Ramūnas Bogdanas. Žemgrobiai ir Vasario 16

delfi.lt 2018 01 30

Pamatą šiuolaikinei lietuvių tautai sukūrė iš vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto kilęs Žemės įstatymas, patvirtintas Seime 1922 m. vasario 15 d. Sprendimas išdalinti dvarų žemę buvo priimtas jau 1919 m. sausį, o reforma tęsėsi iki pat okupacijos 1940 m.
Ramūnas Bogdanas

delfi.lt  Š. Mažeikos nuotr.
Tarpukariu susikūrė laisvų ūkininkų sluoksnis. Jų vaikai tapo studentais, kunigais ir formavo lietuvišką inteligentiją, kuri po pusės šimtmečio steigė Sąjūdį ir atvedė į 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Tūkstančiai partizanų pokaryje į miškus ėjo iš ūkininkų, o sovietų valdžia itin aršiai naikino „buožėmis“ pavadintą darbščių savarankiškų žmonių luomą, kuris buvo gyvybingiausia tautos atrama.

 

 

Kaip žinia, 19 a. lietuvių nacionalinis judėjimas visų pirma kilo Suvalkijoje – ten, kur baudžiava panaikinta dar 1807 m., prūsų valdžios sprendimu, ir kur žmonės gyveno laisvi 50 metų ilgiau negu didžioji Lietuvos dalis, paleista nuo baudžiavos tik po 1863 m. sukilimo. V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, J. Jablonskio karta, kuri susivokė esą lietuviai, verti savo valstybės, jau buvo užauginta laisvais žmonėmis, ne baudžiauninkais ar kumečiais.

Skirtingai nuo Lietuvos, kur dvarininkai 1940 m. tevaldė 1,53 proc. žemės, Lenkijoje dvarų valdos buvo daug labiau išsaugotos. Vilniaus atgavimo 1939 m. laikų liudininkai pasakojo, kokį didelį skirtumą matė tada tarp drąsių, savimi pasitikinčių žemės šeimininkų Lietuvos ūkininkų ir baikščių, nuolankių Vilniaus krašto valstiečių, įpratusių klausyti pono. Dalis šio krašto problemų glūdi 20 a. pradžioje, per Lenkijos okupaciją, prarastoje galimybėje tapti žemės šeimininkais, pelnytis iš darbo savo ūkyje, o ne pono dvare.

Du poliai: trys hektarai ir nauji dvarponiai

Pokomunistinė žemės reforma buvo gerokai šluba, nes sąjūdiečiai ir raudonoji nomenklatūra skirtingai suprato žemės ūkio ateitį. Pirmieji regėjo Lietuvą kaip atsikūrusių smetoninių ūkių kraštą, o antrųjų nuomone, tik kolūkių grietinėlė išmanė, kaip dirbti žemę, todėl buvę sovietų valdžios ūkvedžiai turėtų tapti moderniais dvarininkais.

Pirmieji klydo, nes savarankiškai ūkininkauti buvo 20 a. pradžios kumečio svajonių viršūnė, priskirta 20 a. pabaigos kolūkiečiams. Antrieji klydo, nes Lietuvos kolūkiai veikė ne rinkos sąlygomis, todėl dalis įgūdžių, tinkamų kolūkiams valdyti, tapo beverčiai.

 

Nepaisant visų valdžių daugybės klaidų, Lietuvoje pamažėl susikūrė nemažai tvirtų ūkių. Prieškarinė valstybės atrama ataugo lyg nupjautas gluosnis pavasarį. Savo žemę dirbantys ūkininkai jaučiasi laisvi žmonės, kurių teisė turėti savo nuomonę yra neginčytina. Ir jie nepabijos rėžti į akis nė vienai valdžiai, kuri kels pavojų savam, jų pačių kuriamam pasauliui.

