L. Kasčiūnas. Imigracija – tai nėra mūsų kelias (atsakymas R. Valatkai)

delfi.lt 2017 09 18

Lietuvos demografines problemas galėtų išspręsti imigrantai – teigia Rimvydas Valatka ir siūlo liberalizuoti Lietuvoje galiojančius migracijos tvarką reglamentuojančius įstatymus. Jei iš tiesų manome, kad imigrantai galėtų išspręsti Lietuvos demografines ir ekonomines problemas, privalome atsakyti į keletą klausimų.

delfi.lt   D. Pipo nuotr.
Dėl visuomenės senėjimo ir emigracijos darbo rinkai patiriant struktūrinius pokyčius, viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta siūlymų, susijusių su imigracijos taisyklių lengvinimu, kad verslas galėtų lengviau įdarbinti trūkstamų profesijų darbuotojus. Tai yra lengviausias kelias užpildyti darbo rinkoje atsirandantį vakuumą. Tačiau ilgesnio laikotarpio perspektyvoje tai kelia nemažai iššūkių, kurie, panašu, nėra adekvačiai įvertinami.

Pirmas ir, turbūt, pats svarbiausias klausimas – kaip auganti imigracija paveiks pragyvenimo lygį šalyje, o kartu – ir pačių lietuvių emigracijos rodiklius? Svarbu pažymėti, kad dirbti į Lietuvą užsieniečiai daugiausiai atvyksta iš šalių, kuriose darbo užmokestis yra mažesnis nei Lietuvoje. Jie sutinka dirbti tą patį darbą už mažesnį atlygį nei kad Lietuvos piliečiai. Dėl tokios nelygiavertės konkurencijos gali mažėti Lietuvos piliečiams mokamas atlyginimas. O tai reiškia, kad toliau gali būti skatinama emigracija.

Žinoma, norint objektyviau įvertinti, kaip toks darbo rinkos liberalizavimas paveiks vietos darbuotojų atlyginimus, reikalingi detalesni darbo rinkos tyrimai. Ir nors Lietuva tokių tyrimų dar nėra atlikusi, JAV jau esama studijų, rodančių, kad dideli imigrantų srautai daro neigiamą poveikį vietinių gyventojų pragyvenimo lygiui. 2014 m. Imigracijos studijų centro atliktame tyrime konstatuojama, kad 2000–2014 m., augant imigrantų skaičiui, JAV buvo sukurta nemažai naujų darbo vietų, bet, nepaisant to, tarp vietinių gyventojų, nepriklausomai nuo jų amžiaus, išsilavinimo, lyties, rasės ir kitų savybių, nedarbo lygis augo. Naivu tikėtis, kad Lietuvoje bus kitaip, juolab, kad patys darbdavių atstovai savo pasisakymuose leidžia suprasti, kad imigrantai reikalingi siekiant išvengti būtinybės didinti atlyginimus darbuotojams.

Be abejo, Lietuvoje esama sričių, kurių specialistų (programuotojų, šaltkalvių, tolimųjų teisių vairuotojų), nepaisant solidžių atlyginimų, trūksta. Todėl jiems gali būti taikomos išimtys ir supaprastintos galimybės įsidarbinti Lietuvoje. Tačiau atskirų sričių specialistų atvykimas į Lietuvą nėra ir negali būti laikomas būdu spręsti demografines problemas. O jei imigracija taps masiniu reiškiniu ir sulėtins darbo vietų bei atlyginimų augimą, labai tikėtina, dėl to tik padidės pačių lietuvių emigracija. Tad nejaugi norime gesinti gaisrą pildami žibalą į ugnį?

Didelė imigracija gali kelti ir kultūrinius iššūkius. Kaip pastebi garsus amerikiečių politikos analitikas Robertas Putnamas, daugiakultūriškumas atomizuoja visuomenę. Tirdamas JAV atvejį, mokslininkas pastebi, kad tose vietovėse, kuriose gyvena daug skirtingų etninių grupių, tiek tarpusavyje, tiek pačių etninių grupių viduje mažesnis pasitikėjimo vienų kitais lygis nei labiau homogeniškose bendruomenėse. Heterogeniškose bendruomenėse gyvenantys amerikiečiai mažiau pasitiki valdžia, rečiau savanoriauja ar užsiima labdaringa veikla. Tad visi, skelbiantys nacionalinių valstybių ir homogeniškų visuomenių pabaigą, turėtų ir apie tai pagalvoti.

Tiesa, R. Valatka akcentuoja kultūriškai mums artimų ukrainiečių imigraciją. Visgi, tikėtis, kad įsileisime daugiau ukrainiečių, bet išvengsime imigrantų iš Trečiojo pasaulio šalių yra naivoka. Imkime paprastą pavyzdį. Šių metų pradžioje įsigaliojo įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimas, numatantis, jog ne ES šalyse įsikūrusių įmonių darbuotojams, atsiunčiamiems ne ilgiau kaip vieneriems metams dirbti į Lietuvoje įsikūrusią įmonę pagal tarp šių įmonių sudarytą sutartį, nebereikia įsigyti leidimo dirbti Lietuvoje. Šis įstatymas vienodai galioja tiek Ukrainos, tiek ir Rusijos, Baltarusijos ar Trečiojo pasaulio darbininkams.

Ir šioje vietoje reikėtų stabtelėti ir tiesiog prisiminti, su kokiais rimtais iššūkiais saugumui susiduria visos Vakarų Europos šalys, kadaise atidariusios duris imigrantams, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, ir taip maniusios išspręsiančios darbo jėgos trūkumo problemą. Jau ne vienerius metus Vakarų Europos didmiesčiuose kuriasi „no–go“ zonos, o iki tol saugiomis laikytas šalis krečia teroro išpuoliai, kuriuos vykdo antros ar trečios kartos imigrantai, savo veiksmais savotiškai liudijantys, jog multikultūrinė visuomenė yra daug didesnė iliuzija nei nacionalinė valstybė.