J. Aničas. Jonas Vileišis ir Vasario 16-osios aktas

lzinios.lt 2017 10 05

2017-uosius būtų galima pavadinti ir Jono Vileišio metais: minimos 145– osisos gimimo ir 75-osios mirties metinės. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, yra gera proga ir būtinybė dar kartą pakalbėti apie J. Vileišio išskirtinį vaidmenį rengiant Vasario 16-osios Aktą.

lzinios.lt
Tiesa, kai kurie istorikai tvirtina: „Ši rezoliucija – kolektyvinio darbo rezultatas, ir nė vienas to meto politikas negalėtų pretenduoti į jos autorystę“ (9 p. 99). Tai netiesa, kaip netiesa ir tvirtinimas, jog Vasario16-osios akto tekstas buvo „Petro Klimo ranka parašytas“(6). Kai kurie „kryptingai“ nusistatę istorikai niekaip negali pripažinti akivaizdaus fakto, jog Vasario 16-osios Akto formuluotę pasiūlė keturi Lietuvos Tarybos nariai – Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Stasys Narutavičius. Lietuvos Tarybos protokolų kontekste nesunku suvokti, jog J. Vileišis tame politikų kvartete kaip teisininkas ir bene nuosekliausias demokratas grojo pirmuoju smuiku.

 

 

 

Tad dar kartą įsigilinkime į šaltinius.Vokietijos valdančiųjų sluoksnių politinėje sąmonėje buvo subrendusi mintis, kad Pabaltijys turi priklausyti Vokietijai ir kad ji turi vyrauti Baltijos jūroje. Su šiuo vokiečių nusistatymu lietuviai akis į akį susidūrė 1917 m., pradėję žygį dėl 2017-uosius būtų galima pavadinti ir Jono Vileišio metais: minimos 145– osisos gimimo ir 75-osios mirties metinės. Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms, yra gera proga ir būtinybė dar kartą pakalbėti apie J. Vileišio išskirtinį vaidmenį rengiant Vasario 16-osios Aktą. Tiesa, kai kurie istorikai tvirtina: „Ši rezoliucija – kolektyvinio darbo rezultatas, ir nė vienas to meto politikas negalėtų pretenduoti į jos autorystę“ (9 p. 99). Tai netiesa, kaip netiesa ir tvirtinimas, jog Vasario16-osios akto tekstas buvo „Petro Klimo ranka parašytas“(6). Kai kurie „kryptingai“ nusistatę istorikai niekaip negali pripažinti akivaizdaus fakto, jog Vasario 16-osios Akto formuluotę pasiūlė keturi Lietuvos Tarybos nariai – Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Stasys Narutavičius. Lietuvos Tarybos protokolų kontekste nesunku suvokti, jog J. Vileišis tame politikų kvartete kaip teisininkas ir bene nuosekliausias demokratas grojo pirmuoju smuiku.Tad dar kartą įsigilinkime į šaltinius.

Vokietijos valdančiųjų sluoksnių politinėje sąmonėje buvo subrendusi mintis, kad Pabaltijys turi priklausyti Vokietijai ir kad ji turi vyrauti Baltijos jūroje. Su šiuo vokiečių nusistatymu lietuviai akis į akį susidūrė 1917 m., pradėję žygį dėl savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Vokietijos VIII armijos operacijų skyriaus viršininkas 1914–1918 m. Maksas Hofmanas tada sakė: „Lietuviai tiek pat gali save valdyti, kiek mano dukraitė Ilza gali save auklėti“ (11 p. 14). Taigi buvo planuojama, kad po karo pergalės Pabaltijo kraštai sudarys rytines Vokietijos provincijas.

 

Aneksionistinės kaizerinės Vokietijos užmačios Lietuvos atžvilgiu buvo viena didžiausių kliūčių kelyje į Lietuvos nepriklausomybę. Šią klūtį įveikti buvo ypač sunku dėl lietuvių politikų tarpusavio nesutarimų šiuo klausimu. Politinėje tarpusavio kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo svarbus vaidmuo teko J. Vileišiui ir jo bendraminčiams Lietuvos Taryboje.

 

Georgas Herlingas, 1917 m. lapkričio 1 d. tapęs Vokietijos kancleriu, sakydamas programinę kalbą Reichstage 1917 m. lapkričio 29 d., pareiškė, kad vyriausybė duodanti teisę Lenkijai, Lietuvai ir Kuršui apsispręsti ir kurti tokią savo krašto politinę ateitį, kuri atitiktų jų siekimus. Ši „nuolaida“ okupuotiems kraštams buvo padaryta dėl to, kad ryškėjo Vokietijos karo pralaimėjimas ir reikėjo rūpintis palankesnėmis būsimosios taikos sutarties sąlygomis. Netrukus paaiškėjo, kad Vokietija pripažins Lietuvą, bet ne jos nepriklausomybę.

