Svarbu
Registracija
Bronius Laurinavičius: kovojančio kunigo auka
lzinios.lt 2017 07 20
Liepos 16-ąją sukaks 104 metai, kai Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime gimė Bronius Laurinavičius – kovojantis kunigas, kaip manoma, tapęs KGB susidorojimo auka. Prisiminkime B. Laurinavičiaus ir sovietų valdžios priešpriešą bei tragišką jo žūtį.
lzinios.lt
B. Laurinavičiaus kunigystės pradžia sutapo su antrąja sovietine okupacija – įšventintas jis buvo 1944-ųjų birželio 4-ąją, o tų pačių metų rugpjūčio 16-ąją pradėjo eiti vikaro pareigas Švenčionyse.
Prieš tai buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, privaloma tarnyba Lenkijos kariuomenėje, mokslai Vilniaus kunigų seminarijoje. Darbščių ir religingų tėvų šeimoje išaugęs, jis niekada neabejojo dėl tokio pasirinkimo, nes visuomet jautėsi esąs pašauktas tarnauti Dievui ir žmonėms.
Ir tarnavo jis pasiaukojamai: nepaisydamas valdžios trukdymų ir priekabių remontavo ir statė bažnyčias, ignoruodamas visus draudimus mokė ir katechizavo vaikus. Vėliau aktyviai dalyvavo leidžiant pogrindinę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ bei įsitraukė į žymių disidentų įkurtą Lietuvos Helsinkio grupę, stojusią į atvirą ir viešą kovą su sovietine santvarka.
„Nori dirbti – sėdėk ramiai!“
Suprantama, kad kompromisų nežinantis dvasininkas nuo pat pradžių negalėjo išvengti priešpriešos valdžiai. Tad dar 1947-aisiais nepatogų kunigą ėmėsi „globoti“ čekistai. Kaip tik tada MGB Švenčionių apskrities skyrius užvedė jam operatyvinės įskaitos stebėjimo bylą, kurios pagrindu 1952-aisiais atsirado formuliaro byla Nr. 3199.
Tai reiškė, kad nuo šiol čekistai rinks apie kunigą visą juos dominančią informaciją: kontaktus, pokalbius, susirašinėjimą, Bažnyčios veiklą reglamentuojančius sovietinių įstatymų pažeidimus – viską, kas leistų imtis rimtesnių priemonių prieš neklusnų dvasininką.
O kol kas Kalesninkuose, kur tuo metu dirbo B. Laurinavičius, skubiai užverbuojami du agentai: kunigo kaimynas agentūriniu slapyvardžiu Janas ir kitas – Vasilijus. Čekistų nusivylimui, didelės naudos iš šių agentų nebuvo. B. Laurinavičius buvo itin atsargus ir jų akivaizdoje nei kalbėjo apie politiką, nei kritikavo sovietų valdžią. Taigi, agentus beliko siųsti į bažnyčią, kad šie klausytų ir užrašinėtų B. Laurinavičiaus pamokslus.
Matyt, ši priemonė davė čekistams šiokios tokios informacijos, nes 1953-iaisiais parengtame MGB agentūrinės-operatyvinės veiklos plane nurodoma, kad B. Laurinavičius sakė „antisovietinius pamokslus, smerkė kolūkinę santvarką, šmeižė sovietinę tikrovę“. Tad minėtame plane numatoma užverbuoti daugiau kunigą stebėsiančių agentų.
Tuo pat metu agentas Janas ir toliau stengėsi pateikti savo šeimininkams bet kokią informaciją, galinčią sukompromituoti B. Laurinavičių. Štai 1955-aisiais viename iš pranešimų jis nurodė, kad pas kaimyną susirinkę keturi kunigai, aklinai užsidangstę langus, klausėsi „Amerikos balso“.
Žinoma, tai buvo menka nuodėmė. Čekistus domino visai kitas tądien Kalesninkuose viešėjusių kunigų „nusikaltimas“. Mat kaip tik tomis dienomis apylinkėse pasirodė lapeliai su religinio pobūdžio tekstais lietuvių ir lenkų kalbomis. Kad ir kaip stengėsi kagėbistai bei jų agentai, jokio ryšio tarp lapelių pasirodymo ir kunigų viešnagės jie taip ir neaptiko.
