Donatas Katkus: to nesuvokia net Seimo Kultūros komitetas

lzinios.lt 2018 01 03

Kas buvo mums lietuviška muzika? XX a. pradžioje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Juozas Naujalis, vėliau Juozas Gruodis, Vytautas Bacevičius, Kazimieras Viktoras Banaitis, dar vėliau Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas, dar vėliau Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas...

lzinios.lt  A. Ožič nuotr.

Tai buvo idėjinis siekis garsais vis iš naujo atskleisti pasaulį, ugdyti skonį, supratimo gylį ir plotį, remiantis krikščioniška Europos muzikos tradicija, kuri ne veltui vadinama rimtąja – ši muzika skirta ne pramogai, bet intelektui ir susikaupimui, dvasiniam pakylėjimui.

 

Kai studijuodamas konservatorijoje pradėjau suprasti, ką daro kompozitorius, koks jo siekis ir uždavinys, ši fundamentali tradicija buvo svarbiausia. Išgirdęs Kutavičiaus sonatą smuikui – talentingiausią kūrinį, parašytą prokofjeviška stilistika (Sergejus Prokofjevas anuomet buvo vienintelis leidžiamas naujumo pranašas), – patikėjau, kad tai ir yra muzikos tikslas, jos esmė.

 

Kai studentai Algimantas Bražinskas ir Teisutis Makačinas šalia rimtų darbų pradėjo rašyti pramogines dainas, man jos atrodė pilnos klišių, nederančios šalia didžiųjų muzikos uždavinių. Taigi tapau rimtosios lietuvių muzikos fanatiku. Su Vilniaus kvartetu grojome faktiškai viską, ką parašydavo mūsiškiai, prašydavau, kad rašytų. Ta aistra liko ir vedant Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą.

Sovietmečiu, kai vyko didžiuliai mūsų rimtosios muzikos pokyčiai, pažinojau visus kompozitorius, visą Kompozitorių sąjungą, buvau labai arti kūrybos proceso. Diskutuodavome estetikos klausimais, ginčydavomės dėl formos, dėl išraiškos priemonių, aptarinėjome rašomus kūrinius, stilistines tendencijas. Beje, kiekvieną savaitę Kompozitorių sąjungoje vykdavo vadinamosios naujų kūrinių perklausos, dabartinėm akim – nuostabus dalykas, nes susirinkdavo nemažai kompozitorių, būdavo išklausomi ir aptariami nauji kūriniai, dėl jų karštai ginčytasi. Žinoma, vidinė tų susirinkimų spyruoklė – žinojimas, kad nuo aptarimo labai priklauso, ką pirks LSSR Kultūros ministerija. Buvo toks sovietinis iškrypimas.

 

Ką aš anuo metu labiausiai vertinau? Muzikos naujumą. Tai buvo visos jaunosios kartos idealas. Patetikos neigimas su antisovietiniu prieskoniu, nauja garsų kalba, kitokia estetika ir brėžiamas turinys. Tada dar nepastebėjome, kad mūsų adoruojamų vertybių laukas po truputį traukiasi, mažėja. Nepriklausomybė į rimtosios muzikos sales atnešė iki tol nematytą klausytojų gausą. Be to, išsivadavę iš sovietizmo, galėjome laisvai keliauti, kurti ką norime, be jokių Kultūros ministerijos biurokratų nurodymų, Kompozitorių sąjungos vadovybės reikalavimų.

 

Kai kas iš lietuvių užsienyje jau turi savo išskirtinius atlikėjus ir palyginti gerus honorarus. Besidžiaugdami laisve, nepastebėjome, kad iš paskos velkasi ir senos problemos – menkavertė muzikos kritika, užsienio reikšmės mitologizavimas, fetišizuojant sėkmę svetur... Nepriklausomą, nereklaminį kultūros vertinimą siaura žiniasklaidos magnatų grupelė mikliai išstūmė į paraštes.

Koks laisvės rezultatas? Byranti kompozitorių bendruomenė. Individualizmo triumfas. Bendraminčių grupelės nyksta. Nors kai ką, pavyzdžiui, elektroninės muzikos kūrėjus būti kartu verčia technika, bet uždaryti į atskirus lovius jie pastebimai vienodėja. Kiti po vieną veržiasi į užsienį. Jau niekas nesistebi, kad vienintelis naujo kūrinio atlikimas dažniausiai tampa ir paskutiniu, autoriui viliantis, gal jo vertę patvirtins, ryšį su publika užmegs įrašas mediatekoje ar youtube.