A. Smetona, J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, kun. A. Petrulis ir S. Kairys, dalyvavę užsienio lietuvių konferencijoje Berne 1917 m. lapkričio 2–10 d., grįždami sustojo Berlyne ir 1917 m. gruodžio 1 d. gavo audienciją pas kanclerį G. Herlingą. Tą pačią dieną buvo sudaryta preliminarinė protokolinė sutartis, kurią pasirašė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Nadolnas ir Lietuvos Tarybos prezidiumo nariai A. Smetona, J. Šaulys ir S. Kairys. Sutartyje buvo numatyta Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulė, bet neišvengta ir pasižadėjimo dėl „amžinos ir tvirtos sąjungos“ su Vokietija, sudarant keturias konvencijas: karo, susisiekimo, muitų ir valiutos. Sutartis įpareigojo Lietuvos Tarybą pasirūpinti, kad tas konvencijas priimtų Lietuvos Steigiamasis seimas ( 1, p. 146– 147).

 

Delegacijai grįžus į Vilnių, 1917 m. gruodžio 5 d. prasidėjo trečioji Lietuvos Tarybos sesija. Susipažinus su Berlyne pasirašytu protokolu, imta diskutuoti. Tris dienas trukusiuose posėdžiuose iškilo nuomonių skirtumų dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulės. Jau pirmajame posėdyje J. Vileišis ir J. Staugaitis pareiškė, kad „jokių sutarčių su vokiečiais ir pasižadėjimų jiems Taryba neprivalo daryti ir neturi teisės“. Kiti, tarp jų ir A. Smetona, reiškė nuomonę, kad nedarant sutarčių ir pasižadėjimų, „vokiečių valdžia nepaskelbs ir nepadės atstatyti nepriklausomos Lietuvos“ (1, p. 148).

 

Gruodžio 6 d. po ilgų diskusijų, kuriose aktyviai dalyvavo ir J. Vileišis, visais balsais buvo priimta rezoliucija, kurioje sakoma, kad atkuriama Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi, o „Lietuvos Taryba, laikydamasi Vilniaus konferencijos jai pripažintos kompetencijos, imasi tuojau tvarkyti Lietuvos vidaus gyvenimą ir jos santykius su kitomis pasaulio tautomis“ (1, p. 148).

 

Dramatiškos diskusijos įsiliepsnojo gruodžio 7 d. posėdžiuose, svarstant antrąją rezoliuciją, kurios pagrindu buvo priimta Berlyno protokolo dalis dėl konvencijų. Svarbiausi rezoliucijos teiginiai buvo tokie: Lietuvos valstybė atkuriama su sostine Vilniumi; Lietuvos Taryba imasi tvarkyti Lietuvos vidaus gyvenimą ir santykius su kitais kraštais; su Vokietija sudaromas amžinos ir tvirtos sąjungos ryšys, kuris remiasi konvencijomis: karine („su savaranke ir savitai tvarkoma Lietuvos kariuomene“), susisiekimo („su savarankišku komunikacijos įrankių taisymu ir administravimu“, muitų („muito sienos bendrumo konvencija“) ir pinigų („monetinės sistemos vienodumo konvencija“) (1, p. 149–151 ).

 

Antrosios rezoliucijos projektas buvo diskutuojamas ir balsuojamas dalimis. J. Vileišis balsavo tik už pirmąją rezoliucijos dalį, kad Lietuvos valstybė atkuriama su sostine Vilniumi, kad Lietuvos Taryba imasi tvarkyti Lietuvos vidaus gyvenimą ir santykius su kitais kraštais. Diskutuojant dėl konvencijų, J. Vileišis jų nepalaikė ir balsavo prieš jas. S. Kairys, M. Biržiška ir S. Narutavičius balsuojant dėl konvencijų susilaikė arba nedalyvavo balsavime.

