Ž. Pavilionis. Idėja Rusijai: ar gali Lietuva pasiūlyti tokią?

tsajunga.lt 2017 11 03

Pastaruoju metu mes visi ieškome „Idėjos Lietuvai“. Tačiau dažnai jos kuriamos vakuume, kuriame, atrodo, kad Lietuva gyvena neapsupta įvairių draugiškų ar nedraugiškų kaimynių, turinčių įvairiausių interesų. Tos idėjos, kad ir kokios jos būtų geros, neįtraukia geopolitikos ir tarptautinių santykių, nuo kurių mūsų valstybės vystymosi eiga smarkiai priklauso.

Deja, bet ieškodami idėjos Lietuvai, mes net nebandome ieškoti idėjos Rusijai, kurios pati ji, panašu, nesugebės jos surasti. Bijome net pagalvoti apie demokratiją mūsų kaimyninėje valstybėje Rytuose, nors tuo pačiu metu puikiai įsivaizduojame ir matome kitų kaimynių – Gruzijos, Moldovos, Ukrainos – demokratinę ateitį.

 

Nors jau girdžiu skeptikų kalbas, kad „ką mes čia tokie maži galime padaryti?“, „Pavilionis vėl apie Rusiją“, tačiau nors mūsų teritorija ir nesidriekia nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tačiau geros idėjos nei dydžio, nei sienų neturi.

 

Jau kurį laiką aktyviai skleidžiame galingiausiose pasaulio sostinėse idėją Ukrainai „Maršalo planą Ukrainai“, kadaise buvome ir vieni iš Rytų Partnerystės programos iniciatorių. Visi įdėjome daug pastangų, kad pasiektume šiuos rezultatus.Tačiau ateityje teks įdėti dar daugiau darbo. Visa tai buvo sėkmingai vykdoma ir įgyvendinta, kai turėjome platų visų politinių partijų – kairėje ir dešinėje – susitarimą. Visais geopolitiniais klausimais nuo Sąjūdžio laikų rasdavome bendrą sutarimą, ar tai būtų Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas, ar integracija į NATO ir ES, požiūris į artimiausias kaimynes, ar „Maršalo planas Ukrainai“.

 

Ar galėsime atrasti strategiją, idėją, svajonę, politinę kryptį Rusijai? Nes panašu, kad pastaroji jau yra atradusi savo strategiją mums. Rusija ne tik turi strategiją, bet ir sėkmingai ją įgyvendina, o mes tik reaguojame ir, dažniausiai, neadekvačiai. Briuselyje  dar pasiginčijame dėl „Norstream-2“ ar vadinamojo Magnickio sąrašo, kuriuo primename Kremliaus mafijai jų nusikaltimus žmogiškumui, demokratijai, žmogaus teisių pažeidimams ir aiškiai pareiškiame, kad atsakomybei už jų nusikaltimus sienų nebus. Rusijos kariuomenė viena ar kita forma įsitvirtino kaimyninėse šalyse, ypač tose, kurios aiškiai deklaravo savo orientaciją į Vakarus. Ji ir toliau agresyviai naudoja savo karinius, energetinius, informacinius, kibernetinius ginklus prieš savo artimiausius kaimynus. Per pastarąjį dešimtmetį Rusijos agresija išsiplėtė ir toli už įprastinio pačiai Rusijai regiono – nuo Sirijos (kur iš Rusijos kontroliuojamų karinių bazių Sirijos diktatoriui lojalios pajėgos vykdo chemines atakas prieš eilinius Sirijos gyventojus) iki plačių pabėgėlių kelių Europoje (kuriuos kontroliuoja ir Rusijos žvalgybos pareigūnai, siekdami sukelti sumaištį ir įtampas Vakarų valstybėse) ar net iki rinkimų Vašingtone. Žmogaus teisės šalies Rusijoje pamintos, demokratija – sunaikinta ar naikinama ir kaimyninėse šalyse bei visame pasaulyje, pasitelkus įvairius bendradarbiavimo tarp autokratinių šalių, regioninius, tarptautinius ir net prekybinius mechanizmus.

 

Vis dažniau Lietuvoje pasigirsta siūlymų susitaikyti su šia situacija, atsiduoti likimui, nesipriešinti, prisitaikyti prie šios agresijos, priimti ją kaip neišvengiamą duotybę. Priprasti vadinti Rusijos agresiją ar okupaciją „Ukrainos konfliktu“, „Gruzijos konfliktu“ ir panašiai, lyg tos šalys pačios būtų kaltos, kad Rusija jas puolė ir aršiai toliau naikina. Tiek JAV, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tokie susitaikymo su Kremliumi priepuoliai dažniausiai kartojasi kartu su kiekvienos naujos valdžios atėjimu – be abejonės, tokie bandymai mūsų laukia ir 2019 ir 2020 metais.

 

Kol nepadarėme eilinės klaidos ir nepaskatinome dar didesnio Kremliaus apetito, ar turime viltį atrasti naują politiką dėl Rusijos? Kokia turėtų būti šios politikos esmė? Kaip turėtumėme perkrauti santykius su Rusija, kad sulaikytume, o ne paskatintume jos agresiją?