 

Ką šis gyvo ryšio su klausytojais trūkumas reiškia kultūrai, nežinia. Atrodo, klausytojas vis labiau darosi menamas, nepaisant konkretaus įrašo perklausų skaičiaus. Gal tas ryšys jau tik katutės po premjeros, bet jos nieko nesako apie kūrinio vertę. Svarbiausia, kad buvo sunaikinta, o gal pati sunyko net ir toji menka muzikos kritika, kuri anuomet irgi buvo kritikuojama, bet dabar jos apskritai pasigendama.

 

Vis klausiame, kas vyksta, kur dingo kultūrinė refleksija, tokia būtina kultūrai? Ji sumokslėjo, pasitraukė į uždaras konferencijas, kur kelios dešimtys muzikolog(i)ų aiškina vieni kitiems, ką ir šiaip žino. Kas pasakys, ar vertingas, ar reikalingas tas ar anas muzikos kūrinys, jei nuo klausytojų visi jie slepiami mokslo knygose?

 

Tokių minčių kamuojamas, buvau pakviestas į Kompozitorių sąjungos žiuri – turėjome nustatyti 2016 m. geriausias lietuvių rimtosios muzikos (ne popso) kompozicijas. Apsidžiaugiau, nes užimtumas buvo privertęs nutolti nuo kasdieninio naujų kūrinių klausymo, o dabar turėjau progą perklausyti 55 kompozitorių, regis, 67 kūrinius.

 

Koks pirmasis įspūdis? Ogi didžiuliai stilistiniai, kompozicijų paskirties ir uždavinių suvokimo skirtumai. Sau pačiam netikėtai turėjau apsispręsti, kokie mano prioritetai, koks mano skonis, kaip aš suprantu kompozicijų paskirtį. Klausydamasis pajutau, kad naujumas prarado iki tol turėtą vertybinį prioritetą. Naujumo vertė nugrimzdo į prasmę, į turinį, kompozitorių vartojamos stilistinės normos neteko hierarchijos. Pasaulinis postmodernizmas paseno. Taigi buvau priverstas girdėtą muziką sugrupuoti pagal kai kuriuos išorinius požymius.

Pradėsiu nuo tos grupės, kuri atrodė man artimiausia ir nekėlė didelių vertinimo problemų. Tai kūriniai, besišliejantys prie XX-XXI amžių naujosios muzikos, kuriai būdingas tradicinis prasmės naratyvas, emocinė informacija, pasakojimų įvairovė, tradicinis muzikinio charakterio supratimas, ryšys su tartimi ir žodžio raiška. Kartu tai muzika, besilaikanti tradicinės žanrinės paskirties – simfoninė, kamerinė ir vokalinė. Taigi stiliaus ir žanro požiūriu tai rimtosios akademinės, šiuolaikinės muzikos tradicija, kurią sąlygiškai galima įterpti tarp Stravinskio ir Adamso.

 

Pirmiausia paminėsiu tuos, kurių pavardės nedažnos koncertuose, retai minimos muzikologų. Štai Nijolės Sinkevičiūtės „Kryžkelės apeigos“ simfoniniam orkestrui. Vaizdinis naratyvas – kryžkelės tema, realizuojama kaip tradicinis muzikinis pasakojimas, dramatizuojamos emocinės faktūros išdėstytos pagal charakterių liniją. Naudojamos visos įprastos konstrukcinės priemonės – harmoninės spalvos, dinaminiai kontrastai, tempas, ritmas. Išradingai pasitelkiamas vokalas. Kitoje vietoje prasiveržia Kutavičiaus „Iš jotvingių akmens“ prisiminimai. Gana teatrališkas kūrinys, suręstas profesionaliai, nepaisant to, kad muzikinė medžiaga nėra itin nauja.