Vis dėlto Kalesninkuose B. Laurinavičius spėjo susikrauti pakankamą „kraitį“, kad čekistų akyse taptų „reakcionieriumi“. Eišiškių rajono KGB skyrių ataskaitose, tarnybiniuose pranešimuose, agentūrinio ir operatyvinio darbo planuose nurodoma, kad kunigas sako antisovietinius pamokslus, nepritaria kolchozams, susirašinėja su įkalintais kunigais, siunčia jiems siuntinius ir pinigus. Minimos ir kitos B. Laurinavičiaus „nuodėmės“ – religinių apeigų „tvarkos pažeidimai, darbas su vaikais bei jaunimu ir net kunigo raštai įvairiausioms instancijoms, kuriose kalbama apie tikinčiųjų ir jo paties persekiojimą.
Išvada – priešiškas sovietų valdžiai – drauge su byla keliauja į Švenčionėlius, kur B. Laurinavičius buvo perkeltas 1956 metų rugsėjį. Apie tai, kad į vietos parapiją atvyko „reakcingas“ kunigas, tuoj pat perduodama vietos valdžios pareigūnams. Šie nutarė iš karto griebti jautį už ragų. B. Laurinavičius dienoraštyje prisiminė, kad vos jam pasirodžius Švenčionėliuose miesto vykdomojo komiteto pirmininkas įspėjo: „Jei nori Švenčionėliuose pasilikti, tai sėdėk ramiai!“
Suprantama, kad sėdėti ramiai B. Laurinavičius nė neketino ir toliau vykdė savo ganytojiškas pareigas taip, kaip jam liepė sąžinė: lankė tikinčiuosius jų namuose, rengė rekolekcijas, per šventes kviesdavosi į talką kitų parapijų kunigus, teikė sakramentus ligoninėse. Visa tai sovietinė valdžia griežtai draudė, tačiau klebonas ne tik nepaisė draudimų, bet ir užversdavo religinių kultų įgaliotinio įstaigą raštais, kuriuose protestavo dėl neteisėtų jo paties ir tikinčiųjų teisių suvaržymo.
„Ne tokius sutvarkėme!“
Toks atkaklumas vertė čekistus prieš nepaklusnų dvasininką imtis kitų priemonių. 1959 metų balandį parengtoje Švenčionėlių KGB agentūrinės-operatyvinės veiklos ataskaitoje nurodoma, kad B. Laurinavičius vertas „didesnio operatyvinio dėmesio“.
Ką tai reiškia, paaiškėjo po kelerių metų, kai B. Laurinavičių pamėginta užverbuoti. Kaip vėliau rašyta pogrindinėje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, 1963-iųjų pavasarį pas B. Laurinavičių apsilankė du vyrai (kaip paaiškėjo, saugumiečiai). Jie klausinėjo apie sovietų valdžios nuo pareigų nušalintą ir į Žagarę ištremtą Vilniaus vyskupą Julijoną Steponavičių, jo pažįstamus kunigus, siūlė „nuvažiuoti ir padėti išsiaiškinti kai kuriuos klausimus“. Suprantama, kunigas tokio pasiūlymo kategoriškai atsisakė, bet kagėbistai pernelyg jo ir nespaudė, nes kitokio atsakymo, matyt, nesitikėjo.
Matydama, kad jėga, šantažu ar įkalbinėjimais paveikti B. Laurinavičiaus nepavyks, Švenčionėlių valdžia nutarė tiesiog atsikratyti galvos skausmu tapusio klebono.
Viskas prasidėjo nuo to, kad 1968 metų sausio 22-ąją kleboną vėl išsikvietė Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis. Pokalbis, tikriau sakant J. Rugienio monologas, sukosi apie tą patį, kaip ir visuomet: kodėl klebonas pažeidžiąs įstatymus ir leidžiąs, kad mišioms patarnautų vaikai. B. Laurinavičius bandė paaiškinti, kad įstatymo, draudžiančio nepilnamečiams patarnauti bažnyčioje, niekas nėra paskelbęs ir kad kiekvienas pakrikštytas žmogus yra lygiateisis Bažnyčios narys, tačiau įgaliotinis jį šiurkščiai nutraukė: „Užteks sofistikos!“ Maža to, J. Rugienis įspėjo kleboną, jog „dar ne tokius sutvarkęs“.