 

Idėją Rusijai kursime lapkričio 6 dieną kartu su į Lietuvą atvyksiančiu David Kramer, kuris buvo ilgametis JAV Prezidento Georgo Busho bei Senatoriaus Johno McCaino pagalbininkas formuojant JAV politiką dėl Rusijos ir buvęs „Freedom House“ ekspertas, su kuriuo diskutuosime, ar reikia atsisakyti nuolatinio santykių gerinimo su Kremliumi? Kelsime klausimus, ar gerindami santykius su Kremliumi stipriname Rusijos agresiją regione ir destabilizuojame Europą? Ar tikrai tik Vakarų pasaulio lyderiai turi gerinti santykius su Putinu, o gal gerinti santykius turi pats Putinas? Ar tikrai Kremlius ir Putinas vykdo visus taikos susitarimus? Kaip bendrauti su tokiu lyderiu kaip Putinas?

 

Senatorius John McCain ir kiti Lietuvos draugai Vašingtone šiuo metu siūlo atsisakyti nuolatinio santykių gerinimo su Kremliumi, nes, jų teigimu, tai kelias į niekur. Gerindami santykius su Kremliumi stipriname Putino agresiją regione, destabilizuojame Europą, silpniname JAV lyderystę bei stipriname panašių į Kremliaus autoritarinių režimų įsigalėjimą pasaulyje. Ne Vakarų lyderiai, o pats Putinas turi siekti gerinti santykius su Vakarais.

 

Turime nepasitikėti Putino režimu. Putinas sulaužė visus susitarimus – nevykdo taikos susitarimų Gruzijoje, Ukrainoje, Sirijoje, nekalbant apie esminius tarptautinės teisės (JT, ESBO, ET) ar 1987 m. Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties pažeidimus. Visi šie sisteminiai pažeidimai rodo, kad su Putinu neįmanoma derėtis, nes jis nesilaiko jokių susitarimų. Putinas aiškiai pasakė, kad jo nesaisto jokie anksčiau Rusijos prisiimti įsipareigojimai. Putinui nerūpi jo šalies nacionaliniai interesai. Jam rūpi tik jo paties interesai, todėl reikia nustoti tapatinti Putiną su Rusija ir palaikyti su juo kontaktus kaip su šios šalies lyderiu. Be abejonės, diplomatinių santykių nereikia nutraukti, tačiau reikia pamiršti iliuzijas apie platesnį bendradarbiavimą. Mūsų vertybės su Putinu diametraliai skiriasi, todėl kol Putinas liks valdžioje santykiai su Rusija bus natūraliai riboti.

 

Rusų tauta turi pati pasirinkti savo lyderį, tačiau Vakarai turi aiškiai siekti tokio lyderio Rusijoje, kuris gerbtų savo piliečių teises, kovotų su korupcija, o ne skatintų ar ją eksportuotų, gerbtų kaimyninių šalių suverenitetą ir teritorinį integralumą, smerktų, o ne pats organizuotų ar vykdytų masinius žmogaus teisių pažeidimus ar karo nusikaltimus savo ar kitose šalyje, pripažintų, jog geri santykiai su Vakarais reikalauja tarptautinės teisės ir principų laikymosi. Vakarai neturi galimybių „pakeisti režimą“ Rusijoje, tačiau šis režimas yra labai trapus, todėl Vakarai turi būti pasiruošę netikėtiems pokyčiams Rusijoje ir tokiems scenarijams ruoštis.

 

Apibendrinant, David Kramer siūlo sugrįžti prie anksčiau efektyviai naudotos Rusijos sulaikymo politikos, kuri apimtų atgaivintą JAV lyderystę, dar labiau sugriežtintas sankcijas prieš Putino režimą, kaimyninių šalių sustiprinimą (JAV nuolatinis karinis buvimas Lenkijoje ir Baltijos šalyse, NATO ir ES plėtros atgaivinimas, karinė bei ekonominė pagalba Gruzijai, Ukrainai, Moldovai), kovą prieš žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje bei  aktyvų tiesioginį dialogą su Rusijos žmonėmis, korupcinių ryšiu su Rusija tyrimus, dar labiau sustiprintą JAV suskystintų dujų bei naftos eksportą, neutralizuotą Rusijos propagandą.

 

Tikėkimės, kad tokia „Idėja Rusijai“ privers ir mūsų užsienio politikos vairininkus ar būsimus formuotojus grįžti į realybę. Lietuvos vaidmuo buvo, yra ir bus esminis formuojant transatlantinės šeimos politiką mūsų regione. Būtent politiką, o ne prisitaikymą, kaip iki šiol. Tikiuosi, kad „Magnickio pataisos“ Užsieniečių teisinės padėties įstatyme, kurias turėtume priimti Seime iki lapkričio 16 d. minimų aštuntųjų Magnickio nužudymo metinių, bus pirmasis žingsnis šia linkme.