KGB palikimas: kas kiršina Lietuvos visuomenę?

lzinios.lt 2017 09 04

Lietuvos visuomenė yra jautri ir keistai patikli blogiui. Mums stinga racionalumo, todėl tuo galima lengvai pasinaudoti, sukiršinti. Tai, pasak Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovės Birutės Teresės Burauskaitės, gali būti ir KGB verbuotų asmenų darbas. Šie žmonės nebegali kenkti Lietuvos valstybei, bet gali veikti visuomenės nuotaikas, kiršinti tautą.

Prieš kelias savaites žiniasklaidoje pasirodžius lakūno Jurgio Kairio pasisakymui apie tai, kad sovietų laikais sportininkams buvo lengviau gyventi ir sportuoti, ėmė sklisti gandai ir dokumentai, kurie galimai siejo J. Kairį su KGB užverbuotu sportininku, kuris turėjo Medvėgalio slapyvardį. Visgi, išsiaiškinti ar koks nors žmogus bendradarbiavo su KGB – nėra lengva, nes tos sistemos, pasak B. Burauskaitės, būta klastingos, todėl nevalia skubėti teisti arba teisinti.

„Tai yra sudėtingas klausimas. Kuomet vyko liustracija – iki 2006–2007 metų buvo sukurta duomenų bazė, kuri šiuo metu įslaptinta 75 metams. O tie žmonės, kurie neatėjo prisipažinti – jų bylos nėra sudėliotos į papkes. Mes tiriame archyvą fragmentiškai, todėl nevisada skiriame tam daug laiko. Liustracijos komisija iki šiol veikia ir jei žmogus kreipiasi ji ištiria, svarsto ir nutaria ar tai, ką jie rado ir žmogus papasakoja liudija apie jo bendradadarbiavimą“, – sako B. Burauskaitė. Anot jos, peržiūrėjus turimus dokumentus galima pasakyti, kad nėra tvirto ryšio tarp J. Kairio ir agento Medvėgalio. Turimus duomenis, pasak Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovės, bet koks teismas galėtų suniekinti.

„Šiuo metu mūsų tikslas yra ne pavardės, bet KGB veikla. Todėl „einame“ per dokumentus ir norime parodyti, kaip buvo veikiama. Per veiklos ir gyvenimo sritis norime parodyti, kiek jie buvo įsiskverbę, kaip veikė. Viešinsime dokumentus, kuriuose žmonės matys, ką turėjo daryti agentas, kokias užduotis gaudavo“, – pasakoja B. Burauskaitė.

 

Tarkime mokytojai turėjo stebėti ar berniukai nerodo noro stoti į seminariją. Mokytojų tarp užverbuotų buvo daug, o kunigus bandyta verbuoti beveik visus. Jei buvo atsisakoma – patekti į seminariją buvo itin sunku. Visgi, pasitikėjimas tarp dvasininkų buvo didelis, todėl jie patys savo dvasios tėvams prisipažindavo, kad juos verbuoja, klausdavo ką daryti.

„Kuomet paskelbsime visą medžiagą, kurioje atsispindės konkretūs veiksmai, žmonės galės padaryti tam tikras išvadas. Galima sudaryti sąrašus, bet tai sudėtinga, nes bendrapavardžių Lietuvoje yra daug, gali įsivelti painiavos, o paviešinus vieną ar kitą pavardę žmogui paneigti, kad ten buvo ne jis – sunku“, – sako centro vadovė.

 

Anot jos, tyrinėtojai beveik 80 proc. atvejų gali nustatyti, kas buvo tas žmogus, kuris slėpėsi už vienos ar kitos pravardės. Visgi, tai nėra teisinis nustatymas, todėl privalu remtis nekaltumo prezumpcija.

 

„Žmonės, kurie atėjo prisipažinti, ar tie, kurie niekada neprisipažino sako: „aš niekada niekam nepakenkiau“. Visgi, įstatymas skamba kitaip, ten sakoma „bendradarbiavo“. Reikia pripažinti, kad daugelis ir nekenkė, dalis tiesiog darė karjerą, išstūminėjo konkurentus, kiti buvo priversti. Kiek teko matyti verbavimo procedūrų dokumentus – niekas neatėjo pasisiūlyti pats. Verbuojamą asmenį išstudijuodavo, žinodavo, kaip prieiti. Žmogus būdavo vienas prieš sistemą“, – KGB verbavimo niuansus pasakoja B. Burauskaitė.