 

Panašiai nuteikė ir Lino Balto, gyvenančio Anglijoje, koncertas tūbai „Rasa“. Reto žanro kūrinys sukomponuotas efektingai, gerai jaučiant vario instrumentų skambesio specifiką, suteikiant ironijos ir dramatiško koncertiškumo. Justina Šikšnelytė kameriniame kūrinyje „Pick Up“ žaidžia spalvomis ir ritmu, lyg sutartinės skambėtų saksofono tartimi. Egidija Medekšaitė pateikė du kūrinius. Ryškesnis pasirodė „Pratiksha“, fortepijono faktūras ir spalvinius pluoštus derinantis su styginiais. Man patiko autorės noras siekti ne vien kontempliacijos, bet ir muzikos judesio.

 

Iš tų man mažiau žinomų autorių gerą įspūdį padarė Raimondos Žiūkaitės „Vilniaus bokštai“ su labai efektinga fortepijonine pradžia. Vieningas kūrinio tempas tarsi sulydo formą. Vis dėlto išlaikyti ryškaus pradžios charakterio nepavyksta. Juntamas formalus noras kažkaip pratęsti muziką, kaip nors ją sukonstruoti ir tai slopina dėmesį – neatsitiktinai pabaigoje prisidengiama primityviu triukšmu. Tačiau kompozitorė gabi.

 

Tokį pat gerą įspūdį padarė Gailės Griciūtės rytietiškas „Thangton Gyalpo“ orkestrui – patraukė nedirbtinis mąslumas, natūralus aleatorikos panaudojimas. Kitas konkursinis jos darbas – „Silver Citadel“ – originalaus kolorito, lyg ketvirtatoniais skambančių instrumentų piešinys, savotiškai be tikslo skambantys garsai primena svaigulį nuo narkotikų.

 

Ievos Marijos Baranauskaitės irgi rytietiškas, šiaip jau banalokas, „Barm-e dastigo“ po teatrališkos pradžios gana maloniai nuteikė, kai atsirado melodija (retas dalykas šiai klišės tipo muzikai) ir vykusi stakatinė fleitų faktūra. Iš Andriaus Šiurio dviejų kūrinių norėčiau išskirti „Some kind of dream about itself“ styginiams, fortepijonui, klarnetui ir fleitai dėl raiškių, ekspresionistinių kalbinių, ypač smuiko, intonacijų, natūraliai susietų su spalviniais garsų pluoštais.

 

Labai patiko Dalios Raudonikytės „You Enlightened Me“ balsui – vientiso stiliaus, dramatiškas, temperamentingas išsisakymas. Nedaug turime tokios emocionalios ir ryškios vokalinės muzikos. Simpatiškas raminančios muzikos pavyzdys – Juliaus Aglinsko „...“.

 

Iš žymesnių (vyresnių) autorių pirmiausia noriu paminėti Onutę Narbutaitę, kurios gebėjimas kurti emocinę dramaturgiją, užburiančią bet kokį klausytoją, yra nuostabus. Ji seniai laikoma talentingiausia „pokutavičinės“ kartos kompozitore, net nereikėtų čia dar ką nors pridurti, tačiau jos „Heliografija“ – spektaklis balsui ir instrumentams – tikras šedevras, kai iš švelnių prisilietimų, tylos taškelių lipdoma ramybė ir atsiskleidžia bundantis jausmas. Puikus, labai subtilus jos kūrinys „Tuštumoje“, atkartojantis teminę „Heliografijos“ idėją.

 

Labai ryškų įspūdį padarė Vytauto Germanavičiaus „Povandeninė geometrija“ (apdovanota šios apžiūros premija) – koncertas saksofonui ir orkestrui. Aiškus sumanymas, tikslingai išdėstyta originali muzikinė medžiaga, ryški solisto partija. Ypač efektinga ta dalis, kur temperamentingi ritmai susipina su solisto šūksniais. Kūrinio, kurį sudaro keturios ryškios dalys, plėtotė labai artima džiaziniam mąstymui, bet ne standartiniam, o savaip atliepiančiam Viačeslavo Ganelino simfonines džiazo improvizacijas. Įspūdinga saksofono kadencija, labai muzikali, uždeganti ir natūrali. Netikėtai ironiškas baigiamasis saksofono pūkštelėjimas staccato tarsi pabrėžia viso kūrinio žaismingumą.

 

Puikus ir kamerinis Germanavičiaus opusas „Tirpstančiam ledynui“. Čia irgi vyrauja madingos rytietiškos asociacijos, tačiau netuščios, labai funkcionalios. Į visą audinį puikiai įpintas klavesino skambesys, išraiškinga fleitos partija, styginių spalvos.

 

Džiazinėmis asociacijomis „Povandeninei geometrijai“ artimas ir Gintaro Sodeikos „Tettigonia perdida“ – ritmizuotas, gyvas fortepijono koncertas. Gaila, kad po efektingos pradžios panyrama į gana standartizuotą dėstymą, kūriniui tarsi pritrūksta išradingumo, įkvėpimo. Sodeika konkursui pristatė ir dar du kamerinius kūrinius: „Dru Ka Ja Mu Di“ ir „Petardas“. Patraukė antrasis kūrinys fortepijonams. Ritmo reikšmė tiek faktūrų charakteriui, tiek muzikos spalvoms atrodė labai perspektyvi. Bet, man regis, autoriui nereikėtų per daug žavėtis repetityviniais dalykais, kai nedideli motyvai kartojami daugybę kartų, tarsi popmuzikoje.

 

Rimtą kūrinį pristatė Anatolijus Šenderovas „... after Chagal“. Jau pavadinimas nurodo aiškią programą, tam tikrą muzikinį simbolizmą. Šenderovas pamėgęs mušamuosius, ritmines ir spalvines jų galimybes. Pati tematika priartino kompozitorių prie klezmerių stilistikos, žydiškos romantizuotos, gailios melodikos, kuri suteikia daug galimybių individualiai atlikėjų ekspresijai. Ir, žinoma, įprastas Šenderovo naratyvizmas, charakteringa muzikos pasakojimo kryptis, žavinti daugelį klausytojų.

 

Pats didžiausias konkursui pristatytas kūrinys – Arvydo Malcio ketvirtoji simfonija „Europos saulėlydis“. Grandiozinė, pasaulinė pretenzija, spengleriška idėja. Kūrinį įrėmino du reikalavimai – žanras (simfonija) ir tema (saulėlydis). Mano galva, išgirdome Malcio kūrybos kvintesenciją – jam įprastus dramatiškai dinamiškus pakilimus ir nusileidimus, rimtumo, reikšmingumo demonstravimą, meistriškai pabrėžiant simfoninio žanro pobūdį, griežtai laikantis užsibrėžtos temos. Bent tris kartus visas orkestras groja ilgą gamą, iš garsų aukštumos krintančią į gilią žemų garsų duobę. Neabejotinas Europos saulėlydis.

 

Savo muzikinės kalbos principų neišduoda ir Zita Bružaitė. Jos simfoninis kūrinys „Skydas“ turi gana konkrečią programą. Prasideda agresyviu, kovingu, turbulentišku judesiu. Po to atgaivą suteikia tradicinė, bet labai muzikali lyrika. Įdomiai sukomponuoti subtilūs fleitos ir styginių garsai. Efektinga, temiškai funkcionali mušamųjų kadencija. Taigi kūrinys turi visus koncertiškumo bruožus.

 

Įkrito į ausį ir Dalios Kairaitytės Trio „Šermukšnėjančio vakaro kontrapunktai“ – tokia meili muzika su retai pas mus skambančia arfa. Gerai sutvarkyta, įprasta muzikinė kalba leidžia pasireikšti atlikėjams. Trio neabejotinai bus koncertiniame repertuare. Moteriškos muzikos dvasią puoselėja Loreta Narvilaitė, pateikusi poetišką kompoziciją styginiams „Į krantą jūra krenta“. Gyvas, romantiškas, ištisai pakilus, todėl truputį egzaltuotas pasakojimas su improvizaciška vidurine dalimi. Spalvinga Mariaus Baranausko „Delta Cephei“ – lėta, kontempliatyvi muzika, paremta susiliejančių ir kontrastingų garsų tėkme. Violončelės melodiją apsupa mušamųjų atgarsiai tarsi dialoguose. Varpai, lėkštės, gryni metalo garsai, įdomiai panaudoti timpanai – šis sonorizmas padarė gerą įspūdį.

