Įvertino Vyriausybės metus: apie ką galvoja S. Skvernelis ir kur žadėtos reformos

alfa.lt 2017 12 13

Šiandien sukanka lygiai metai, kai prisiekė Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Seimo rinkimus laimėjusi „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ nuo pat pradžių žadėjo nepolitizuotą, savo sričių profesionalų ministrų kabinetą, kuris įvykdys būtinas reformas ir šalį ves į „darnų“ rytojų. Dabar kai kurie ministrai įklimpę nesibaigiančių skandalų pelkėje, kiti, susidūrę su pasipriešinimu, atsisako reformų, o kai kurie portfelių nešiotojai, atrodo, visai pradingę.

alfa.lt  E. Blaževič nuotr.

Alfa.lt paprašė politologų įvertinti, kaip ministrų kabinetui sekasi įgyvendinti rinkiminius „valstiečių“ partijos pažadus reformuoti šalies ūkį, kokį vaidmenį Vyriausybėje atlieka premjeras S. Skvernelis ir ar ši Vyriausybė sulauks kadencijos pabaigos.

Profesionalai, bet nepalaikomi

Nors grumdamiesi rinkiminėje kovoje „valstiečiai“ žadėjo profesionalų diktuojamą politiką, realybė pasirodė esanti kiek kitokia.

VDU profesorius Lauras Bielinis mano, jog profesionalumo stinga ne tik pačiai partijai, bet ir jos deleguotiems ministrams. „Profesionalų jie („valstiečiai“ – Alfa.lt) neatvedė, ir partiją įvardinti kaip profesionalų būtų labai sudėtinga. Ir ministrų kabinetas demonstruoja daugiau klaidų negu pozityvaus veiksmo“, – teigia politologas.

Tai patvirtina ir nesibaigiantys skandalai, kurie persekioja tiek pavienius Vyriausybės narius, tiek ir parlamentarus. Naujausias iš jų – kai ūkine veikla užsiimantys parlamentarai bandė įstatymu įtvirtinti mokestines lengvatas, kurios jiems ir pačiam R. Karbauskiui padėtų sutaupyti milijonus eurų.

Nė vienai parlamentinei partijai nepriklausantys ministrai kartu neturi ir juos palaikančio politinio užnugario. Kaip teigia VU TSPMI doktorantas Romualdas Bakutis, tai verčia kai kuriuos ministrus atsitraukti nuo savo siūlytų reformų.

„Kai nėra kažkokių politinių lyderių, labai sunku didelio autoriteto ir palaikymo visuomenėje ir elito tarpe neturintiems žmonėms prastumti kažkokius politinius sprendimus. Tada jie tampa to galios lauko, kuriame žaidžiama, į vieną ar kitą pusę tampoma lėle“, – sako politologas.

Todėl, pavyzdžiui, aukštąjį mokslą iš pagrindų turėjusi reformuoti švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė dėl skirtingų interesų grupių spaudimo buvo priversta nusileisti. Tuo tarpu sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko priimti itin radikalių sprendimų, nes jį palaikė Seimo frakcija ir pats R. Karbauskis.

„Susimauti“ sunku

Šaliai vadovaujančios 17-osios Vyriausybės nariai atrodo itin skirtingai. Kol kai kurie kandidatai kasdien viešojoje erdvėje linčiuojami, kiti dirba itin tyliai ir, atrodo, be priekaištų. Tokie yra vadinamieji prezidentiniai ministrai – Raimundas Karoblis, Linas Linkevičius ir Rokas Masiulis, kurie savo postuose veikiausiai atsirado ne be dabartinės Daukanto aikštės šeimininkės palaikymo.

Abejoti šių ministrų darbo kokybe ir profesine etika sunku. Kaip pažymi R. Bakutis, iš dalies tai lemia ir jiems tekusių ministerijų veiklos pobūdis. „Jie atstovauja toms sritims, kuriose dabartiniame kontekste yra sunku padaryti klaidų. Yra daugiau mažiau konsensusas, kad gynybos pajėgumus reikia stiprinti. (...) Taip ir užsienio politikoje reikia mokėti pakalbėti užsienio ir vidaus auditorijoms, bet ministrui nereikia vykdyti kažkokių struktūrinių reformų“, – sako politologas.

Tuo tarpu Susisiekimo ministerijai vadovaujantis R. Masiulis kritikos strėlių vis dar išvengia dėl demonstruojamo kieto stuburo kovojant su čia įsigalėjusia korupcija.

Kur žvelgia S. Skvernelis

Atrodo, jog premjeras S. Skvernelis dar būdamas susisiekimo ministru praeitoje vyriausybėje suvokė savo karjeros perspektyvas, todėl strategiškai priėmė atitinkamus sprendimus, kurie pasiteisino. Dabar kyla klausimas, ar ministrų kabineto vadovas prioritetą teikia sklandžiam Vyriausybės darbui ir šaliai būtinų reformų įgyvendinimui, ar vis drąsiau svajoja apie Daukanto aikštės rūmus.

„Paties S. Skvernelio pozicija arba nuotaikos, mano galva, nėra linksmos. Akivaizdu, kad jei ne jis pats, tai jį verčia galvoti apie prezidento rinkimus“, – mano L. Bielinis. Anot politologo, viešojoje erdvėje nuolat pasirodančios diskusijos apie premjero galimybes tapti šalies prezidentu yra naudinga dūmų užsklanda, kuri nukreipia dėmesį nuo Vyriausybės neveiklumo ar skandalų galinčių sukelti situacijų.