 

Gruodžio 10 d. Lietuvos Tarybos delegacija (A. Smetona, S. Kairys, kun. V. Mironas, J. Šaulys, P. Klimas ir kun. J. Staugaitis) Kaune tarėsi su Vokietijos kanclerio ir užsienio reikalų ministerijos atstovu E. Lersneriu dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulės, įtrauktos į antrąją rezoliuciją. Vokiečiai atmetė šį Lietuvos Tarybos projektą. Jie norėjo tik Tarybos nutarimo, kad Lietuva skiriasi nuo Rusijos ir jungiasi prie Vokietijos. To vokiečiams reikėjo 1917 m. gruodžio 17 d. Breste prasidedančioms deryboms su Rusija. Delegacijai buvo įteiktas naujas, griežtesnis Lietuvos Tarybos nutarimo projektas. Jame neužsimenama apie Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiai reikalavo nutarimą priimti nedelsiant ir visais balsais ir jau kitą dieną įteikė jį karo vadovybei. P. Klimas dienoraštyje tada rašė: „Stebėjomės vokiečių ta nauja formule, kuri iš Lietuvos norėjo padaryti „Bundesstaat“ (jungtinę valstybę)“ (4, p. 206).

 

Delegacijai grįžus į Vilnių, Lietuvos Tarybos posėdis užtruko iki gruodžio 11 d. vidurnakčio. J. Vileišis atsiminimuose rašo: „Iššauktas iš ūkio telegrama aš atvykau į posėdį tik vakare, kai visi Tarybos nariai buvo apsvarstę tą pasiūlymą ir su juo sutikę. Minėtasis posėdis paskutinį kartą buvo mano privačiame bute, Jurgio pr. 24, kame iki tol buvo daromi Lietuvos Tarybos posėdžiai. Man teko gana griežtai pasisakyti prieš tą pasiūlymą ir dėl to sukelti kitų narių net grasinimą, kad būsiu išmestas iš Lietuvos Tarybos, jei nepasiduosiu ir nepasirašysiu. Atsisakius man pasirašyti, prie manęs veikiai prisidėjo (…) St. Narutavičius, paskui pradėjo priešintis inž. S. Kairys, A. Stulginskis. Vienybė išnyko. Todėl vokiečių okupacinei valdžiai nebeįteikėme jau visų narių pasirašyto akto, o tik pranešimą, kad tas aktas Lietuvos Tarybos buvo priimtas“ (12).

 

P. Klimas tą patį momentą dienoraštyje taip aprašo: „Parvažiavęs Vileišis ir įkritęs į posėdžio salę, perskaitęs tą priimtą protokolą – ugnim spiovė į prezidiumą, kurs perėjęs savo kompetenciją, nustojęs pasitikėjimo ir t.t., ir t.t. (…) Buvo priimtas toks tonas, jog reikėjo Smetonai sustabdyti ir tiesiog susibarti. Padarėme dėl to skandalo pertrauką. Vileišį jo draugai perkalbėjo. Atsiprašė. Ėjo toliau svarstymas…“ (4, p. 209).

 

Po ilgų ginčų ir svarstymų Lietuvos Tarybos dauguma 1917 m. gruodžio 11 d. priėmė tokį nutarimą:

 

„I. Lietuvos Taryba, kuri, kaip pripažįsta krašto ir užsienio lietuviai, vienintelė įgaliota atstovauti lietuvių tautai, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo mėn. 18–23 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilnium ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis.

 

II. Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos valstybę apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus, kurie reikalauja nieko nelaukiant sueiti į ilgalaikius ir glaudžius santykius su Vokietijos valstybe, Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe; ta sąjunga turėtų būti įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų ir monetinės sistemos bendrumo pagrindu“ (1, p. 157).

 

Kaip matyti iš posėdžio protokolo, už nutarimą balsavo 15 Tarybos narių, prieš – vienas (J. Vileišis), susilaikė trys (S. Kairys, S. Narutavičius, A. Stulginskis), posėdyje nedalyvavo P. Dovydaitis.

 

P. Klimas dienoraštyje tvirtina, kad 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą pasirašę visi Lietuvos Tarybos nariai (4, p. 209–211). Be to, jis savo parengtame ir Berlyne 1919 m. išleistame dokumentų rinkinyje 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą paskelbė su visų Lietuvos Tarybos narių parašais (7, p. 107).

 

J. Pajaujis, netikėdamas, kad tą dokumentą pasirašė prieš jo antrąją dalį balsavęs J. Vileišis, 1957 m. kovo 15 d. raštu užklausė S. Kairį. Pastarasis veikiai atsakęs taip: „ Kiek tik galiu atsidėti savo atmintim, manau, kad P. Klimas klydo, teigdamas, esą, visi Tarybos nariai gruodžio 11 d. deklaraciją pasirašė. Deklaracijos nepasirašė Jonas Vileišis, Stasys Narutavičius, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys. Vadinamoji keturių opozicija Tarybos deklaracijos nepasirašė kaip tik dėl joje minimų keturių konvencijų“ (10, p. 12).

