmingai.

 

Vokietija ir Lietuva šiandien yra artimos partnerės tiek dvišalių santykių, tiek ir ES plotmėse. Ši partnerystė mums tikrai svarbi – tik būdami drauge galime pasiekti bendrus tikslus. Vertiname Lietuvą už jos požiūrį į taiką, laisvę ir demokratiją ir džiaugiamės, tuo kad mūsų požiūriai į šias vertybes sutampa.

 

Esame jums dėkingi už jūsų kovą dėl laisvės, nes be Lietuvos, Latvijos ir Estijos kovos nebūtų kritusi ir Berlyno siena. Na, o lietuviai mums dėkingi už Nepriklausomybės aktą (juokiasi).

 

– (P. J.) Gyvendamas Vilniuje iškart suvoki, kad Lietuva visada buvo Europos dalimi. Datos, ar tai būtų 1990, ar 1918, ar 2004 metai nėra tokios svarbios – po Vilnių vaikštinėjantis prancūzas jaučiasi labai jam artimoje aplinkoje. Jūsų kelią nuo 1990 metų matome kaip pergalę prieš neteisybę, teisingumo atstatymą ir Lietuvos sugrįžimą į ten, kur visada ir buvo jos vieta.

 

Šis kelias – vienos kartos nuveiktas darbas ir tai – nuostabu! Per šiuos 28 metus Lietuva ne tik sugrįžo į Europą, bet pajėgė kaip lygiavertė partnerė įsitvirtinti „pirmajame“ ES rate – eurozonoje, Šengeno erdvėje ir užėmė savo vietą bendroje ES politikoje.

 

Lietuvos šimtmetis tai – šventė, prie kurios prisidedame ir mes. Pirmiausia, kultūriniais renginiais, nes Prancūzijai, kaip ir Lietuvai kultūra yra labai svarbi. Pasirinkome 4 kultūrinius renginius, kuriuose yra 2 bendri bruožai: pirmasis jų – parodantis ir įrodantis, kad Europos šeimai Lietuva priklausė visą pastarąjį šimtmetį; antrasis bruožas tai – frankofoniškoji Lietuva ir ryšiai tarp mūsų šalių.

 

Taigi, balandžio pradžioje Prancūzijoje rengiame baltų simbolistų parodą, kurios atidaryme dalyvaus ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vasario 27 dieną Vilniuje atidaroma Rafaelio Chvoleso darbų paroda, kuria atkreipiame dėmesį į vadinamosios prancūzų mokyklos litvakiškąjį laikotarpį, kuris į vieną daiktą susieja Vilnių, Druskininkus ir net Ukrainą ir Baltarusiją.

 

Trečiasis momentas – žvilgsnis į pokario Lietuvą Antano Sutkaus akimis. Pabrėžiame žodį pokario, nes kai kas tą laikotarpį vadino sovietiniu. Prancūzų akimis, Lietuva niekada nebuvo „sovietinė“. Antano Sutkaus fotografija yra nuostabi, kartais primenanti prancūzų grandų darbus. Antanas Sutkus tuo laikotarpiu išlaikė grynai europietišką žvilgsnį ir tai matyti iš visų jo fotografijų, ar jis fiksavo vestuves, derliaus nuėmimą, ar kasdienius darbus. Antanas Sutkus negalėjo keliauti, todėl mes sudarome sąlygas keliauti jo kūrybai. Paroda pirmiausiai bus atidaryta Vilniuje, o vėliau nukeliaus į Prancūziją ir Vokietiją.

Ketvirtasis momentas – „Erasmus karta“ – jaunimas. Norime suteikti galimybę jauniems žmonėms kurti kartu ir pasirinkome šokį. Šio je srityje gražiai bendradarbiaujame su Klaipėdos savivaldybe ir Klaipėdos universitetu. Birželio 12 – 13 dienomis profesionalūs lietuvių šokėjai pristatys jų bendrą su prancūzais šokio projektą. Šis momentas atspindi iškart 2 reiškinius – lygiavertę partnerystė ir prancūziškąją Lietuvą.