 

Konkurso organizatoriai kūrinių programoje nenurodė kokio nors žanrinio ar teminio kūrinių grupavimo, todėl įtartinai atrodė grupė autorių su vienodais koliažais – į kokį nors kompozitoriui artimą simfoninį gabalą įterpiama kontrastinga autentiška liaudies daina. Gal buvo paskelbtas koks specialus konkursas? Algirdo Martinaičio „balsai / balsai“, Ryčio Mažiulio „Balnojo tėvelis“, Jono Jurkūno „Du karveliai“, Algirdo Klovos „Epizodai“, Arūno Navako „Pjaun lankoj“ – visi kaip vienas. Ar jie turėjo konkuruoti tarpusavyje? Kuo? Profesionalūs autoriai, orkestrą valdo. Visi tie kūrinėliai retkarčiais gali būti pritaikomi kokiai nors progai, bet kas tomis progomis gaus simfoninį orkestrą? Deja, neturiu ką gero pasakyti apie pateiktą chorinę muziką – pasenusi, nekalbanti, pritvinkusi klišių, neįdomi.

 

Grupelė kompozitorių pateikė trumpesnius kūrinius. Čia daug išmonės, įvairovės ir paradoksų. Jurgio Juozapaičio tradicinis „Adagio“ smuikui ir styginių orkestrui tęsia gedulingos lietuvių muzikos tradiciją, o Jono Tamulionio jau anksčiau parašyti „Kolibriai“ bando kurti virtuozinį įspūdį, tarsi paukščių skriejimą. Ironiškame ir ekstravertiškame kūrinyje „Šauklys V“ Vidmantas Bartulis cituoja savo paties Schuberto koliažus, kurie tarsi nubraukia ankstesnę ironiją, o šio koncerto bisui puikiai tinka Giedriaus Kuprevičiaus „Fate of F. P.“. Išradingas, kupinas fantazijos žaidimas, efektingos pauzės, stabtelėjimai ir netikėti klasikos koliažai nuteikia smagiai.

 

Dabar apžvelgsiu jauniausių (moderniausių), tarsi kontroversiškiausių autorių kūrinius. Į šią draugiją įveda jau pagarsėjusi Justė Janulytė. Jos „Harp is a Chrd“ padarė keistą įspūdį – labai panašių arpedžijuotų akordų virtinė, ir viskas. Atrodo, tai kūrinys pačiai autorei, nes klausytojui tie švelnūs tarsi kanklių akordai nieko nesako, nebent ramina ir migdo. Muzika be jokių įvykių.

 

Ir štai paskui Janulytę į konkursą plūsteli būrys jaunų kompozitorių, kurių uždaviniai, pasirinkta įkūnijimo forma, o svarbiausia – garsinė medžiaga beveik niekuo nesiskiria. Daugiausia tai muzika styginiams. Visi prasideda ppp ir ta spalva visų (!) išlaikoma iki pat vidurio (įdomi klišė). Spalvos po truputį keičiamos, autoriai naudoja sul ponticcelo, tremolo, fležoletus. Visi atmeta bet kokį ritmo, kuris yra būdingiausia muzikinės raiškos priemonė, vaidmenį. Pabrėžtinai aritminė muzika. Kūrinio viduryje atsiranda nežymūs spalviniai pakitimai arba nedidelis dinaminis pakilimas. Viskas baigiama taip, kaip prasidėjo – ppp.

 

Stengiausi atspėti, kuo vienas autorius skiriasi nuo kito. Kokie jų skoniai, individualios savybės. Nepavyko. Skiriasi nebent detalės, spalvų keitimo tvarka. Pradžioje kažkas arba šniokščia, arba ne. Pabaiga ir vėl identiška. Viskas.

 

Vertinimo komisija iš aibės kūrinių, pateiktų konkursui, išskyrė būtent šį stilių ir nugalėtoju išrinko Dominyką Digimą. Turiu pripažinti, kad tarp šio stiliaus kolegų jis, ko gero, geriausias. Be abejo, turi muzikinę uoslę ir dramaturgo gabumų. Patiko jo „Walking Through the three Points“ elektronika su vaizdu. Bet vis dėlto ar jis tikrai yra viso šio konkurso, visos stilių gausybės lyderis, kurio muzikos stilius yra prioritetinis ir į kurį tarsi turėtų lygiuotis kiti? Digimas apdovanotas ne tik už geriausią konkurso kūrinį, bet ir kaip geriausias jaunasis autorius, be to, gavo publikos (įdomu, kokios?) prizą.