 

Krašto šviesuomenės požiūrį į 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą, matyt, bus išreiškęs P. Klimas, dienoraštyje pažymėdamas: „…gal nė vienas Lietuvos Tarybos žygis nesukėlė mūsų visuomenėje tiek baimės ir tiek nepasitikėjimo, kaip gruodžio 11 d.“ (4, p. 203). J. Vileišis kiek vėliau rašė: „Apie kokį nors Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą iš jų pusės nebuvo nė kalbos – jie manė, jog lietuviai su konvencijomis jau yra pagauti“ (12, p. 3). Lietuvių išeivijos požiūrį į gruodžio 11 d. nutarimą atspindėjo kun. V. Bartuška, Amerikos lietuvių organizacijų atstovas, dirbęs Lietuvių informacijos biure Šveicarijoje. Jis rašė: „Vokietija delsė ir norėjo visų pirma surišti Lietuvą konvencijomis, o tik vėliau, progai pasitaikius, paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe, žinoma, vokiškais vystyklais suvystytą. Mums, šveicariečiams, šie Lietuvos Tarybos pažadai, žinoma, aplinkybių išderėti, nebuvo malonūs. Pasižadėti surišti Lietuvą su Vokietija amžinai militaristiniais, susisiekimo, pašto, ekonomijos ryšiais – buvo ne kas kita, kaip velniui sielą parduoti“ (5, p. 180–181).

 

Priėmus 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą, J. Vileišis ir kiti opozicijos nariai pradėjo principinę kovą Lietuvos Tarybos viduje dėl šio nutarimo panaikinimo. Pirmasis žingsnis, siekiant pakeisti gruodžio 11 d. nutarimą, buvo žengtas 1918 m. sausio 7–8 d., Lietuvos Tarybai susirinkus į ketvirtąją sesiją. J. Vileišis ir S. Kairys pasiūlė pirmajame oficialiame Lietuvos Tarybos posėdyje, kurį okupacinė valdžia paskyrė 1918 m. sausio 9 d., paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, pasinaudojant 1917 m. gruodžio 8 d. nutarimo pirmąja dalimi, papildyta priedu apie Steigiamąjį seimą. Šiam pasiūlymui pasipriešino A. Smetona; jis sakė: „Mes neprivalome mainyti gruodžio 11 d. nutarimų“ (1, p. 168).

 

Po diskusijų opozicijos ir kitų ją parėmusių Tarybos narių dėka 1918 m. sausio 8 d. buvo priimta tokia Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulė, nemininti konvencijų su Vokietija: „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17–22 d. 1917 m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti Steigiamasis seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas“ (1, 168–169).

 

Šis nutarimas, kaip vėliau matysime, labai artimas Vasario šešioliktosios aktui, buvo priimtas 12 balsų, dviem susilaikius ir trims balsavus prieš. Be J. Vileišio ir kitų opozicijos narių, nutarimą rėmė K. Bizauskas, kun. J. Staugaitis, kun. A. Petrulis, A. Stulginskis ir kt. Vokiečiai šį nutarimą atmetė, nes Lietuvos Tarybą jie tebelaikė patariamuoju lietuvių balsu ūkiniams krašto reikalams.

 

1918 m. sausio 9 d. Breste atsinaujinus Rusijos – Vokietijos taikos deryboms, vokiečiai pareikalavo, kad Lietuvos Taryba notifikuotų 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Mat Rusijos delegacijoje buvo ir V. Mickevičius-Kapsukas; jis įteikė pareiškimą raštu, kad Lietuvos Taryba neturinti teisės kalbėti visos lietuvių tautos vardu.

 

Šį klausimą svarstė Lietuvos Taryba 1918 m. sausio 26 d. posėdyje. S. Kairys pasiūlė (J. Vileišio, S. Narutavičiaus ir savo vardu) pranešti Rusijai ir Vokietijai Lietuvos Tarybos 1918 m. sausio 8 d. nutarimą, skelbiantį Lietuvą nepriklausomą, nesaistomą jokių ankstesnių ryšių su kitomis tautomis ir laisvą nuo bet kokių konvencijų su Vokietija. Šis pasiūlymas nebuvo pateiktas balsuoti.