 

Šiais 4 momentais norime parodyti 4 veidus arba aspektus, sudarančius Lietuvos kultūrinę tapatybę. Turime hipotezę, kuri atskleidžia Lietuvos šimtmečio paslaptį. Tai – kultūrinis daugialypiškumas. Mums atrodo, kad būtent jis įgalino Lietuvą atsilaikyti, padėjo jai išlikti ir išlaikyti tapatybės tęstinumą per šį nepaprastą šimtmetį.

 

– Lietuvoje jau kurį laiką dislokuoti vokiečių kariai, o neseniai sulaukėme ir prancūzų kontingento. Ar prancūzų ir vokiečių visuomenė supranta, kodėl šie vyrai ir moterys turi čia būti, o taip pat, kaip vertinami amerikiečių raginimai stiprinti gynybą?

– (A. V.) Lietuvoje dislokuojamas jau antrasis vokiečių karių kontingentas ir šį kartą 450 mūsų karių veiks bendroje su prancūzais brigadoje. Be to, sausio 22 dieną atvyko 200 šiai brigadai nepriklausančių prancūzų karių ir jų atvykimo data buvo pasirinkta neatsitiktinai – šią dieną prieš 55 metus Vokietija ir Prancūzija pasirašė Eliziejaus sutartį.

 

Kalbant apie vokiečių požiūrį į mūsų karių dislokavimą Lietuvoje, galiu pasakyti, kad dauguma žmonių pritaria šiai misijai ir supranta jos reikšmę. Kairieji Bundestage buvo pasisakę prieš ją, tvirtindami, kad ši misija galėjo pažeisti Rusijos ir NATO susitarimus, tačiau dauguma vokiečių, kaip ir minėjau, pritaria misijai.

 

Kai Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen 2017 metų pavasarį lankėsi Lietuvoje, ji aiškiai pasakė, kad pastarųjų metų Rusijos politika – Krymo aneksija ir kišimasis į Ukrainos reikalus – privertė pakeisti aljanso požiūrį į gynybą. Atitinkamai pasikeitė ir situacija regione – NATO yra čia.

 

– (P. J.) Prancūzų kariai jau nuo praėjusių metų veikia Estijoje, o dabar ir Lietuvoje dislokuoti apie 300 karių, aprūpintų labai rimta karine technika. Tuo mes patvirtiname, kad pritariame Varšuvos viršūnių susitikimo sprendimams, numatančiais plėtoti dialogą su Rusija, tačiau tuo pat metu stiprinti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybinius pajėgumus. Manau, kad raktas į aljanso sėkmę yra narių tarpusavio pasitikėjime ir įsipareigojimų laikymesi, todėl Prancūzija būtent taip ir elgiasi dislokuodama kontingentą Lietuvoje.

 

Koks prancūzų požiūris į gynybos stiprinimą? Pirmiausiai turėčiau pabrėžti, kad Prancūzija šiuo metu yra prisiėmusi daug įsipareigojimų gynybos srityje. 30 tūkstančių prancūzų karių yra kovinės parengties būsenoje 24 valandas per parą, o mūsų kariai veikia misijose nuo Subsaharos regiono iki Irako ir Sirijos. Be to, nuolat budi dešimttūkstantinės pajėgos, pasirengusios atremti terorizmo metamus iššūkius. Kaip žinote, nuo 2015 metų Prancūzijoje teroro aukomis tapo apie 200 žmonių.

 

Didžioji dalis prancūzų visuomenės ir politikų parlamente teigiamai vertina padidintą dėmesį saugumo klausimams, kurie šiandien yra tarp pačių svarbiausių. Taigi, Prancūzija, kartu su Vokietija įsijungė į misiją Lietuvoje ir įgyvendina potencialios agresijos atgrasymo politiką.