B. Laurinavičius tada nežinojo, kad prieš jį sėdi ne šiaip koks valdininkas, o buvęs NKVD kapitonas, vienas iš trijų karo tribunolo teisėjų, 1946-aisiais pasmerkusių myriop vyskupą Vincentą Borisevičių. O jei ir būtų žinojęs, ką tai būtų pakeitę? Paklusti sovietinės vadžios taisyklėms Dievo tarnas nė neketino. Nepavykus dialogui, jis, kaip jau buvo įpratęs, J. Rugieniui atsakė raštu: „Jei aš besimeldžiančius prie altoriaus tikinčiuosius nuvaryčiau, tuomet nustočiau būti kunigas (...), o jei mane kas, naudodamas jėgą, nuvarys, tuomet aš vis tiek liksiu kunigas. Aš ne iš tų, kurie pasiduoda vilionėms ar pabūgsta gąsdinimų!“
Tokie B. Laurinavičiaus žodžiai turbūt įpylė dar daugiau alyvos į ugnį. Nepraėjus nė mėnesiui, tų pačių metų vasario 8-ąją Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Česlovas Krivaitis pranešė, kad klebonas iš Švenčionėlių bus iškeliamas, o dar po keturių dienų atsiuntė skyrimo raštą į nuošalią Adutiškio parapiją. Tame pačiame rašte nurodyta ir perkėlimo priežastis: „Susidarius neišvengiamoms aplinkybėms.“ Kas tai per aplinkybės, klausimo niekam nekėlė. Akivaizdu, kad B. Laurinavičių valdytojas iškėlė ne savo iniciatyva, o J. Rugienio nurodymu. Nevykdyti jo Č. Krivaitis negalėjo – kitaip jo vietoje jau kitą dieną sėdėtų naujas arkivyskupijos valdytojas, mat eiti tokias pareigas sovietų valdžia leisdavo tik jai lojaliems kunigams.
Kita vertus ir B. Laurinavičius puikiai suprato, kad atsisakęs keltis į Adutiškį jis neteks registracijos pažymėjimo, vadinasi, nebegalės eiti kunigo pareigų. Tad klebonas, dar kartą beviltiškai pamėginęs išsiaiškinti tikrąsias perkėlimo priežastis, pakluso valdytojo nurodymui. Vis dėlto, jau persikėlęs į Adutiškį, kunigas nusiuntė Č. Krivaičiui karčių žodžių kupiną laišką. Pavadinęs arkivyskupijos valdytoją Pontijumi Pilotu ir kabliu, ant kurio tik kabinama sutana violetinėmis sagomis, B. Laurinavičius baigė laišką tokiais žodžiais: „Mane istorija reabilituos. Aš prašau Šventos Dvasios, kad ji Tamstai protą apšviestų, prašau Dievą, kad staigiai nepajustum pasibjaurėjimo savo šilta gūžta, kaip tas iš Dvylikos sidabriniais. Tesaugo Tave Viešpats!“
Objektas „Intrigantas“
Šis laiškelis neliko be KGB dėmesio: kunigas iš karto buvo iškviestas į tą patį vykdomąjį komitetą, kur jo laukė KGB darbuotojas pavarde Čepulis. Koks buvo pokalbio tikslas, sunku pasakyti, nes kalbėtasi, regis, apie nieką, ar bent jau apie tai, kas čekistams ir taip seniai žinoma – pastoracinį darbą, kunigo požiūrį į valdžią, nesutarimus su V. Sauliūnu ir kitus ne itin reikšmingus dalykus. Galima tik spėti, kad užmegzdami tiesioginį atvirą kontaktą su atkakliuoju dvasininku čekistai ruošėsi rimtesniems veiksmams negu vien stebėjimas ir sekimas.
Beveik iš karto po pokalbio su KGB darbuotoju B. Laurinavičių vėl išsikvietė J. Rugienis. Įgaliotinis be jau tradicinių kaltinimų įžūlumu ir antisovietiškumu pareiškė žinąs, jog Adutiškio klebonas buvo vienas iš iniciatorių pareiškimo, kuriame Vilniaus kunigai smerkia sovietinės valdžios vykdomą tikėjimo persekiojimą ir ragina netikėti jos melu apie neva egzistuojančią sąžinės laisvę. Į tai B. Laurinavičius kaip visada atsakė raštu: „Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote.“
Vis dėlto vadinamieji religinių apeigų tvarkos pažeidimai nesuteikė valdžiai galimybių imtis prieš nepaklusnų kunigą griežtesnių represijų. