Politinė svajonė – žiniasklaidos kontrolė

lzinios.lt 2018 01 16

Vienas iš esminių ir greičiausiai atpažįstamų į autoritarizmą linkusios valdžios požymių yra siekis kontroliuoti žiniasklaidos priemones. Tai yra natūralu, nes žodžio laisvei nėra vietos santvarkose, kuriose valdžia yra linkusi į vienašalę kontrolę ir aklą savo valios diktatą.

lzinios.lt

Žiūrint į visą tai – simptomatiška, jog Lietuvos valdžioje dabar esanti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga imasi kryžiaus žygio prieš nacionalinį transliuotoją – Lietuvos radiją ir televiziją (LRT). Valdantieji siekia inicijuoti komisiją, kuri tirtų LRT ūkinę ir finansinę veiklą, tačiau tokiame sprendime šmėžuoja politinės įtakos šešėlis.


Viena vertus, negalima teigti, jog LRT turi būti suteikta absoliuti neliečiamybė. Manau, kad priekaištų nacionaliniam transliuotojui galėtų pateikti ir paprasti žiūrovai. Lietuvos televizija negali pasigirti ypatingu populiarumu ir akivaizdžiai pralaimi komercinėms televizijos stotims. Šios situacijos neįmanoma paaiškinti vien teiginiu, jog žiūrovai patys nenori intelektualių ar kultūrinių pramogų, todėl renkasi populiaresnę ir lengvesnę produkciją transliuojančius kanalus. Intelektualinė ir kultūrinę produkcija irgi gali būti įdomi, populiari ir įtraukianti.

 

Tačiau metę savo jėgas į pasiaiškinimą dėl LRT valstiečiai ir žalieji akivaizdžiai rūpinasi ne šios žiniasklaidos priemonės populiarumu ar jos turinio kokybe. Dabartinis puolimas (manau, kad tikrai galima panaudoti šį žodį) prieš LRT labiausiai panašus į norą pertvarkyti visuomeninio transliuotojo sistemą pagal save, t. y. įgyti aiškią politinę įtaką nacionaliniam radijui ir televizijai.

 

Kodėl valstiečiai ir žalieji tai daro? Paprasčiausias atsakymas būtų – todėl, kad gali ir todėl, kad šis žingsnis visiškai atitinka jų politinio mąstymo būdą.

 

Įtempti valdančiųjų santykiai su žiniasklaida nėra naujiena. Apie šiuos santykius galima pasakas sekti. Vien prisiminkime, kaip praeitų metų vasarą valstiečiai ir žalieji, neradę bendros kalbos su žurnalistais ir pasijutę puolami, žadėjo sukurti savo laikraštį. Vėliau, panašu, jie įsiklausė į pastabas, kad tai yra prasta ir neturinti perspektyvos idėja. Apie laikraštį visai Lietuvai, kuris pateiktų valstiečių ir žaliųjų „tiesą“ jau nebekalbama. Tačiau dabar atėjo LRT eilė.

Valdantieji nieko negali padaryti su komercinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Tačiau nacionalinis transliuotojas yra priklausomas nuo biudžeto, o tai reiškia, kad potencialiai – ir nuo valdančiųjų.

 

Teisingumo dėlei reikėtų paminėti, jog valstiečiai ir žalieji yra ne pirma politinė jėga, kuri norėtų, kad LRT paklustų valdžiai. Apie politinės įtakos pavojų visuomeniniam transliuotojui buvo kalbama ir anksčiau. Matyt, tai yra pernelyg didelė pagunda – turėti kišeninę žiniasklaidos priemonę, kuri galėtų skleisti „gerąją žinią“ apie valdžią. Anksčiau LRT vienaip arba kitaip pavyko atsilaikyti, tačiau dabartiniai valdantieji yra itin įkirus, nenori girdėti kritikos ir stumia savo sprendimus politiniu buldozeriu, tad nacionalinio transliuotojo laukia potencialiai sunki kova.

Kita vertus, dabartinis puolimas demonstruoja tai, kad valdantieji taip ir neatrado būdų kaip dirbti su informacija, neperprato simbolinio mąstymo svarbos ir, galima numanyti, vėl nesiklauso savo pasamdytų ryšių su visuomene specialistų. Laikotarpis, kai siekiama pamokyti LRT, pasirinktas gana nesėkmingai. Nevengiama pastebėti, jog puolimas prieš nacionalinį transliuotoją vykdomas tomis pačiomis dienomis, kaip ir prieš 27 metus sovietinės kariuomenės įvykdytas Lietuvos radijo ir televizijos užgrobimas. Ši analogija tikrai nėra valstiečių ir žaliųjų naudai.

 

Ironiška ir tai, kad žadėję „profesionalų atėjimą į valdžia“ valdantieji šiandien nuosekliai demonstruoja diletantizmą ir to, kaip veikia šiuolaikinė liberalioji demokratinė sistema neišmanymą. Panašu, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turi kitokius politinius idealus.

 

Kaip ir minėta teksto pradžioje, autoritarinės tendencijos labai dažnai pasireiškia per siekį kontroliuoti žiniasklaidą. Galima prisiminti, kad ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo formuoti savo vadinamąją valdžios vertikalę nuo nepriklausomos televizijos sunaikinimo. Šiandien faktiškai visi federaliniai kanalai Rusijoje tiesiogiai ar per tarpininkus yra susiję su Kremliumi ir pavirtę iš visuomenės informavimo priemonių į valstybinės propagandos įrankį.

Galima pateikti ir geografiškai ar net ideologiškai artimesnių pavyzdžių. Lenkijoje atėjusi į valdžią partija „Įstatymas ir teisingumas“ irgi pradėjo savo darbus nuo nacionalinės televizijos kontrolės perėmimo. Šiandien Lenkijos visuomeninis transliuotojas faktiškai virto valdžios ruporu, o prieš tai iš jo buvo priversti pasitraukti su tokiomis permainomis nesutinkantys žurnalistai.

 

Taigi, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga demonstruoja gana nesveikus politinius siekius, gal patys to nesuprasdami. Nekokios gali būti ir pasekmės. Tarp jų, potencialiai, dar labiau kritusi šalies pozicija pasaulio žiniasklaidos laisvės reitinge.

 

Kita vertus, politinis valdančiųjų nerangumas suteikia vis daugiau galimybių opozicijai. Kai buvo rašomas šis tekstas – pasirodė informacija, jog grupė parlamentarų planuoja kreiptis į Konstitucinį teismą dėl aptariamo valstiečių ir žaliųjų sprendimo. Opozicijos aktyvumas teikia vilčių, jog Lietuvoje gali sėkmingai suveiks tradiciniai demokratiniai saugikliai.