Marius Laurinavičius: Lietuva puikiai žadina kitus dėl Rusijos grėsmės – bet ar pabudo pati?

15min.lt 2018 01 16

Praėjusią savaitę Lietuvoje vykęs tradicinis vadinamasis „Sniego susitikimas“ visuomet suteikia puikią progą pasižiūrėti, kaip Lietuvos matomos grėsmės atrodo pasauliniame kontekste.

15min.lt

Taip jau sutapo, kad šį kartą „Sniego susitikimas“ vyko dar nenurimus diskusijų audrai dėl premjero S.Skvernelio noro gerinti santykius su Rusija. Tačiau bent jau man pasirodė, kad pasaulinis grėsmių vertinimo kontekstas į realybę turėtų grąžinti ne vien Lietuvos Vyriausybės vadovą.

„Manau, būtų paradoksas, kad tuo metu, kai Europa pradeda suprasti Lietuvos požiūrį į problemas, susijusias su Rusija, Lietuva mestų savo politiką ir pradėtų elgtis kaip G.Schroderis“, – interviu portalui „Delfi“ S.Skvernelio raginimus komentavo garsus ekspertas E.Lucasas. Tokiu palyginimu jis priminė prorusiškąjį buvusį Vokietijos kanclerį, kuris vėliau ėmė dirbti Rusijos valstybinėje bendrovėje „Gazprom“, o praėjusių metų rugsėjį tapo „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku.

 

E.Lucasas pabrėžė, kad per pastaruosius 10-15 metų Lietuva padarė labai gerą darbą budindama Europos žmones ir įspėdama apie Rusijos grėsmes – ar jos būtų karinės, ar informacinės. Be to, Lietuva ryžtingai ėmėsi energetinės nepriklausomybės projektų.

 

Pastangų žadinti Europą ir ne vien Europą, panašu, ir toliau nepamiršta prezidentė D.Grybauskaitė. Prieš „Sniego susitikimo“ pradžią susitikusi su į jį atvykusiais užsienio svečiais šalies vadovė įspėjo nenusiraminti.

 

Pasak Prezidentės spaudos tarnybos, susitikimo dalyviams D.Grybauskaitė teigė, jog objektyvių prielaidų, kad ateityje sumažės geopolitinė įtampa, nėra. Rusija toliau reformuoja savo karines pajėgas ir ginkluotę, testuoja puolamuosius scenarijus prieš Vakarus. Pavasarį artėjant rinkimams Rusijoje, akivaizdu, kad nesikeis ir Vakarų atžvilgiu priešiška retorika. Todėl esminis Europos ir NATO uždavinys – efektyviai atgrasyti ir atremti besikeičiančias saugumo grėsmes.

Pasak šalies vadovės, transatlantinis saugumas priklauso nuo Baltijos šalių saugumo, todėl NATO viršūnių susitikime liepą būtina parengti efektyvią Aljanso pastiprinimo strategiją, numatyti priemones, kurios užkirstų kelią galimai regiono karinei izoliacijai, ir užtikrinti regioninę oro gynybą. Prezidentės teigimu, NATO turi būti pasirengęs labai greitai pereiti iš taikos į karo režimą ir vykdyti itin plataus masto kolektyvinės gynybos operaciją, todėl reikalinga ir esminė Aljanso štabų reforma.

Tikrai teisingi Prezidentės žodžiai. Tačiau šis „Sniego susitikimas“, kuriame, be daugybės ekspertų bei įvairių pareigūnų, dalyvavo net trys NATO generalinio sekretoriaus padėjėjai, ko gero, pirmą kartą parodė, kad žadintojos vaidmens Lietuva jau netenka.

 

Susitikime pasidžiaugta, kad daug kas iš to, dėl ko nerimauta prieš metus, neišsipildė. Pirmiausia, pirmieji JAV prezidento D.Trumpo valdymo metai parodė, kad įvykiai, nepaisant paties JAV vadovo pozicijos, pakrypo ne naujo Rusijos ir Amerikos santykių atšilimo, o „sulaikymo“ politikos link.

 

Tačiau, nepaisant to, jog pratybos „Zapad“ nelėmė jokių dramatiškų įvykių, o ir šiaip V.Putino Rusijos priešiška veikla praėjusiais metais galbūt buvo kiek mažiau pastebima, didesnių iliuzijų dėl Kremliaus taip pat nebeliko.