 

Įdomu, kaip skambėtų koncertas, jei šios manieros, t. y. spalvinės kontempliacijos, adoratorių kūrinius sudėtume vieną šalia kito? Nuo Žibuoklės Martinaitytės „Sort Sol“, Iljos Pikalovo „Nox“, Simo Gabrieliaus Sapiegos „A Torinoi lo“, Dominyko Digimo „no sense“, Karolinos Kopūstaitės „Litosferos“, Vytauto Jurgučio elektroninės „Telosferos“, o baigtume Ryčio Mažiulio „Nema“? Tikrai pajustume ir mąstymo, ir įvaizdžių, ir garsinės medžiagos klišę. Gal tai naujas stilius, kai vienas kopijuoja kitą, visi vienodai jaučia pasaulį, atsisako individualybės, ritmo ekspresijos, pasakojimo, teatro, judesio, gesto?

 

Pasvarstymus įprasta baigti elektronine muzika, o čia vaizdas visai neblogas. Jau minėjau Digimo kūrinį. Tačiau man didžiausią įspūdį padarė Jono Jurkūno „Dušelės paraphrasis“ – tie giedojimai, posminės dainelės, sutvarkyta muzikinė medžiaga, aiški dramaturgija, natūraliai pereinant į popsinį šokį, visai nėra vienareikšmiai dalykai. Svarstau, ar tai kur nors buvo ir kokią galimybių erdvę tai atveria. Atrodo, tie bandymai ima konceptualiai kalbėti apie kažką daugiau – apie pasaulio suvokimą, apmąstymą.

 

Lygiai kaip ir visiškai netikėta, provokuojanti paskaita-koncertas „Apie akusmatiškumą“. Tradicinė, be jokio maivymosi, tikra paskaita, lydima muzikos, su rimtais ir scherzo epizodais, su dainavimu gale. Kažkaip neįprasta ir konceptualu, bet (aiman) prasminga. Beveik valanda kalbos ir muzikos visiškai neprailgo. Atgulė į atmintį. Kodėl?

 

Tad kokių minčių sukėlė šis konkursas? Deja, nelabai linksmų, nors paminėjau ne visus kūrinius (atsiprašau iškritusiųjų iš teksto). Rūpėjo atkreipti dėmesį į būdingiausius, bandant užčiuopti tendencijas. Vis galvojau apie lietuvių tapatybę, siejamą su kultūra ir kūryba.

 

Bandžiau įsivaizduoti, kuo toks konkurso kūrinių sąrašas savo stiliumi ir tendencijomis skirtųsi nuo suomių ar danų? O kaip atrodytų pasaulio muzikos kontekste? Kur skamba ši naujai kuriama muzika? Iš koncertų salių, iš muzikos vartojimo dar niekur nedingo Johanas Sebastianas Bachas ar Wolfgangas Amadeus Mozartas.

 

Įsitvirtinę ne tik romantikai, bet ir tirštas, atradimais vis dar tirštėjantis barokas, renesansas. Tai komercinio koncertinio gyvenimo, muzikos įrašų industrijos pamatas. O kur visa XX a. ir dabarties muzika? Kokią vietą sekuliarizuotame pasaulyje užims Digimas ar Germanavičius šokių apsuptyje? Pasaulis totaliai užspaustas popso, primityvumo, lengvai ir greitai virškinamų dalykų. Populizmas ir paviršutiniškumas persmelkęs tiek literatūrą, tiek filosofiją, tiek politiką, tiek religiją. Lietuva šiuo atžvilgiu itin ryškus pavyzdys.

 

Lietuvių žiniasklaidos savininkai pelno labui jau išstūmė iš viešumos rimtųjų menų populiarinimą, jį pakeitė reikšmingi nutylėjimai, o vertinimams primesta verslo logika sujaukė vertybinius meno kriterijus. Procesas dar nepasibaigęs, šiaip taip dar gyvuoja tradiciniai menai, opera, orkestrai... Valstybės institucijos iš įpročio dar susivokia, kad reikia kaip nors valstybiškai įvertinti veiklą, reikalaujančią talento, kūrybiškumo ir didžiulio darbo. Tačiau tai laikina. Nes dėl Eurovizijos jau vyksta tokia pati isterija kaip dėl krepšinio – štai kur naujoji lietuvių religija, gilusis tikėjimas.