S. Skvernelis savo sprendimą dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose slepia itin atkakliai. „Čia yra didysis klausimas – kol kas neaišku, ko siekia S. Skvernelis. Ar Vyriausybės vadovo postas jam tėra tramplinas į tolesnę politinę karjerą, prezidentūrą. Tada jis dabar strateguoja, kaip jam geriau pasirodyti šiame poste, ar jis planuoja kažkokią ateitį su „valstiečiais-žaliaisiais“. Bet tada klausimas, kodėl jis vis dar netampa tos partijos nariu, nors kaip ir įgyvendina partijos sukurtą programą“, – svarsto R. Bakutis.

Politologas kartu įžvelgia ir S. Skvernelio intelektualinio potencialo, aiškios vizijos trūkumą. „S. Skvernelis nėra žmogus, gebantis siūlyti idėjas, lūžines reformas. Atrodo labiau tarsi biurokratinio lygmens darbuotojas. Tiksliau tariant, toks pragmatiškas politikas, nesiūlantis naujų idėjų. O juk Vyriausybei ir visoms reformoms būtent to labiausiai ir reikia“, – teigia politologas.

Tam pritaria ir L. Bielinis: „(Dabartinė – Alfa.lt) Vyriausybė yra mechanizmas, kuris reaguoja į kasdieninius dirgiklius, tačiau nerodo kažkokių gilesnių ir konceptualesnių požiūrių į ekonomiką ir socialinį gyvenimą.“

Trūksta palaikymo

Nors su „valstiečių“ pergale Seimo rinkimuose buvo siejamos didelės geresnio gyvenimo viltys, smunkantys partijos, jos vedlių, premjero ir Vyriausybės reitingai rodo, kad visuomenė jaučiasi apvilta. Anot R. Bakučio, tokia požiūrio kaita nėra naujiena.

„Visuomenė, jei pažiūrėtume į apklausas, tradiciškai nelabai aukštai vertina Vyriausybę. Bet tai nėra didelis Skvernelio „nuopelnas“ ar pralaimėjimas, taip visada yra. Tikėtina, kad jei Vyriausybė darytų kažkokus pokyčius, jos populiarumas dar labiau kristų, nes žmonės jų nepriimtų“, – mano politologas.

Kol „valstiečių“ populiarumas visuomenėje tebėra nemažas, D. Grybauskaitė taip pat apsiriboja tik lakoniškomis pastabomis Vyriausybei ir Seimo valdantiesiems.

„Jei žiūrėtume į Seimą, yra klausimas dėl parlamentinės daugumos. Kiek ji stipri, kiek socialdemokratų atskilėliai bus linkę remti šią Vyriausybę. Akivaizdu, kad žlugti ji artimiausiu metu nesiruošia, bet ir vykdyti kažkokių reformų nesiruošia. Nėra nei didelių iniciatyvų iš Seimo“, – optimizmu netrykšta R. Bakutis.

Tuo tarpu L. Bielinis mano, jog ministrų kabineto veikla netenkina parlamento valdančiųjų su R. Karbauskiu priešakyje. „Manau, kad ministrų kabinete yra labai įvairios nuotaikos ir greičiausiai pakankamai didelės įtampos tarp kai kurių ministrų ir S. Skvernelio. Manyčiau, kad ministrų kabinetas ir Seimas taip pat turi tam tikrų nesutarimų, kurie greičiausiai tik didės, jei toliau Vyriausybė vykdys tokią politiką.“

Ateitis neaiški

Artėjant 2019 metams, Vyriausybės ir „valstiečių“ ateitis darosi itin miglota. Partija gali likti be vieno ryškiausių veidų – S. Skvernelio, – kartu sukuriant vakuumą Vyriausybėje ir įnešant dar daugiau netikrumo į vykdomąją valdžią.

Su prezidento rinkimais vyks ir savivaldos bei Europos Parlamento narių rinkimai, kuriuose „valstiečiai“ neabejotinai norės iškovoti kuo daugiau mandatų. Tai užkirs kelią bet kokių nepopuliarių sprendimų priėmimui, siekiant susigrąžinti visuomenės prielankumą.

Todėl galime ne tik nepamatyti būtinų reformų, bet netgi išvysti politinių intrigų sūkuryje „paaukotų“ ministrų-profesionalų.

„Matyt, vis tiek bus noro valdančios partijos lyderiams R. Karbauskiui ir S. Skverneliui tiek rodyti iniciatyvą, tiek suversti kaltę dėl kažkokių sėkmių ar nesėkmių, tada gali nulėkti kažkieno galva. Visad gali kilti koks nors skandalas, juolab kad šie ministrai neatrodo iš tų, kurie tvirtai laikytų ministerijos vadžias savo rankose. Laisvai gali būti, kad jiems nežinant kažkas už jų nugarų kokį neskaidrų pirkimą padarys, tada jiems teks prisiimti politinę atsakomybę“, – mano R. Bakutis.

L. Bielinis entuziazmu taip pat netrykšta: „Manyčiau, kad tam tikros klaidos dar bus daromos, tad mes išvysime tam tikrus atsistatydinimus kai kurių ministrų. Bet šiai dienai tendencija tokia, kad iki kadencijos pabaigos galime tikėtis tokio liūdno ministrų kabineto, kokį turime dabar.“