Galima teigti, kad ir be Lietuvos raginimų, susitikimo leitmotyvu tapo ne vien klausimai, ar NATO ir Vakarai apskritai yra pasirengę galimiems iššūkiams, bet ir kaip padaryti, kad šiuos iššūkius Aljansas pasitiktų stipresnis, galintis greičiau reaguoti ir dar labiau pasirengęs.

 

Beje, „Zapad“ pratybas prisiminiau ne be reikalo. Po „Sniego susitikimo“, atrodo, galima teigti, jog Vokietijos dienraščio „Bild“ informacijai, kad šių pratybų metu Maskva repetavo plačios apimties karinių veiksmų prieš NATO scenarijų, pritaria tiek pareigūnai, tiek analitikai ir ekspertai.

Todėl dabar jau kyla klausimas ne tik dėl to, ar Lietuva daro viską, kad pažadintų savo partneres. Kyla klausimas, ar Lietuva pati daro viską, kad apgintų save ir prisidėtų prie bendros gynybos.

 

Klausimai tikrai nėra retoriniai. Nors Lietuva šiais metais pagaliau skirs gynybai vos per plauką daugiau negu 2 proc. BVP, toks krašto apsaugos finansavimas grėsmės akivaizdoje akivaizdžiai nepakankamas. Ypač po to, kai taip ilgai Lietuvos kariuomenei iš esmės buvo taikoma „bado dieta“.

 

Lygiai prieš metus, po praėjusių metų „Sniego susitikimo“, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V.Bakas iškėlė idėją iki 2020 metų pasiekti, kad Lietuva gynybai skirtų 2,5 proc. BVP. Tuomet iš pradžių buvo teigiama, kad tam pritaria daugumos partijų lyderiai ir toks susitarimas gali būti įtvirtintas. Praėjo metai, bet ne tik konkretaus plano, susitarimo, bet ir jokio aiškumo, ar Lietuva ir toliau didins išlaidas gynybai, nėra.

 

Tuo pat metu Estija daug mažiau už Lietuvą rūpinasi griežta retorika ir kitų valstybių žadinimu dėl Rusijos grėsmės. Tačiau ši valstybė, kuri visą laiką laikėsi 2 proc. BVP išlaidų gynybai kriterijaus ir taip, kaip Lietuva, nenustekeno savo kariuomenės, jau praėjusiais metais gynybai skyrė beveik 2,2 proc. BVP ir toliau didina šias išlaidas.

 

Lenkija, kuri taip pat visada laikėsi 2 proc. BVP gynybai skyrimo kriterijaus, dar praėjusių metų pavasarį įtvirtino planą, kaip pasieks 2,5 proc. ribą.

Tačiau išlaidos tiesiogiai gynybai – ne vienintelė sritis, kur Lietuva ir toliau atsilieka, nors turėtų bent jau imti pavyzdį iš kaimynų. Štai neseniai pranešta, kad Estija išlaidas kovai su Rusijos propaganda ir dezinformacija padidino 13 kartų ir dabar vien tam kasmet skirs 800 tūkstančių eurų. Švedija paskelbė, kad kuria naują specialią struktūrą, kurios uždavinys bus kovoti prieš Rusijos dezinformaciją ir stiprinti visuomenės atsparumą.

 

Tuo tarpu Lietuva net Europos Sąjungą nuolat ragina daugiau dėmesio skirti Rusijos dezinformacijos keliamoms grėsmėms, bet kai reikia rasti lėšų bendroms su kitomis šalimis iniciatyvoms, dažnai tai pavyksta tikrai nelengvai. Nekalbant jau apie ką nors panašaus, ką padarė Estija ar Švedija.

Sąrašą tikrai galima būtų tęsti. Sričių, kuriose būtina gintis nuo priešiškos V.Putino Rusijos veiklos, – gausybė. Ir jos, beje, taip pat buvo vardintos „Sniego susitikime“ nebe Lietuvos atstovų.

 

Todėl šiame „Sniego susitikime“ man pirmą kartą kilo klausimas: ar mūsų šaliai tikrai užtenka tik raginti kitus ir tikėtis, kad didelę dalį grėsmių atremsime kitų rankomis? O gal vis dėlto metas tikrai teisingą retoriką patvirtinti ir konkrečiais darbais, ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu rodyti, kaip derėtų elgtis?

 

Beje, pavyzdį rodyti juk irgi mokame. Ir tai taip pat priminė E.Lucasas, kalbėdamas apie mūsų šalies laimėjimus energetinio saugumo srityje. Atsiradus politinei valiai, atsirado ir lėšų, ir gebėjimų. Tad gal dabar Lietuvai labiausiai trūksta būtent politinės valios?

 

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.