A. Bačiulis. Rusijoje pasibaigė pinigai. Kas toliau?

lzinios.lt 2018 01 26

Kažkaip nepastebėta praėjo žinia, kad kol čia mes Lietuvoje skaičiuojame Karbauskio žemes ir Siaurusevičiaus draugų milijonus, amžinatilisis ištiko Rusijos aukso ir užsienio valiutos Rezervo fondą.

lzinios.lt

Pirmadienį užtaikiau prekybcentryje ant nuolaidos ir neplanuotai prisipirkau maišą mėsos konservų. Tarsi karui su Rusija ruoščiausi, – pasišaipiau pats iš savęs ir ta proga grįžęs namo pasižiūrėjau, kaip neramioji kaimynė gyvena. Nuojauta neapgavo – reikalai Rusijoje dar prastesni, nei atrodė. Kad pinigai pas rusus baigiasi, tai ne naujiena. Naujiena, kad paimti pinigų nebėra iš kur.



Skrynelė ištuštėjo.

 

Lygiai prieš dešimtmetį Rusija „juodai dienai“ padėjo į savo atsargų skrynelę 125 milijardus dolerių. Nafta, priminsiu, tuo metu kainavo apie 110 dolerių už statinę. Juoda diena atėjo netrukus ir per ketverius metus trukusią krizę Rusija savo fondą išsėmė beveik iki dugno – 2012 metais jame buvo tik keliolika milijardų.

 

Bet paskui krizė baigėsi, naftos kainos atsigavo ir 2014-aisiais Rezervo fonde vėl buvo virš 90 milijardų. Tada Rusijos viešpatiems Viešpats atėmė protą ir jie nutarė atimti iš Ukrainos Krymą. Ketverius metus nuo tos dienos Rusijos aukso ir valiutų atsargos tirpo kaip sniegas pavasarį.

 

Keliolika milijardų (jei tiksliai – 17 mlrd. dolerių 2017 gruodžio 1 dieną) jame dar likę, tačiau tai tik katino ašaros. Skrynia tuščia.

Čia verta prisiminti garsųjį Andriaus Kubiliaus posakį: Reformos pradedamos tada, kai nebelieka pinigų. Pinigų Rusija nebeturi. Kas toliau?

 

Gyventi iš naftos ir dujų eksporto dar galima, bet turtėti – jau nebe.

 

Naftos kaina ir ypač jos perspektyva Rusijos nenuteikia optimistiškai. Nors šiandien „Brent“ naftos kainos atsigavusios iki 66 dolerių už statinę, palyginti su rekordiniu kritimu iki 34 dolerių 2016 metų sausį, bet apie grįžimą prie 110–120 dolerių už statinę, kadaise pripildžiusių Rusijos biudžetą ir rezervo skrynią, nėra nė kalbos.

 

Pakelti naftos kainą inicijuojant kokius neramumus naftą eksportuojančiose šalyse ar naftos tiekimo keliuose nebeįmanoma – jau keleri metai, kaip baigėsi Persijos įlankos ir naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC viešpatavimas. Naftos kainą dabar diktuoja Amerikos skalūnų naftos išgavėjai, prezidento Donaldo Trumpo panaikintų reguliavimų dėka galintys dirbti visu pajėgumu, vos tik naftos kaina viršija išgavimo savikainą. Kuri vis smunka. O įtakoti Amerikos naftininkus Rusija neturi jokių galimybių.

 

Reformuoti ekonomiką?

 

Rusija to norėtų, bet sankcijos dėl Krymo okupacijos neleidžia. Taip, Vakarų Europa ir ypač – Vokietija – daro viską, kad tas sankcijas kaip nors apeiti ar nors dalinai atšaukti, bet čia vėlgi – įsijungia Amerikos ir Donaldo Trumpo veiksnys.

 

Baltuosiuose rūmuose nebe Vladimiro Putino bičiulis Barackas Obama, o Kongrese Demokratų partija ne tik mažumoje, bet ir kovos su Trumpu įkarštyje pati įsivarė save į kampą, inicijuodama tokias griežtas sankcijas Rusijai ir ją remiančiai Europai, kurioms net amžinatilsį Ronaldas Reaganas būtų pritaręs. Patiems demokratams siūlytis jas atšaukti kažkaip negražu, o respublikonai tikrai nesiūlys.

 

Kas Rusijai belieka? Ypač, kad Putino rinkimai ant nosies.

 

Anksčiau panašioje padėtyje atsidūrę autoritariniai lyderiai dažniausiai rinkdavosi karą, ant kurio galima viską nurašyti ir kuris neretai sutelkia visuomenę.

 

Kokį sprendimą priims Putinas? Šiuo metu Rusijos armija dar turi tam tikrų pranašumų prieš aplinkinių valstybių, įskaitant NATO, pajėgas. Ketvirtis amžiaus liberalaus pacifizmo padarė savo, tad skubiai pradėtos kariuomenių perginklavimo ir vystymo programos dar net iš tolo negrąžino NATO pajėgoms, ypač europiečiams, tos kovinės būklės, kurią Aljansas turėjo Šaltojo Karo laikais.

 

Bet vėlgi – Baltuosiuose rūmuose sėdi nebe Obama, o Trumpas, visai neseniai priminęs, kad jo branduolinis mygtukas pats didžiausias iš visų mygtukų. Ir kuris Sirijoje jau įrodė, kad geba nedvejodamas įsakyti panaudoti jėgą, skirtingai nuo savo pirmtako. O Rusija nedrįso jam sutrukdyti.

Bandyti atvirai pulti Ukrainą? Jokių sėkmės garantijų. Net 2014-ųjų vasarą, kai Ukrainoje buvo visiška suirutė, o jos ginkluotosios pajėgos labiau priminė laisvūnų kazokų stovyklą, nei reguliariąją kariuomenę, toliau Mariupolio priemiesčių Rusijai įsiveržti nepavyko. O šiandien Ukrainos pajėgos organizuotos, aprūpintos, apginkluotos ir apmokytos nepalyginamai geriau. Ir Ukraina turi tvirtų sąjungininkių.

 

Tiesa pasakius, jei ne Trumpas ir Ukraina, tai tikrai pirkčiau konservus, makaronus, druską ir neramiai stebėčiau naujienas iš Maskvos. Dabar irgi truputuką neramu, bet daug mažiau, nei 2016-ųjų vasarą. Visgi pamiršti, kad į kampą užspeistas žvėris visada gali ryžtis nenuspėjamai kvailystei, nes prarasti nebeturi ką, negalima.