A. Balkė. Kas skriaudžia Druskininkų merą Ričardą Malinauską?

delfi.lt 2017 10 26

Nepatenkintas ir pasipiktinęs 2017 m. rugsėjo 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi dėl jo sodybos Latežeryje, meras R. Malinauskas vėl triukšmauja viešojoje erdvėje (spaudos konferencija BNS, televizijoje) įrodinėja savo tiesas vis kartodamas, kad jam taikomi dvejopi standartai, teigia, kad ne jis su statiniu brovėsi arčiau vandens, o Ratnyčios upelis brovėsi prie jo turto.
Antanas Balkė

delfi.lt
Verta paanalizuoti faktus, kurie įvardinti minėtoje teismo nutartyje dėl Latežerio sodybos būtent dvejopų standartų aspektu (kas galima Jupiteriui ir kas galima jaučiui). Palyginkime šiuo atveju mero ir eilinio piliečio faktines galimybes, nors ir tvirtinama, kad prieš įstatymą jos turėtų būti lygios.

 

Ar galėtų eilinis pilietis, apskritai, realizuoti tokio tūrio gyvenamojo namo idėją nusipirkęs ūkinę griuveną ant upės kranto Latežeryje, netgi jeigu ir turėtų finansinį pagrindą? Greičiausiai ne, nes iki 2015 m. pradžios Latežerio kaimo teritorija buvo registruota kultūros vertybė ( statybos vyko 2006–2008 m.) ir bet koks naujos statybos objekto planavimas privalėjo turėti teritorinio planavimo dokumento – detaliojo plano stadiją. Planavimo sąlygos eiliniam piliečiui aiškiai nubrėžtų nulinę galimybę tokios idėjos realizavimui.

Ar eilinis pilietis gautų savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytą statybos leidimą ūkinio pastato rekonstrukcijai į gyventąjį namą, pateikęs tik pastato projektą, be privalomos projekto teritorinio planavimo dalies, be projektuotojo parašų, be savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos sutikimo? Neįmanoma. Akivaizdu, kad administracijos direktorius L. Urmanavičius (dabar vicemeras), kartu su savivaldybės vyr. architektu V. Margeliu pataikaudami merui viršijo tarnybinius įgaliojimus, padarė grubų nusižengimą. Teismas aiškiai įvardino, kad tai ne rekonstrukcija, o nauja statyba, kurios užstatymo plotas daugiau negu dvigubai didesnis už buvusią, nugriautą daržinę. Faktas, kad statybos leidimas buvo išduotas Zosei Miliauskienei – mero močiutei – pasako tik tai, kad garbingas žmogus, o tuo labiau, aukšto rango politikas taip neturėtų elgtis, neturėtų dangstytis: močiutė nupirko, pastatė, padovanojo.

Ar galėtų eilinio piliečio naudai, teisminio proceso metu, Kultūros vertybių apsaugos departamentas panaikinti Latežerio kaimo nekilnojamos kultūros vertybės statusą, taip eliminuojant svarbų argumentą teismui dėl statybos leidimo panaikinimo? Kalbėjimas, kad tai tik atsitiktinis sutapimas, neįtikina. Dar 2014 m. pabaigoje tuometinio kultūros ministro S. Biručio pastangomis buvo papildytas (sugriežtintas) Latežerio kaimo vertybinių savybių sąrašas įtraukiant tvoras ir istorines sklypų ribas (aktualu buvo gelbėti ir įteisinti mero tvorą iki pat vandens), o jau 2015 m. kovą Latežerio k. buvo išbrauktas iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro. Tai labai negražus faktas, rodantis ne tik mero gebėjimus tvarkyti reikalus aukščiausiu lygiu, bet meta šešėlį ant KPD vadovų. Tą gebėjimą patvirtino ir vėliau Vijūnės dvaro kontekste išryškėjusios kurorto apsaugos zonos panaikinimo aplinkybės. Latežerio atveju, jeigu Prokuratūra bandytų įrodyti mero darytą poveikį savo naudai – kaltinimai būtų dar rimtesni.

 

Ar gelbėdama eilinio piliečio abejotinas statybas savivaldybės administracija iš savo biudžeto skirtų per 3 tūkstančius eurų ekspertams? Labai abejotina.

 

Ar galėtų eiliniam piliečiui Statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos nariai (visi jie atsakingų valstybinių institucijų atstovai) pasirašyti dokumentą (pripažinti tinkamais naudoti) aiškiai matydami tokius įžūlius pažeidimus pakrantės apsaugos juostoje? Tikrai ne. Gal po teismo nutarties panaikinti minėtą dokumentą jiems gresia nuobaudos? Nemanau.

 

Tokie faktai gerai iliustruoja mūsų valdininkų selektyvų principingumą ir atsakomybės nebuvimą. Tą patį valstybių institucijų neįgalumą, neprincipingumą atskleidė ir Vijūnėlės dvaro istorija, nes po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo verdikto privalu nugriauti pilnai pastatytą ir beveik įrengtą pastatą.