 

A. Smetona ir J. Šaulys tvirtino, kad nuo gruodžio 11 d. nutarimo priklausanti pačios Tarybos egzistencija. Juodu pasiūlė dvi skirtingas rezoliucijas: Rusijai pranešti, kad „nuo šios dienos Lietuva yra išėjusi iš Rusijos valstybės sąstato ir laiko save nepriklausoma valstybe“, o Vokietijai – pakartoti gruodžio 11 d. nutarimą ir prašyti pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir kartu pareikšti, kad „galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis privalo Steigiamasis Lietuvos seimas“ (1, p. 187).

 

Kilo karšta diskusija, kuri truko iki pusiaunakčio. P. Klimas dienoraštyje taip pavaizdavo aštriausius diskusijos momentus: „Smetona imasi teroro: girdi, jei ta formulė nepraeis, jis atsisako toliau Tarybai pirmininkauti (...) Kairioji vėl pareiškia, jog jų formulei nepraėjus, jie negalį toliau dalyvauti Taryboje – tai principo reikalas (...) Smetona tiesiog „pasiutimo“ pagautas. Šaukia, plūsta, džiaugiasi, kad išstos (opozicija. – J.A.) – seniai, girdi, turėjo išstoti! Šernas tūravoja. Vakchanalija su putomis“ (4, p. 220).

 

A. Smetonos ir J. Šaulio rezoliucijos pateikiamos balsuoti. Abi gavo po 12 balsų. Prieš jas balsavo J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška, A. Stulginskis ir S. Narutavičius. Susilaikė J. Smilgevičius, kun. J. Staugaitis ir J. Vailokaitis.

 

S. Kairys pasiūlo notifikuoti Rusijai ir Vokietijai tokią formulę: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17–22 d 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas.

 

Drauge S. Kairys pareiškia, kad jei ta formulė Tarybos nebus priimta, tai jis, S. Narutavičius ir J. Vileišis iš Tarybos išeis. Balsuojama: už 3 (S. Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis), prieš 6 (A. Petrulis, D. Malinauskas, A. Smetona, J. Basanavičius, J. Šernas, J. Šaulys), susilaiko 11 (S. Banaitis, K. Bizauskas, M. Biržiška, P. Dovydaitis, P. Klimas, V. Mironas, kun. K. Šaulys, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis).

Po balsavimo S. Kairys pranešė, kad jis, S. Narutavičius ir J. Vileišis išeina iš Tarybos. Kitą dieną prie jų prisidėjo ir M. Biržiška. Taryboje liko 16 narių. Prasidėjo pirmoji Lietuvos Tarybos krizė.

 

1918 m. sausio 28 d. J. Vileišis įteikė Lietuvos Tarybai pareiškimą, kuriame plačiai ir argumentuotai išdėstė savo žingsnio motyvus. Jis aiškino, kad Tarybos dauguma, pritardama konvencijoms su Vokietija, peržengė savo įgaliojimus, nes Lietuvos santykius su gretimomis valstybėmis gali nustatyti tiktai Steigiamasis seimas. Taigi Lietuvos Tarybos 1918 m. sausio 26 d. nutarimas „aiškiai prasilenkia su Lietuvos Tarybos kompetencija ir savo turiniu griežtai įžeidžia mūsų tautos valią ir jos suverenitetą. Tokiu nusistatymu Lietuvos Taryba aiškiai peržengia įduotą jai Lietuvių konferencijos kompetenciją ir kaipo aktas, žeminantis žmonių valią, tur būti reiškiai pasmerkiamas“ (1, p. 195–199).

 

J. Vileišio ir jo bendraminčių išėjimas iš Lietuvos Tarybos turėjo didelę politinę reikšmę. Pirma, vokiečiai, matydami Lietuvos Tarybos krizę, turėjo suprasti, kad jų aneksionistiniai planai bus sunkiai įgyvendinami. Antra, vokiečiai turėjo suvokti, kad Bresto derybose su rusais bus nelengva operuoti argumentu, kad jie leidę lietuviams patiems apsispręsti. Trečia, Lietuvos Tarybos dauguma turėjo geriau suprasti atsakomybę tuo tautai svarbiu istoriniu momentu.

