Putinas atvedė savo šalį į aklavietę: yra viena grupė, kuri galėtų jį nuversti

delfi.lt 2018 02 01

Rusijos prezidentas valdo tiek pat, kiek ir „amžinas“ sovietų lyderis Leonidas Brežnevas. Vladimiras Putinas nori likti valdžioje dar šešerius metus. Deja, išeities iš aklavietės, į kurią jis atvedė šalį, V. Putinas pasiūlyti negali. Taip leidinyje „Neue Zuercher Zeitung“ tvirtina straipsnio autorius Andreasas Rueschas.
Vladimiras Putinas Chmeimimo oro pajėgų bazėje Sirijoje

delfi.lt
„Nervingumas tarp Rusijos elito toliau auga“, – rašo autorius. Ir kalba eina visai ne apie kovo 18 dieną numatytus prezidento rinkimus, o apie galutinį verdiktą, kurį sausio 29 dieną priėmė amerikiečių valdžia, paskelbusi vadinamąjį „Kremliaus sąrašą“.

 

 

„(...) Tuo pačiu amerikiečių įstatymas taikosi į silpniausią Rusijos vietą: į prieštaravimą, kurio esmė slypi tame, kad įtakingi šalies atstovai kritikuoja Vakarus už amoralumą ir klastą, tačiau mielai ten vysto verslą, patyliukais perveda pinigus į lengvatinio apmokestinimo bendroves užsienyje, siunčia vaikus mokytis į Vakarų mokyklas ir mėgaujasi visais didžiųjų Amerikos miestų privalumais. Šiam dvigubam gyvenimui (...) dabar iškilo grėsmė“, – teigiama straipsnyje.

„Lyginant su tuo, – rašo autorius, – kovo mėnesį vyksiantys prezidento rinkimai atrodo tarsi malonus pasivaikščiojimas. Tai, kad V. Putinas bus perrinktas, aišku jau šiandien. (...) Jo pagrindiniu priešu tampa ne vienas iš daugelio oponentų rinkimuose, o tarp Rusijos gyventojų vyraujanti apatija, kuri gali baigtis mažu rinkėjų aktyvumu.“

„Ir jeigu demokratijos sąlygomis perrinkimas sustiprina politiko pozicijas, tai V. Putinas tokio poveikio kažin ar gali tikėtis“, – rašoma straipsnyje. Susirinkusiems inauguracijoje, kuri gegužės mėnesį vyks Didžiųjų Kremliaus rūmų Andrejaus salėje, bus aišku: „V. Putino laikrodis tiksi garsiau nei bet kada“. Kas bus po ketvirtos jo kadencijos, niekas nežino.

„Tai, kad jo laikrodis tiksi, be abejonės, aišku ir pačiam V. Putinui. (…) Jis dominuoja Rusijos politikoje jau aštuoniolika metų, įskaitant ir jo rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu, kai nuo 2008 iki 2012 metų toliau tampė už virvučių iš ministro pirmininko posto. V. Putinas sumušė rekordą, kuris sukelia nevienareikšmius vertinimus. Pradedant šeštadieniu, jis prie valstybės vairo išbuvęs ilgiau už „ilgai grojantį“ sovietų lyderį L. Brežnevą. (...) L. Brežnevas iki šiol išlikęs auksinės stabilumo eros simboliu, tačiau jo vardas taip pat siejamas su stagnacija ir fataliu negebėjimu vykdyti reformas.

 

„V. Putino populiarumas neturi užgožti to fakto, kad jo trečios kadencijos balansas atrodo liūdnai: „sotūs metai“ liko praeityje, ekonomika paralyžiuota. Jeigu dar 2008 metais V. Putinas galėjo demonstruoti įspūdingus augimo rodiklius, siekusius vidutiniškai 7 procentus, tai nuo to laiko Rusija išgyveno dvi recesijas ir dabar nusileidžia kitoms besivystančioms šalims. (…) Ši problema įgyja politinio aštrumo dar ir dėl to, kad šalyje daugėja atsidūrusių už skurdo ribos: pradedant 2014 metais, realios gyventojų pajamos mažėja“, – rašo autorius ir atkreipia dėmesį, kad problemos šaknys iš esmės slypi šalies ekonomikos struktūriniame silpnume.

