R. Sadauskas-Kvietkevičius. Labiausiai skaudina ne lygybės, o teisingumo stygius

delfi.lt 2017 10 23

Šiomis dienomis atrodo, kad nepostina feisbuke rudeninių lapų ir nekalba apie socialinę atskirtį tik tas, kas visai neturi jausmų, tarsi ruduo Lietuvoje būtų atėjęs pirmą kartą per tūkstantį metų, o dar vakar mėgavęsi prabangiu gyvenimu žurnalų viršelių žvaigždės raustųsi atliekų konteineriuose ir praeiviams siūlytų už maistą sudalyvauti jų laidotuvėse.
Pasak Lietuvos banko ekonominio ir finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus Gedimino Šimkaus, jau nuo 1994 m., kai Lietuva transformavosi į rinkos ekonomiką ir atsirado pajamų nelygybės skirtumai, jie nuolat didėjo: 2012 m. 20 proc. daugiausia uždirbančių ir 20 proc. mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamos skyrėsi 5 kartus, o 2016 m. – jau 7 kartus.

 

Ar tai reiškia, kad skurstantiesiems darėsi vis blogiau? Tuomet skurdas jau seniai būtų pramušęs dugną ir varguoliai tiesiog išmirę iš bado, kaip tai nutinka sausros metais kai kuriose Užsachario Afrikos šalyse.

 

Tačiau Lietuvoje užregistruojami tik pavieniai mirties nuo bado ir išsekimo atvejai, o dauguma atsidūrusiųjų žemiau oficialios skurdo ribos gauna įvairių formų paramą. Paradoksalu, bet gyvenimas skurde suteikia savotišką stabilumo jausmą, kai šelpiamieji nesiima jokių pastangų kaip nors savo padėtį pakeisti, o valstybė ir nevyriausybinio sektoriaus visuomeninės organizacijos užtikrina jiems minimalių išgyvenimo poreikių patenkinimą.

Skirtumas tarp jų ir pasiturinčio visuomenės ketvirčio pajamų didėjo ne todėl, kad neturtingųjų pajamos 7 kartus susitraukė, o todėl, kad turtingieji uždirba vis daugiau. Minimali alga, pensija ar pašalpa per mėnesį pravalgoma, o kartais tiesiog prageriama. Didesnės už vidutines pajamos jau leidžia ne tik prisikrauti pilną vežimėlį maisto prekybos centre, bet ir galvoti apie investavimą, o aukštesnis jų išsilavinimas, pažintys ir orientavimasis savo aplinkoje didina galimybes siekti sėkmės.

 

Jeigu šis procesas toks natūralus, kaip žemės trauka ir žemių slinkimas nuo Gedimino pilies kalno, kodėl būtent dabar viešojoje erdvėje tiek daug kalbama apie skurdą ir pajamų nelygybę? Ar beveik visi lietuviai staiga tapo komunistais, svajojančiais sušaudyti arba ištremti į Sibirą savo turtingesnius kaimynus ir išsidalinti jų turtą?

 

– Pareik, Juozai, anksčiau iš darbo, nes mačiau pro langą, kad šiandien Buržujauskus išvežė, tai išlupsim jų įmontuojamą indaplovę ir džiovyklę, kol kiti kaimynai neaplenkė.

 

– Gerai, dar mačiau jie pernai naują hirdoforą nusipirko, o mūsiškis jau stringa.

 

Tokių nuotaikų irgi yra, bet dažniausiai jų gėdijamės ir slepiam net nuo savęs. Gerokai daugiau pastebiu neteisingumo patirčių, išgyventų kone kiekvieno žmogaus asmeniškai ir suformuotų žiniasklaidos pranešimų apie išaiškinamus korupcijos atvejus.

 

Darbuotojams gerokai sunkiau išklausyti darbdavio kalbą apie tai, kad padidėjus minimaliai algai jiems teks tapti dirbančiais puse etato, nes apyvarta traukiasi ir pajamos nepadidėjo, matant kad įmonės vardu ką tik nupirktas naujas lizinginis visureigis, kuriuo važinėja po grožio salonus ir pilasi į išlaidas traukiamą kurą nauja šefo kiaunė.

 

Prasidėjus Vijūnėlės dvaro ir Druskininkų mero sodybos Latežeryje skandalui, vienas kolega iš kito naujienų portalo kartą paklausė, kodėl turtingam žmogui prireikė visų tų problemų keliančių neteisėtų statybų pakrantėse, kai galėjo sau leisti kažką panašaus pasistatyti arba nusipirkti nepažeidinėdamas galiojančių įstatymų? Atsakiau, kad svarbiausias čia – noras pademonstruoti aplinkiniams savo išskirtinumą.

Namas, stovintis upės vandens apsaugos juostoje liudija, kad jo šeimininkas yra asmenybė, kuriai įstatymai netaikomi, arba gali nusipirkti kontroliuojančių institucijų nedėmesingumą.

 

Eligijaus Masiulio brendžio dėžutė ir Šarūno Gustainio surengti partiečiams mokymai taip suerzino visuomenę ne vien todėl, kad galimai buvo pažeista galiojanti politinių partijų finansavimo tvarka, o pirmiausia dėl tos priežasties, kad tuomečiai Liberalų sąjūdžio lyderiai kiekviena proga kalbėjo apie skaidrumą ir kovą prieš korupciją.

 

Labiausiai skaudina ne patys pajamų skirtumai, o žinojimas, kad daugiausiai uždirba ne gabiausieji ir versliausieji, o sugebėjusieji nuslėpti mokesčius arba pasinaudoti valstybės tarnyboje užimamomis pareigomis.

 

Neabejoju, kad ir šį kartą socialinio teisingumo siekis bus paverstas politikų prekiniu ženklu ir išnaudotas rinkėjų simpatijoms vilioti. Seime kaip tik prasideda pageidavimų koncertas, vadinamas biudžeto svarstymu.

 

Premjeras Saulius Skvernelis paskubėjo džiaugtis, kad jo vyriausybė parengė nedeficitinį, skaičiuojant drauge su Sodros ir savivaldybių, biudžetą, nes Seimo nariai tik ir telaukė žinios, jog pinigų yra.

Pandoros skrynią atvėrė Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga penktadienį pranešusi, kad parengę Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo projektą, kuris „užtikrina, kad visiems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėjams kartą per metus būtų skiriamas 100 eurų dydžio priedas prie senatvės pensijos“. Projektą partijos vardu ir įregistravo parlamentarai Vanda Kravčionok ir Zbignev Jedinskij, o paskui juos tuoj išsirikiuos ilga eilė laukiančiųjų progos pademonstruoti rūpestį skurstančiais pensininkais, bedarbiais ir bedaliais, daugiavaikėmis ir bevaikėmis šeimomis, našlėmis bei našlaičiais.