 

Kaip ir reikėjo tikėtis, solidarus ir tvirtas opozicijos nusistatymas paskatino pozityvias Lietuvos Tarybos daugumos permainas. Jai ėmė aiškėti, kad vengdama konflikto su Vokietijos valdžia, Taryba negalės paskelbti Lietuvos nepriklausomybės, taigi neatliks tos istorinės misijos, kuriai ji buvo pašaukta. J. Vileišis rašė: „Lietuvos Tarybos ūpas opozicijos įtakoje šiek tiek sustiprėjo – ji pradėjo griežčiau veikti, norėdama išsinerti iš tos virvės, kuri liko jai tomis keturiomis konvencijomis užnerta“ (12, p. 3). P. Klimas keturių „muškietininkų“ žingsnį pavadino „neabejotinai gaiviu gestu dialektiniame įvykių procese“ (4, p. 117).

 

Likusieji Tarybos nariai 1918 m. sausio 27 d. posėdyje konfidencialiai susitarė, kad, jeigu Vokietijos vyriausybė nepripažins Lietuvos nepriklausomybės, skelbiamos pagal 1918 m. sausio 26 d. nutarimo formulę, Taryba anuliuos visus Vokietijos valdžiai duotus pasižadėjimus. Turėta galvoje 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo antroji dalis, sukėlusi tiek nerimo ir suskaldžiusi pačią Tarybą.

 

Kita vertus, Tarybos nariams sukėlė nerimą Lietuvos Tarybą ištikusi krizė. Tame pačiame sausio 27 d. posėdyje P. Klimas, J. Šaulys ir J. Vailokaitis gavo pavedimą pasikalbėti su opozicijos nariais dėl jų grįžimo į Tarybą. P. Klimas dienoraštyje rašė: „Ūpas apskritai – nežinios. Išstojusieji, matyti, reikalaus prezidiumo perrinkimo. Būtų ne pro šalį. Tik gaila, nėra vieton Smetonos kito kokio „vidurinio“, tik ne tokio „vokiško“. Basanavičius išrodo kaip ir netinkamas, persenęs. Bet vienintelis“ (4, p. 223).

 

1918 m. vasario 11 d. posėdyje likusieji Tarybos nariai svarstė susidariusią padėtį, išėjus iš Lietuvos Tarybos keturiems nariams. Iš protokolo matyti ryškūs poslinkiai į pozityviąją pusę. Protokole pažymėta: „J. Šaulys mano, kad dabar negalima Tarybą skaldyti ir pataria peržiūrėti priimtąjį 26 sausio nutarimą ir pasistengti surasti su išstojusiais bendra formula, visiems priimtina“. Po diskusijos nutarta: „... pasišnekėjimui su išstojusiais išrinkti komisiją iš J. Šaulio, Klimo ir Vailokaičio“. Ir dar nutarta: „... jei tai komisijai pasiseks surasti su išstojusiais tokią bendrą formulą, kuri bus priimta visų, tai tada nutarimas 26 sausio atpuola savaime“ (1, p. 203).

 

Apie komisijos „pasišnekėjimus“ su opozicijos nariais dėl grįžimo į Lietuvos Tarybą P. Klimas atsiminimuose rašo: „Sukvietęs savo bičiulius „maištininkus“ į „Lietuvos aido“ būstinę (tada buvau to laikraščio faktinis redaktorius ir ten pat gyvenau), aš greitai radau jautrų atbalsį ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių“. P. Klimas pranešęs J. Vileišiui, S. Kairiui, M. Biržiškai ir S. Narutavičiui, kad Tarybos dauguma sutinka su jų siūloma Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formule. Dėl grįžimo pastarieji iškėlę tik vieną sąlygą – A. Smetona turįs pasitraukti iš Lietuvos Tarybos pirmininko posto, nes jis, jų nuomone, savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams praradęs pasitikėjimą (8, p. 117–118).

 

Opozicijos grįžimo į Lietuvos Tarybą klausimas buvo sprendžiamas 1918 m. vasario 14 ir 15 d. Vasario 14 d. posėdyje J. Šaulys informavo apie komisijos derybas su opozicija. Po diskusijų dėl visiems priimtinos formulės nutarta galutinį sprendimą atidėti iki rytdienos.

 

Vasario 15 d. rytiniame posėdyje buvo perskaitytas J. Vileišio, S. Kairio. M. Biržiškos ir S. Narutavičiaus pranešimas, rašytas J. Vileišio ranka, kad jie sutinką grįžti į Tarybą ir balsuoti už jų siūlomą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulę. Toliau pranešime išdėstomas irgi J. Vileišio ranka rašytas nepriklausomybės deklaracijos projektas:

 

Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 15 dieną 1918 m. vienbalsiai nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

 

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo 18–23 dien. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

 

Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai ... vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 15.II.1918. Vilnius (1, p. 206–207).