 

Anot jos, buvo ne tik agentų, bet ir savanoriškų skundikų. Likę dokumentai, kaip žmones skųsdavo, tarkime, mokyklų direktoriai. Buvo rašomi skundai apie Sąjūdžio susitikimus, Antano Terlecko vizitus. Tokių savanorių duomenys, skundai ir pavardės – yra žinomos ir, pasak B. Burauskaitės, anksčiau ar vėliau bus paviešinti.

 

Tiesa, šie skundikai veikė atvirai, jiems nereikėjo slapyvardžių, mėtyti pėdas. Tie, kuriems reikėjo slapyvardžių, juos rinkosi neišrankiai.

 

„Vyrai rinkdavosi moterų, o šios – vyrų vardus. Dar buvo renkamasi profesijų pavadinimai, tarkime „kraštotyrininkas“, „smuikininkas“. Buvo daug banalių slapyvardžių: medžių, vietų pavadinimų. Na ir žinoma, priešų vardų ir pavardžių“, – pasakoja moteris.

 

B. Burauskaitė sako, kad anuomet verbuodavo visus, kurie bandė išvažiuoti į užsienį. Verbuodavo, nes reikėjo kontaktų. Žmonės bendraudavo, o tai KGB visada buvo įdomu. Tiesa, daug informacijos buvo išmetama. Tai nebuvo našus darbas, nes verbuodavo net tuos, kurie važiuodavo pas gimines. KGB domino viskas – finansai, šeimyninė padėtis, seksualinė orientacija. KGB sistema buvo plati, o mes dažnai matome tik kraštelį.

 

„Visuomenėje žinojo, kad važiuojančius į užsienį – verbuoja. Žmonės patys pasipasakodavo, nes tai buvo itin nemalonus dalykas. Pasipasakodavo tie, kurie nenorėjo tuo pasinaudoti, daryti karjeros. Nutikdavo ir taip, kad mokslininkai ataskaitas rašydavo savo universitetui, o šis medžiagą perduodavo KGB. Mitas, kad užverbuodavo visus – daugelis žmonių, net ir savo karjeros sąskaita, atsisakydavo“, – aiškina B. Burauskaitė.

 

Užverbuotieji finansinės paskatos beveik neturėjo. Tiesa, moterys gaudavo dovanų, kvepalų, o vyrai – menkus pinigus. Dažnai verbuojamiems žmonėms skirtus pinigus nusukdavo patys KGB darbuotojai. Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė įsitikinusi, kad yra dalis žmonių, kurie liustracijos metu neatėjo prisipažinti, nes ir toliau bendradarbiavo su KGB.

 

„Kelis iš tų aš matau ir toliau – jie turi galimybę veikti ir nežinia, kiek jie vis dar susiję su ana puse. Tiesa, yra sunkiai nustatomas priežastinis ryšis, kad galėtum susieti – kuo jis buvo ir ką dabar kalba. Bet kai kurie požymiai išties yra, ir tai net ne kenkimas, bet sovietinio mentaliteto auglys. Yra dvilypumas, nihilizmas, bandymas nuo savęs nustumti kaltę. Tokie žmonės, kurie galėtų tiesiogiai kenkti – nepateko ten (kur galėtų tai daryti), bet visuomenės nuotaikai įtaką turi“, – sako centro vadovė.

 

Anot jos, mūsų visuomenė jautri ir keistai patikli blogiui ir tuo galima pasinaudoti. Visuomenės kiršinimas taip pat yra kenkimas, ir niekas negali paneigti, kad tai – ne tokių žmonių darbas.

Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas sako, kad dabar jų komisijos veikla nėra tokia aktyvi, kokia buvo anksčiau. Šiuo metu medžiagos, kurią reikia tirti, pasitaiko mažiau, bet jei tokia yra – komisija tiria, daro išvadas ir balsuoja. Nustatoma ar žmogus bendradarbiavo ar trūksta duomenų įrodyti jo bendradarbiavimą. Jei tvirtai nustatomas bendradarbiavimo faktas – informacija yra viešinama.

 

Pasak A. Urmono, yra nemažai įrašų be parašų, be tikslių duomenų, todėl tokius dalykus skelbti viešai – neatsakinga. Komisija negali remtis gandais, todėl viešinama tik tai, kas yra patvirtinta ir aišku.

 

Anot jo, yra daug bylų fragmentų, kuriuos sunku sudėti į vieną mozaiką. Pasitaiko atvejų, kuomet į savo sąrašus KGB įtraukdavo ir tuos žmones, kurie neteikė informacijos, bet buvo mėginama juos paveikti. Pasitaikydavo ir dokumentų klastojimo, nes, pasak A. Urmono, KGB buvo klastingas organizmas. Anot jo, jei žmogaus pavardė nėra paviešinta – jis arba nebendradarbiavo su KGB arba trūksta duomenų tai įrodyti.