Europos socialdemokratai iš lėto merdėja

lzinios.lt 2017 09 27

Europos kairiosios partijos, kaip ir Vokietijos socialdemokratai, patiria pralaimėjimus vieną po kito.

lzinios.lt  M. Schulzas
Danijos socialdemokratus 2015 metais išstūmė centro dešiniųjų koalicija, vadovaujama tradicinės „Venstre“ partijos. Austrijos socialdemokratams taip pat gresia rekordinis nuosmukis per ateinančius rinkimus, nors jų lyderis – stiprus. Prancūzijos socialistų partija toliau murdosi didžiausioje krizėje po pralaimėjimo šiemet.

 

Vieni ekspertai sako, kad Europos kairiųjų smukimas susijęs su kraštutinių dešiniųjų iškilimu. Vokietijoje tokius tradiciškai socialdemokratams rūpimus klausimus kaip socialinis teisingumas ir sąžiningas užmokestis išstūmė kiti. Dabar rinkėjai kur kas labiau sunerimę dėl imigracijos ir saugumo. Taip yra visoje Europoje – debatuose dominuoja imigracija. Tuo metu daugelis Europos socialdemokratinių partijų nesutaria šiuo klausimu ir susilaiko nuo diskusijų ta tema. O kadangi socialdemokratai daugiausia tyli, nemažai rinkėjų atsisuko arba į dešiniuosius populistus, arba į aiškesnes pozicijas turinčius kairiuosius.

 

Yra ir kitų aplinkybių, pakertančių įprastinę socialdemokratų bazę. Tai – vis didėjantis išsilavinusių žmonių skaičius ir tolsmas nuo tradicinių pramonės šakų, noras išbandyti naujas modernias veiklos rūšis. Šie procesai trunka jau ne vienus metus, bet iki šiol socialdemokratams kažin kaip pavykdavo išsilaikyti. Prieš Angelą Merkel socialdemokratas Gerhardas Schröderis dar sugebėjo įveikti konservatorius.

Didžiojoje Britanijoje Leiboristų partija geba pritraukti rinkėjų ir šiandien – tai paaiškėjo per visuotinius rinkimus birželį. Tačiau geras leiboristų pasirodymas neatspindi socialdemokratų atsigavimo didesniu mastu. Jį labiau lėmė Didžiosios Britanijos sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos ir tai, kad Theresa May itin nepopuliari tarp britų.

 

Socialdemokratinių šalių mažiau
2000 metais socialdemokratai arba socialistai buvo valdžioje dešimtyje iš 15 valstybių, kurios tada sudarė Europos Sąjungą. Dabar paveikslas visiškai kitoks. Vokietijoje socialdemokratai nebepriklausys A. Merkel didžiajai koalicijai, tas pats gali nutikti ir Italijoje po rinkimų pavasarį. Jeigu taip bus, centro kairiosios partijos liks valdžioje tik šešiose iš 28 ES narių: Maltoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Slovakijoje ir Čekijoje. Populistinis kairiojo sparno „Syriza“ aljansas vadovauja vyriausybei Graikijoje. Čekijoje rinkimai numatyti spalį, bet mažai tikėtina, kad socialdemokratai išsilaikys valdžioje.

 

Atsirado net naujas terminas leipstančiai socialdemokratijai apibūdinti: pasokizacija. Jis kilo iš PASOK, ilgai Graikiją valdžiusios partijos, praradusios reikšmę per 2015 metų rinkimus.

 

Šiemet Nyderlanduose tradicinė Leiboristų partija tegavo 5,7 proc. rinkėjų balsų. Prancūzijos socialistų kandidatas Benoît Hamonas prezidento rinkimuose liko penktas – surinko 6,4 proc. balsų, o netrukus jo partija per parlamento rinkimus gavo tik 9,5 proc. balsų. Lenkijos Seime socialdemokratai išvis nebeturi vietų. Neseniai Norvegijoje konservatorių vyriausybė vėl nugalėjo leiboristus ir laimėjo rinkimus. Pirmą kartą marksistinei Raudonajai partijai vis dėlto pavyko gauti vieną vietą parlamente.

 

Pasikeitęs pasaulis

Socialdemokratų saulėlydį lemia ir tai, kad dabar pasidalijimą tarp kairės ir dešinės išstumia nauja skirtis – tarp globalistų ir populistų. Galbūt socialdemokratų ateitis – ginti tuos žmones, kurie globaliame pasaulyje lieka už borto.

 

Tradicinis pasiskirstymas tarp kairės ir dešinės Prancūzijoje ryškesnis nei kur nors kitur. Tačiau per pastaruosius rinkimus šios šalies partinė sistema buvo smarkiai pertvarkyta. Socialistų partija tapo pirmąja to pasikeitimo auka. Iš partijos, kuri prarado parlamente 249 iš turėtų 280 vietų, liko tik blausus šešėlis

Socialdemokratinės organizacijos visuomet apimdavo daug skirtingų judėjimų, bet dabar tapo pernelyg prieštaringos. Konfliktas tarp tų, kurie nori daugiau atvirumo, yra labiau proeuropietiški, siekia reformų, ir tų, kurie nepritaria tam, sunaikino prancūzų socialistus. Dabar Prancūzijoje vienoje pusėje yra prezidentas Emmanuelis Macronas, laimėjęs rinkimus žadėdamas permainas ir deklaravęs ištikimybę europietiškoms vertybėms, o kitoje – buvęs trockininkas Jeanas-Lucas Mélenchonas, ginantis išpūstos socialinės gerovės valstybę ir ekonominį protekcionizmą, kurį derina su piktinimusi Vokietija bei Briuseliu. Ekonominiais ir nacionalinio tapatumo klausimais J. L. Melenchonas kur kas artimesnis kraštutinių dešiniųjų populistei Marine Le Pen nei E. Macronas, atėjęs taip pat iš Socialistų partijos.

 

Neįdomūs vidurinei klasei

Nuo pat G. Schroderio laikų Vokietijos socialdemokratai neranda, ką reikšminga pasiūlyti vidurinei klasei. Pavyzdžiui, Martinas Schulzas nesugebėjo privilioti rinkėjų nemokamų vaikų darželių idėja – dauguma vokiečių išgali susimokėti. Jų nesužavėjo ir socialdemokratų pasiūlymas padaryti taip, kad pensijos iki 2030 metų išliktų to paties lygio, užuot sumažėjusios 5 proc. nuo vidutinio atlyginimo. Vokietijoje, kaip ir Prancūzijoje, Nyderlanduose ar Šiaurės šalyse, socializmo pakanka, gyventojai jaučiasi socialiai saugūs. Žinovai sako, kad iš tiesų Europos vidurinei klasei nėra didelio skirtumo, ar valdžioje bus centro dešinieji, ar centro kairieji.

 

Socialistinės partijos galėtų slinktis labiau į kairę, į didelių naujų idėjų, tarkime, visuotinės bazinės pajamos arba masinė nacionalizacija, teritoriją. Tačiau ši vieta politiniame spektre taip pat jau užimta tokių jėgų kaip J. L. Melenchono „Nenugalėta Prancūzija“ arba bekompromisė Vokietijos „Die Linke“. Šios partijos gerai valdo komunikavimą ir turi aiškias programas. Prancūzijos socialistams katastrofa baigėsi susirėmimas su viena iš tų jėgų: B. Hamonas, nors ir pasitelkė drąsius, radikalius kairiųjų šūkius, ištirpo J. L. Melenchono šešėlyje.