 

Už šį opozicijos pasiūlytą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formulės projektą balsavo 11, susilaikė 3 (V. Mironas, A. Petrulis, A. Smetona). D. Malinauskas ir P. Dovydaitis posėdyje nedalyvavo. Balsuojama, ar kviesti opozicijos narius grįžti į Lietuvos Tarybą: visi balsuoja už. A. Smetona pareiškia, kad jis atsisako toliau būti Lietuvos Tarybos pirmininku. J. Šaulys atsisako būti sekretoriumi, V. Mironas – vicepirmininku. Susirinkimas prašo J. Basanavičių, kaip vyriausią amžiumi, toliau pirmininkauti posėdžiui. Nutarta kitą posėdį paskirti vasario 16 d. ir pakviesti pasitraukusius narius (1, p. 207).

 

Lietuvos Tarybos šeštosios sesijos aštuntasis posėdis 1918 m. vasario 16 d., šeštadienį, prasidėjo 11 valandą. Jis vyko Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti namuose Didžiojoje gatvėje Nr. 30. Posėdžiui pirmininkaujantis J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybės deklaracijos tekstą, parengtą remiantis minėtuoju J. Vileišio ranka rašytu dokumentu. Vienas Tarybos sekretorių (J. Šaulys ar P. Klimas) pieštuku nubraukė „15“ ir viršuje parašė „16“, laužtiniu skliausteliu pažymėjo vietą, nuo kurios mašininkė turėjo perrašyti tekstą. Perrašius tekstą, vienas iš Tarybos sekretorių patikrino ir ranka įrašė mašininkės praleistą žodį kaipo (25, l. 44 abi pusės). Visais balsais patvirtinus deklaraciją, prasidėjo pasirašymo procedūra. Asistavo Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius kun. P. Dogelis. Pirmasis pasirašė posėdžio pirmininkas J. Basanavičius, kiti nariai ėjo pasirašyti abėcėlės tvarka. Paskutinis pasirašė J. Vileišis.

 

Taip buvo priimtas istorinis dokumentas – Nepriklausomybės deklaracija, kurios signatarais tapo 20 Lietuvos Tarybos narių: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stasys Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis.

 

Deja, vokiečių okupacinė valdžia, bemat supratusi Nepriklausomybės akto prasmę, neleido viešai jo skelbti. P. Klimas savo atsiminimų žiupsnelyje („1918 m. vasario 16 d. nutarimas ir „Lietuvos aidas“), kurį 1928 m. vasario 15 d. išspausdino „Lietuvos aido“ laikraštis, rašė, kaip didžiulėmis pastangomis buvo siekiama tą istorinį dokumentą paskelbti Lietuvos visuomenei. Pirmiausia bandyta skelbti ekstralapelio pavidalu, ir jo korektūrą P. Klimas pristatė karinei cenzūrai. Cenzūra grąžino perbrauktą lapelio tekstą. Tada P. Klimas Nepriklausomybės aktui paskyrė visą pirmąjį „Lietuvos aido“ vasario 19 d. numerio puslapį. Antrajame puslapyje buvo J. Šaulio ir P. Klimo straipsniai nepriklausomybės paskelbimo tema. Cenzūra, žinoma, vėl viską išbraukė. Laikraštis tą dieną neišėjo. Tuomet P. Klimas naktį iš vasario 18 į 19 d. išspausdino keletą šimtų egzempliorių neišėjusio „Lietuvos aido“ numerio ir išsiuntinėjo patikimiausiems žmonėms. Be to, buvo išspausdinta pluoštas lapelių su Nepriklausomybės aktu. Cenzūrai apmulkinti lapeliuose buvo užrašas „Rankraščio teisėmis“.

 

Buvo laikotarpis, kai lietuvių istoriografijoje nebuvo minimi tikrieji Vasario šešioliktosios akto autoriai (suprantama, nekalbant apie sovietmečio istoriografiją). Naujai perskaičius Lietuvos Tarybos dokumentus, ypač 1918 m. sausio 8, vasario 15 ir 16 d. posėdžių protokolus bei memuarinę literatūrą, akivaizdžiai matyti, kad vienas Vasario šešioliktosios akto kūrėjų buvo J. Vileišis, o jo bendraautoris – S. Kairys. Dokumentą rengti padėjo ir M. Biržiška bei S. Narutavičius.