 

Sausio 22 dieną taip pat buvau Rukloje ir tikrai pajutau, kad yra tvirtas tarpusavio pasitikėjimas iš vokiečių ir lietuvių karių pusės.

 

– Lietuvai ir mūsų kaimynams savo laiku užteko sveiko proto ir mes, skirtingai nuo daugelio posovietinės erdvės šalių, neįsivėlėme į konfliktus. Prancūzija ir Vokietija vos ne šimtmetį buvo didžiausiomis priešininkėmis, tačiau prieš 55 metus pasirašyta Eliziejaus sutartis – bene įstabiausias pavyzdys, kaip kadaise kariavę kaimynai gali ne tik sugyventi, bet ir kurti bendrą ateitį. Kokia jūsų paslaptis ir kaip to išmokti kitoms šalims?

– (A. V.) Daugiau nei 3 dešimtmečius esu diplomatinėje tarnyboje ir man teko dirbti tokiuose regionuose, kur susitaikymo poreikis yra labai didelis. Diskutuojama, kaip galima būtų kitoms šalims perkelti Eliziejaus sutarties patirtį. Vokietija ir Prancūzija ilgą laiką iš tiesų buvo didžiausio priešininkės, tačiau mums pavyko susitaikyti ir pradėti dirbti kartu. Šią teigiamą patirtį galėtų perimti ne tik kitų žemynų valstybės, bet ir kai kurie europiečiai, pavyzdžiui, Balkanų valstybės.

 

Tuo metu mūsų šalys pergyveno siaubingai kruvinus karus ir galbūt kaip tik jų baisumas privertė žmones suprasti, kad privalėjome susitaikyti, nes kitos alternatyvos nėra.

 

1963 metais pasirašyta Eliziejaus sutartis buvo skirta ne tik Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymui. Ja rėmėmės ir kurdami bendrą Europą. Sutartis tapo lyg taisyklių sąvadu, kurį galima pritaikyti pačiose įvairiausiose srityse. Balkanuose šiandien mėginame taip pat vadovautis šia sutartimi – mūsų pavyzdžiu bandoma kurti jaunimo draugystės organizacijas. Tikimės, kad rezultatas bus toks pat geras.

 

Visai neseniai, minint sutarties metines, mūsų parlamentuose kalbėta apie šią sutartį ir iškelta idėja ją atnaujinti.

 

– (P. J.) Tas rezultatas, kuriuo Vokietija ir Prancūzija džiaugiasi šiandien išplaukia iš to, kaip išmokome skaudžias praeities pamokas. Šių pamokų kaina buvo siaubinga – trys didžiuliai karai. Kodėl tai suveikė? Tam mums reikėjo „iš aukščiau“ ateinančio suvokimo. Šio žingsnio būtinybę suprato ne tik šalių vadovai – kancleris Konradas Adenaueris ir prezidentas Charles de Gaulle‘is, bet ir visas intelektualų elitas, aktyviai prisidėjęs prie šios idėjos įgyvendinimo.

 

Skaudžios Vokietijos ir Prancūzijos patirtys suteikė mums suvokimą, kad tai buvo ne tik mūsų tarpusavio karai, bet galima sakyti, pilietiniai karai Europos viduje. Pamokas išmokome ir šiandien kalbam ne apie karus, o apie tokius dalykus, kaip Europos pilietybė.

 

Savo patirtimi siūlome pasinaudoti visiems, kam to reikia, o patys taip pat galvojame, kaip padaryti ją dar geresne. Sausio 19 dieną Emmanuelis Macronas ir Angela Merkel aptarinėjo sutarties atnaujinimo klausimą ir nusprendė per 2018 metus parengti atnaujintos sutarties projektą, kuriame atsispindėtų visi 4 svarbiausi santykių aspektai: ekonomika, visuomenių santara ir atskirties mažinimas, bendradarbiavimas plėtros ir saugumo klausimais bei bendras atsakas į tokius globalius iššūkius, kaip pavyzdžiui klimato kaita.