 

Gyvename keistais laikais – regime neįtikėtiną kūrybingumo ir talentų Lietuvoje proveržį, nepaisant to, kad plačiajai visuomenei vis dažniau užkertamos galimybės sužinoti, ką turime, ir tuo pasidžiaugti, įvertinti.

 

Interneto portalai mūsų didžiųjų menininkų nepriartina prie žmonių. Ar dažnai rašoma apie Urmaną ar Žlabį? Įdomiau kalbėti apie padidintas krūtis, popsininkų vedybas arba skyrybas. Talentai verčiami reklamuotis kaip turguje, tarsi jie neturėtų savaiminės vertės. O tas nutylimas talentų potencialas vis dar priklauso ne marginalinei kultūros bendruomenei, bet taikosi į normalų buvimą ir reikšmę mums visiems, nors turi vis mažiau galimybių likti Lietuvoje, nes pati aplinka veja juos lauk. Bet žvėriška konkurencija neleidžia mūsų kultūros našlaičiams ryškiau atstovauti Lietuvai užsienyje.

 

Tad ką mums sako ši situacija? Ar dar galime galvoti apie tokį archajišką dalyką kaip tautinė tapatybė? Ar mums išvis reikia apie ją galvoti? Kokia yra mūsų meno, taigi ir muzikos, paskirtis? Ar kopijuojantys vienas kitą, dėl banalumo palmės šakelės lenktyniaujantys rokeriai ir popsininkai yra mūsų tautinės tapatybės garantas, kuria ir išlaiko vidinį dvasingumą? Ar šiame kontekste rimtieji akademiniai kompozitoriai jaučia savo kūrybos paskirtį, ar ta paskirtis inspiruoja jų kūrybos pobūdį ir stilių?

 

Gilėjančią lietuvių kultūros krizę, sutrikimą rodo ir tai, kad į valdžią renkami žemiausios kultūros ir intelekto žmonės, kuriems nei lietuvių kultūros, nei rimtojo meno absoliučiai nereikia, jie jo nesupranta, jį niekina, o ta keistoji lietuvių tapatybė jiems apskritai tuščias garsas, nebent būtų kalbama apie skilandžius, cepelinus ir naminę.

 

Pažiūrėkite, kiek ministrų ar seimūnų ateina į paprastą kasdienišką, bet puikų mūsų kompozitorių kūrinių koncertą. Tikras kolūkietiškas nulis. Taigi truputį žvilgtelėjau į marginalinį, marginalinės Kompozitorių sąjungos – uždaros bendruomenės – kūrinių paklausymą.

 

A propos. Baigdamas negaliu nutylėti vieno būdingo dalyko – Kompozitorių sąjunga, pateikusi šio konkurso kūrinių įrašus, net nepaminėjo atlikėjų. Kaip žinome, kompozitoriams atlikėjai yra ne bet kas. Kartais šie iš prasto kūrinio padaro kažką, ko įmanoma klausytis. Didelę dalį kūrinio prasmės atskleidžia būtent atlikėjo interpretacija. To nesuvokia net Seimo Kultūros komitetas, kuriam atrodo, kad Vytauto Juozapaičio dainavimas nėra kūrybinė veikla.

 

Negerbti savo atlikėjų – sena lietuvių kompozitorių tradicija. Jie lankstosi prieš atlikėjus, artėjant premjerai, labai nori, kad jų kūrinys būtų atliktas kuo geriau. O po to viskas, tyla. Vergas atliko savo darbą, vergas gali eiti. Svarbu turėti įrašą, kurį galėtum parodyti kitiems atlikėjams, gal ir tie atliks, o svarbiausia – kad pastebėtų užsienis. Taigi sklaida. Todėl mūsų kompozitoriai, gink Dieve, nepropaguoja mūsų atlikėjų. Tokia mat nelabai kultūringa tradicija. Bet ką jau padarysi. Tokie esame. Lietuviai.