 

Priėmus ir pasirašius Nepriklausomybės aktą, J. Vileišis opozicijos narių vardu perskaitė pareiškimą. Jame sakoma: „Lietuvos Tarybai sutikus priimti skelbiamos formulės pamatan mūsų savo laiku pateiktą rezoliuciją, duoda mums galimybės vėl grįžti Tarybon ir bendrai su Tamstomis imtis tolimesnio prirengiamojo darbo“. Toliau pareiškime pabrėžiami labiausiai rūpimi klausimai, kuriems Taryba turėtų sutelkti savo dėmesį: kaip galima greičiau sušaukti naują krašto konferenciją, kuri atstovautų visiems gyventojams ir nustatytų Lietuvos Tarybos veiklą, iki bus sušauktas Steigiamasis seimas; visomis pastangomis gelbėti kraštą nuo vokiečių okupacinio režimo savivaliavimų; skelbti Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu ir išgauti jos pripažinimą (1, p. 208–209). J. Vileišio ranka rašytas pranešimas pridėtas prie protokolo (3).

 

Toliau vasario 16 d. posėdyje buvo renkamas Lietuvos Tarybos prezidiumas. Renkant pirmininką, pasak P. Klimo, buvo iškeltos trys kandidatūros: J. Basanavičiaus, J. Šaulio ir A. Smetonos. Pirmiesiems dviem atsisakius, liko A. Smetona. Už jo išrinkimą balsavo 13 Tarybos narių, prieš – J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška, S. Narutavičius ir A. Stulginskis. Ryšium su tuo J. Vileišis opozicijos vardu padarė pareiškimą, kad jos nariai nesutiks būti renkami į prezidiumą. P. Klimas dienoraštyje pakomentavo A. Smetonos perrinkimą Lietuvos Tarybos pirmininku: „Vadinasi, išrinktas 13 balsų. Ypatingas apsireiškimas! Vakar žmogus pats pasisakė, jog esąs priešingas Tarybos daugumos nusistatymui ir kad pirmininkas turi turėti daugiau atspirties – šiandien jis vėl sutinka užimti pirmininko vietą“ (4, p. 225).

 

Vasario šešioliktosios akto kūrėjui ir signatarui J. Vileišiui teko dar viena istoriškai reikšminga misija – su Tarybos delegacija vykti į Berlyną ir gauti kaizerio Vilhelmo II Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Delegacija, į kurią įėjo J. Šaulys, kun. J. Staugaitis ir J. Vileišis, buvo išrinkta Lietuvos Tarybos 1918 m. kovo 20 d. posėdyje. 1918 m. kovo 23 d. Vilhelmas II su kanclerio Hertlingo kontrasignacija išdavė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktą. Jame figūravo ir 1917 m. gruodžio 11 d. nutarime numatytos konvencijos, „atitinkančios vokiečių ir lietuvių interesus“ (1, p. 216–217).

 

1918 m. kovo 24 d. Lietuvos Tarybos delegacija Miunchene aplankė popiežiaus nuncijų E. Pačelį ir prašė išmelsti Šventąjį sostą, kad jis pripažintų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniuje. Suprantama, prašė ir popiežiaus palaiminimo lietuvių tautai bei pačiai delegacijai. P. Klimas šį įvykį taip pakomentavo: Du surambėję „bedieviai“ – Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis – ta proga pasirodė katalikiškesni ne tik už savo kolegą kun. Justiną Staugaitį, bet gal net už patį popiežių...“ (8, p. 120). Mat 1918 m. balandžio 30 d. E. Pačelis atsiuntė Lietuvos Tarybos pirmininkui atsakymą, kuriame pažymėjo, kad Šventasis sostas, „atsižvelgdamas į dabartines aplinkybes“, dar negalįs oficialiai pripažinti Lietuvos nepriklausomybės (1, p. 234). Pasak P. Klimo, „Vatikano belaisvis tarytum ir mums laisvės gailėjo...“

 

Redaguojant Vasario 16-osios Aktą vyko ne visos Tarybos narių „kolektyvinis darbas“, o aistringa ir atkakli kova dėl formuluotės. Kovojo ir laimėjo Lietuvos Tarybos opozicija – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stasys Narutavičius ir Jonas Vileišis. Pastarasis ne tik dalyvavo redaguojant formuluotę, bet ir pateikė savo ranka parašytą tekstą, kurį pasirašė Lietuvos Tarybos nariai. Dėka opozicijos nuoseklumo ir atkaklumo jos pateikta akto formuluotė lėmė Lietuvos valstybės atkūrimą ir raidą.