Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar kolchozus pripažinsime savo, o ne okupantų istorijos dalimi?

delfi.lt 2018 01 22

Kai Seimo sveikuolis Dainius Kepenis pasiūlė statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams, feisbukas tiesiog sprogo nuo pasipiktinimo komentarų, tačiau iš esmės tą patį santykį su mūsų XX a. istorija teigiantis Vytauto Raškausko interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesore Aine Ramonaite katalikiškuose „Bernardinuose“ sutiktas ovacijomis: pagaliau kažkas moksliškai pagrindė, kodėl Vytautas Landsbergis buvusiems kolchozininkams „įkūnija orumo pažeminimą“ ir kodėl „didelė dalis žmonių jam niekada neatleis“.

delfi.lt  Š. Mažeikos nuotr.
Jokiu būdu neginčiju poreikio tyrinėti vėlyvojo sovietmečio ir XX a. pabaigos virsmo istoriją, kol to laiko liudininkai dar gyvi ir prasiblaivę prisimena kolchozų griūties detales. Ta proga netgi pacituosiu, ką apie prof. A. Ramonaitę parašė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis: „...abejoju, ar turime kitą mokslininką, kuris geriau už profesorę išmano politinę Lietuvos visuomenės sanklodą“.

Tačiau man kelia nerimą ne prof. A. Ramonaitės tyrimų kryptis ar jų rezultatai, kad dauguma lietuvių sovietmečio pabaigoje „visiškai nebuvo pasiruošę esminiams sistemos pokyčiams“, o ta išvadų interpretacija, kuri pateikiama minėtame interviu. Kur veda jos siūlomas „tam tikras diskurso pokytis“ ir teiginys, jog „taip visų pamėgtas sarkazmas kolūkių atžvilgiu kaip tik ir yra blogiausia, ką galima šioje situacijoje padaryti“?

Sovietmečio tyrinėtoja peržengia ribą tarp mokslo ir politikos, vos tik pradeda siūlyti, ką daryti, kad „susvetimėję su savo valstybe“ buvę kolūkiečiai, kurie dabar „demonizuojami ir vadinami nostalgiškais prorusiškais nevykėliais, kurie nemoka patys susitvarkyti su savo gyvenimais“, Lietuvoje jaustųsi geriau.

Konstatuodama tyrimų metu užfiksuotą faktą, kad kaime apie sovietmetį „beveik niekas negalvoja iš okupacinės valdžios perspektyvos“ ir „galvoja apie tai, jog patys tą, kad ir sovietinę, Lietuvą kūrė“ prof. A. Ramonaitė teigia, kad „jų gyvenimai buvo nubraukti ir nuvertinti kaip istorinė klaida“. Tačiau ką mums reikštų toks „diskurso pasukimas“, kai kolchozai, o gal ir visa LTSR būtų integruoti į Lietuvos valstybingumo mitą? Ir nuo kurio laikotarpio kolchozus laikyti savais – trėmimų lydimos prievartinės kolektyvizacijos, Stalino mirties ar Leonido Brežnevo valdymo laikais atsiradusios galimybės vogti nesibaiminant, kad už tai 25 metams uždarys į Sibiro lagerius?

Jei kolchozai savi, tai savais tektų pripažinti ir juos saugojusius stribus. Kaip tuomet vadinsime partizanus – gal vėl „banditais“?

Sovietmečio pabaigos kaimas nebuvo panašus į idilę – literatūros žanrą, kuriam būdingi trumpi, giedros nuotaikos lyriniai epiniai kūriniai, vaizduojantys ramų piemenų ir žemdirbių gyvenimą. O bandymas būtent taip prisiminti kolchozus neatsirado stichiškai, bet buvo sąmoningai diegiamas nuo pat 1991-1992 m. kaip Sąjūdžiui oponavusios LKP-LDDP-LSDP politinės agitacijos ir propagandos dalis. Iš ten atėjo ir prof. Vytauto Landsbergio demonizavimas, tebesitęsiantis iki šiol bei paveldimas kitų Landsbergių giminės kartų.

Jis rado tinkamą dirvą ne todėl, kad kaimiečiai buvo ypatingai traumuoti kolchozų griūties, o todėl, kad kolchozinis kaimas buvo kruopščios gyventojų selekcijos rezultatas. Aktyviausi tarpukario Lietuvos Respublikos patriotai, karininkai, šauliai, mokytojai, valstybės tarnautojai buvo šaudomi ir tremiami dar pirmosios sovietinės okupacijos metu 1940-1941 m. Po karo dalis nelaukusių sovietų valdžios gyventojų pasitraukė į vakarus, kiti išėjo partizanauti ir žuvo miške. Sulig kiekviena trėmimų banga liko vis mažiau norinčių bent mintyse priešintis okupantams – Lietuvos patriotai žuvo, o gyventi ir daugintis liko stribai bei prisitaikėliai.

Būtent jiems ir jų palikuonims atgimusi Lietuva niekada netapo sava valstybe. Galbūt ir netaps, nepriklausomai nuo to, ar bandysime demonstruoti jiems savo jautrumą ir atsisakysime pamatinės Lietuvos valstybės skirties nuo okupantų režimo struktūrų, ar į akis vadinsime juos „vatnikais“. Net ir emigravę į Vakarų Europos šalis, jų vaikai jaučia nostalgiją ne Lietuvai, o LTSR, klausosi rusiškos muzikos, žiūri internete transliuojamus Kremliaus propagandos TV kanalus ir pasitaikius progai lietuviškų naujienų portalų komentaruose niekina Lietuvą.

Tačiau lietuviškas kaimas – tai ne tik skurdas ir pseudorealybės dokumentikos TV laidų kūrėjų pamėgti silikatinių keturbučių trečios kartos alkoholikai, bet ir daugybė sėkmingų šeimos ūkių, atradusių savo nišą rinkoje amatininkų. Tas sėkmės istorijas mums, žurnalistams, dar reikės atrasti ir papasakoti savo skaitytojams, jeigu norime jiems pateikti objektyvų šių dienų Lietuvos vaizdą. O drauge ir žemės ūkio korporacijų tebevykdomus šeimos ūkių ir bendrovių užgrobimus, kurių nepastebėjusi žiniasklaida dabar, pasak Ryto Staselio, „iš tikrųjų šiuo metu stovi srutų fontano epicentre“.