 

Geriausias to pavyzdys yra šaunieji Žygaičių ūkininkai, nepabijoję pakelti balsą prieš valdžios savivaliavimą ir nesiskaitymą su jų nuomone. Skalūnų istorijoje yra ir tamsių atspalvių, tačiau nenuneigiama jos pamoka, kad laisvas ūkininkas yra demokratinių vertybių gynėjas, savo krašto sargas.

 

Sąjūdiečių laikinai, tarsi šaukštai, išdalinti trys hektarai, kuriuos brazauskininkai vėliau įteisino kaip privačią nuosavybę, sujaukė ne tik žemės grąžinimo klausimus, nes vienų teises į sklypą prie gyvenamosios vietos supjudė su kitų teise į prieškarinės nuosavybės atkūrimą toje vietoje. Vėliau daugybė tų trihektarininkų, lygiai kaip kumečiai kadaise, pakilo emigracijon, nes iš tokio ploto neišgyvensi.

Bankrutavo dauguma žemės ūkio bendrovių, į kurias buvo transformavęsi dalis kolūkių. Tačiau tarp išlikusių užaugo tikrų kapitalistinių ryklių. Jie nuolat alkani, jie nuolat dairosi, ką dar praryti, pasinaudojus spragomis įstatymuose. Pagrindinis jų grobis yra ūkininkai.

Laiko tėkmė paskandina net didžiausias atgyvenas

Patys to nesuvokdami, žemgrobiai lyg kirminas griaužia tik atgimusį ir vėl gyvybingu tampantį Lietuvos stuburą, iš kurio atitekėjęs lietuviškas miestas. Ūkininkai vėl verčiami samdiniais. Tai kelia pavojų demokratinei valstybei ir gręžia mus atgal į gūdžius kumetynų laikus, prieš 1919 m., kada buvo nuspręsta išdalinti perteklines dvarų žemes.

 

Šiuolaikinėje žemių medžioklėje naudojami tokie jaukai, kaip paskolos ir trąšos, į pagalbininkus pasitelkiami net svetur dirbantys giminės. Atrodytų, demokratinė valstybė turėtų ginti savo pamatus, tobulindama įstatymus ir jų priežiūrą, bet gynybą apsunkina žemgrobių čiuptuvai, grojantys ne vienu valdžios klavišu.

Šį pavojaus laikmetį, kai vėl pasikėsinta į laisvą ūkininką ir bukai teisinamasi, jog taip elgtis leidžia įstatymai, vertėtų prisiminti prieškarinės žemės reformos vieno iš trijų pagrindinių kūrėjų, krikdemo ir prelato Mykolo Krupavičiaus žodžius, rašytus Vaižgantui:

 

Ar estetiškiau kur ne kur turėti gražius dvarponio rūmus su kelių mylių aplinkumoj suvargusiais lietuviais, ar geriau turėti savo brolius, einančius ta linkme, kad kiekviena sodyba būtų rūmeliai?

Žemgrobiai eina priešinga linkme. Jie skambiais šūkiais ir išvirkščiais žodžiais dangsto savo nuogą asmeninį interesą dar daugiau pralobti. Faktiškai jie iš paskutiniųjų, net prilįsdami prie valdžios vairo, bando pasukti laiko ratą šimtmečiu atgal. Matyt, tiki, kad nesame įveikę negrįžtamo lūžio taško, ir mūsų tėvynę galima paversti nuosava kolonija. Per stebuklą praturtėję, jie tiki savo antgamtine galia, kad net išmokusį skraidyti paukštį sukiš atgal į kiaušinį.

Tačiau Lietuva ne tuščiai pragyveno laiką nuo 1918 m. vasario 16 d. Ji kūrėsi ir laisvėjo, ji patyrė, kas yra sovietinis kumetynas, jai užteko jėgų atgimti. Istoriškai žiūrint, po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybėje saujelė žemgrobių neturėtų virsti neįveikiama kliūtimi būti europietiška laisvų žmonių valstybe.