 

Ne mažiau įspūdingi mero gebėjimai atsiskleidė tvarkant iškilusias problemas dėl užgrobtos valstybės žemės prie jo gyvenamojo namo Druskininkuose, prie kurio (mero žodžiais kalbant) mėgsta fotografuotis turistai. Sklypo vietą šalia M. K. Čiurlionio sodybos-muziejaus pasirinko pats. Išskirtinį ne tik dydžiu, bet ir architektūra namą 2004–2006 m. pastatė ir padovanojo tėvas, o pats meras tik apsitvėrė papildomą 25 arų plotą valstybės žemės. Šis faktas į viešumą iškilo bene 2012 m. Meras prašė NŽT, kad leistų išpirkti aptvertą plotą. Paaiškėjus, kad variantas negalimas, greitai atsirado geniali versija: tvora ne mero, 7 arų tvenkinys po mero langais taip pat. Administracijos direktorė V. Jurgelevičienė paskelbė tvoros savininko paiešką, o netrukus vietos teismas tvorą pripažino bešeimininke ir tapo ji savivaldybės nuosavybe. Tada greituoju būdu buvo suformuoti du sklypai po 9 arus, grąžinti paveldėtojams ir nupirkti mero. Nė vienas naujos tvoros segmentas ar stulpelis net nebuvo pajudintas. Dabar tris mero sklypus saugo savivaldybės tvora ir visiems gerai. Tiesa aptvertoje teritorijoje dar liko nežinia kieno 2006 m. iškastas tvenkinys, dar keli metrai valstybės žemės. Administracija kartu su NŽT nusprendė, kad į šią teritoriją galima patekti pro vartelius, o tvoros griauti nereikia. Štai kaip reikia tvarkytis, jeigu esi tikras vietos šeimininkas. Ši istorija be abejo suteikė merui papildomo pasitikėjimo.

Ar galėtų eilinis žemgrobys tikėtis tokios laimingos pabaigos ir tokių savivaldybės administracijos ir NŽT pastangų gelbėjant jo reputaciją? Vargu bau.

 

Ar galėtų eilinis pilietis po tokių istorijų tikėtis pagarbos ir bendruomenės pasitikėjimo? Žinoma, ne. Tačiau nemažas procentas yra tikinčių mero tiesomis (ištikimiausi kaip Sizifai rideno akmenis į Ratnyčią prie mero sodybos), nors jo tiesos rodo tik tai, ką pasakė aplinkos ministras K. Navickas: „meras mus visus laiko kvailiais“.

 

Visa tai sudėjus į krūvą, akivaizdu, kad meras demonstruoja neadekvatų faktų, savo galių, valdžios ribų suvokimą. Jo įsivaizduojamos galios ir įsitikinimas, kad jis savo įtakų, poveikio dėka gali veikti nebaudžiamas, šiandien tik atskirų prokurorų dėka atsimuša į užtvaras savivalei ir piktnaudžiavimui valdžia, nors visa faktų išklotinė jau siekia baudžiamosios atsakomybės ribas. Nesuvaldytas godumas ir pataikaujantys pavaldiniai faktiškai įstūmė merą į tikėjimą, kad Jupiteriui viskas galima ir nieks neturi teisės kištis į mero reikalus, kad teisėsauga pilnai kontroliuojama, o įtakingųjų draugų ratas apsaugos nuo nesklandumų. Privačių interesų skaidrumas jam niekada neatrodė svarbus ar priimtinas. Aišku ir tai, kad užvaldyti savivaldybę įsisavinant ES paramos milijonus nėra sudėtinga. Nesunkiai įkalti tokie štampai į piliečių sąmonę („meras išgelbėjo Druskininkus nuo žlugimo, meras viską sutvarkė, tik mero dėka Druskininkai suklestėjo“), kad praregėti ir racionaliai vertinti pasikeitimus daugelis nebepajėgūs.

Meras dėl šiandieninių savo bėdų vėl žada įvardinti ir apkaltinti oponentus, kurie, anot jo, gviešiasi privatizuoti jo dėka už ES paramos milijonus sukauptą savivaldybės komercinės paskirties turtą. Tai dar vienas mero naudojamas propagandinis štampas lengvatikiams. Apgailestaujant galima teigti, kad per 17 metų nekontroliuojama vienvaldystė ne tik virto autoritariniu valdymu, bet ir gerokai degradavo. Vis daugiau naudojama lėšų, pastangų ir administracinių resursų valdžios išsaugojimui savo rankose, daugiau melo,daugiau propagandos, daugiau vietos savivaldos įstatymo nepaisymo, jokios vidaus kontrolės. Kita stadija – autoritarinė autonomija. Panašu, kad R. Malinauskas su jam būdingu įžūlumu dar nustebins Lietuvą. Valstybės institucijos kaip visada trypčios, o 2018 m. Vijūnėlės dvaras dar stovės kaip paminklas. Dėl šios perspektyvos norėčiau būti neteisus.