 

„Tai privertė V. Putiną pakeisti pagrindą, kuriuo grindžiama jo valdžia. Slaptas visuomeninis susitarimas, kurį valdžia pasirašė su Rusijos gyventojais 2000 metais ir kuris paremtas politinių laisvių atsisakymu mainais už gerovės augimą, jau nebeveikia. Režimas kompensuoja jį rėksmingu kraštutiniu nacionalizmu, kuris maitina Rusijos gyventojų juntamą supervalstybės statuso susigrąžinimo ilgesį. Jeigu tikėtume Kremliaus propaganda, Rusija iš visų pusių apsupta priešų, tuo pačiu metu yra kovos su Vakarų dekadansu, Ukrainos fašizmu ir islamizmo vėžiu bastionas. Šis grubus kratinys neša V. Putinui sėkmę. Paskubomis aneksuotas „šventas“ Krymas jam suteikė kone nacionalinio gelbėtojo statusą; karinė sėkmė Sirijoje, prieš Vakarus nukreiptos sąjungos su Turkija sudarymas, sensacingi programišių išpuoliai Jungtinėse Amerikos Valstijose, panašu, įtikina šalies visuomenę, kad Rusija vėl atgauna supervalstybės statusą“, – samprotauja straipsnio autorius.

 

V. Putino Rusijai gresia problemos, su kuriomis šalis jau buvo susidūrusi L. Brežnevo epochoje: tada Sovietų Sąjunga pervertino savo galimybes, išpūsdama karinį biudžetą. „Rusijoje dėl karinės sferos nepakankamą finansavimą gauna sveikatos apsauga ir švietimas“, – konstatuoja autorius.

„V. Putino palaikymas (…) slepia tą faktą, kad jo korumpuota vyriausybė greitai praranda autoritetą. Ir režimui nieko nelieka, kaip užsukti prieš opoziciją ir kritiškai nusiteikusią žiniasklaidą nukreiptų represijų spiralę“, – rašo leidinys.

„Be to, kad V. Putinas tapo neliečiamu valdovu, jis atvedė savo šalį į aklavietę ir politine, ir ekonomine prasme. (...) Ekonomikos stagnacija tikriausiai tik didės, taip pat ir dėl to, kad V. Putinas nėra reformų šalininkas ir gali pasiūlyti rinkėjams tik dabartinio kurso tęstinumą. Neišspręstas įpėdinio klausimas tik dar labiau aštrės: be personalo ir idėjų atnaujinimo Kremliaus režimas grubs, be to, horizonte taip ir neatsirado įpėdinio, kuris sugebėtų, panašiai kaip V. Putinas, subalansuoti priešpriešines jėgas režimo viduje, kandidatūra“, – pastebi publikacijos autorius.

 

„Atvirų rinkimų šioje situacijoje nenusimato dar ir todėl, kad visas Kremliaus klanas režimo pasikeitimo atveju baiminsis baudžiamojo persekiojimo ir privogto turto netekimo. Tokiu būdu žvilgčiojant į 2024 metus Rusijos elitas greitai pradės kelti klausimą, kam apskritai kažką keisti? Kam pradėti diskusijas apie įpėdinio kandidatūrą, kurios tik destabilizuos sistemą (...)? Pakankamai tikrovišku scenarijumi, – įsitikinęs straipsnio autorius, – lieka politinio elito ketinimas vėl statyti kortą ant V. Putino. Pakeisti konstituciją ir atšaukti dabartinius prezidento kadencijų apribojimus – nėra didelė problema.“

„Jeigu kas ir gali padėti kryžių ant V. Putino politinės karjeros, tai greičiau jau savas elitas, bet ir tai tik tuo atveju, jeigu V. Putino kursas į saviizoliaciją ir stagnaciją juntamai ims kenkti viršūnių ekonominiams interesams. Šio tikslo greičiausiai ir siekia amerikiečių sankcijos, nukreiptos prieš oligarchus. Tačiau jų tikrai neužtenka tam, kad Kremlius pajaustų grėsmę. Artimiausioje ateityje galios šūkis, kurį paskelbė Valstybės Dūmos atstovas Viačeslavas Volodinas: „V. Putinas – tai Rusija. Nėra V. Putino – nėra Rusijos“, – reziumuoja straipsnio autorius.