J. Basanavičių – į automobilių aikštelę, o Vyčio nebereikia?

lzinios.lt 2017 10 24

Bręsta naujas skandalas dėl paminklo, kuris galėtų būti vienas iš Lietuvos valstybingumo simbolių, ir atitinkamai aikštės, kur tas paminklas turėtų stovėti. Šį kartą – tai– Lukiškių aikštė Vilniuje.

lzinios.lt
Kas vyksta Lietuvoje, kad atskiros grupės valdžios (Kultūros ministerijos ir sostinės savivaldybės) pareigūnų elgiasi taip, tarsi norėtų Lietuvą matyti kaip kokią nors abstrakčią teritoriją, o ne valstybę, suvokiančią, kaip svarbu įprasminti savo šalies praeitį ir dabartį? O dar stebimasi, kad žmonės palieka tokią abstrakčią valstybę, išvyksta gyventi kitur.

 

Esame viena iš nedaugelio Europos šalių, kur norint sostinėje pastatyti paminklą valstybinės reikšmės asmenybei kaskart tenka ritinti Sizifo akmenį. Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose ar rajonuose situacija daug geresnė. Ten vienas po kito buvo atstatyti senieji tarpukario Lietuvos paminklai, sukurta ir naujų klasikinio stiliaus monumentų.

 

Vilniuje, mūsų valstybės sostinėje, labai sunkiai gimė paminklas šio miesto įkūrėjui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Pagaliau buvo pasirinktas užsienio lietuvio Vytauto Kašubos variantas, nors ir jį pastačius netrūko kritikos. Vis dėlto šis paminklas tapo svarbia valstybės sostinės bei Katedros aikštės dalimi.

 

Tik visuomenės iniciatyva gimė paminklas vienam svarbiausių nacionalinio atgimimo veikėjų, Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai. Jis stovi, matyt, tik dėl to, kad valstybės institucijos nesikišo nei į jo projektavimo, nei į statymo darbus, o paminklo iniciatoriai siekė atlikti savo pareigą valstybei, bet ne politinių dividendų.

 

Vilniaus savivaldybės politikai įsikišo į paminklo Jonui Basanavičiui statybą, tai apaugo skandalais. Siūlymas statyti paminklą viename iš nedaugelio senamiesčio skverų, kur tiktų modernios Lietuvos valstybės kūrėjui, sulaukė teisėsaugos dėmesio. Tačiau visuomenei iki šiol nepaaiškinta, kur įžvelgta korupcijos apraiškų.

Kitas variantas – paminklą J. Basanavičiui statyti šalia Lietuvos nacionalinės filharmonijos, kur posėdžiavo Lietuvos politinės autonomijos reikalavimą suformulavęs 1905-ųjų Vilniaus Seimas – visuomenei kelia daug klausimų. Tačiau sostinės valdžia juos visiškai ignoruoja. Neteko girdėti, kad kurioje nors šalyje paminklas vienam iš nacionalinio atgimimo lyderių ir modernios valstybės kūrėjui būtų pastatytas iš visų pusių suspaustoje mažytėje erdvėje, juo labiau automobilių stovėjimo aikštelėje.

 

Tačiau Lietuvoje bus būtent taip. Įamžindami didžiąsias valstybės asmenybes būsime novatoriai. Politikams norisi pasidėti varnelę, esą jie – patriotai ir baigę kalbas dėl paminklo pastatymo pagaliau tai padarė. Kur ir kaip? Ne taip svarbu!

 

Dabar atėjo Lukiškių aikštės eilė. Ir čia matome tą keistą modernizmo, novatoriškumo, praktiškumo siekį. Ignoruodamos visuomenės nuomonę, paminklo iniciatorių pastangas, pagaliau ir Seimo poziciją, sostinės savivaldybė ir Kultūros ministerija bendromis pastangomis siekia prastumti vieną iš kelių projektų, kur istoriniam simboliui Vyčiui tarsi ir nelieka vietos.

Tik viename iš penkių pateiktų pasiūlymų yra Vytis, tačiau tai – ne pagrindinis akcentas. Taip pat siūloma, kad Lukiškių aikštėje atsirastų dirbtinė kalva, nuo kurios žiemą galbūt kas nors norės rogutėmis pavažinėti, instaliacija su švieselėmis po stiklu, ji iš lėktuvo gal ir panaši į Vytį, lietaus lašai ant žolyno, sovietinio stiliaus betonines autobusų stoteles primenantys blokai. Sakoma, kad toje vietoje žmonės galės susikaupti. Kai daugiau nei prieš penkerius metus Lietuvos mokslų akademijoje vyko visuomenės forumas „Tauta, piliečiai, valstybė“, į vieną renginį buvo pakviesti Lukiškių aikštę projektuojantys architektai.

 

Kai jie prasitarė, kad dalį aikštės pageidaujama išbetonuoti, tuoj pat išgirdo garbių mokslo žmonių klausimą: „O kodėl?“ Atsakymas negalėjo neapstulbinti, mat paaiškėjo, jog vienas iš sostinės valdžios reikalavimų buvo tai, kad aikštės valymo darbai atsieitų pigiai.

 

Kultūros ministerija parinko modernistinės pakraipos ekspertus, o šie atrinko tuos penkis projektus, už kuriuos dabar ir siūloma balsuoti. Gaila, kad iki šiol nesuvokiama, jog egzistuoti mene turi teisę ne tik modernistai. Mano nuomone, kai kalbama apie istorinių erdvių įamžinimą, čia jie kaip tik turėtų užleisti vietą klasikinio meno ir stiliaus paminklų kūrėjams.

 

Juk istorinėje erdvėje pastatytas paminklas turi žadinti pagarbos savo valstybei, patriotizmo jausmą. O dabar vietoj jų, regis, atsiras tokie akcentai, kurių nesuprasi, kol priėjęs arčiau neperskaitysi, kam jie skirti ir kaip visa tai reikėtų suvokti. Taigi reprezentacinė sostinės aikštė bus užstatyta tuo, kas žadins džiaugsmą nebent projekto autoriams, sostinės savivaldybės ir Kultūros ministerijos politikams.

 

Kuriama valstybė be atminties ir turinio. Abstrakcija, tik vardu Lietuva.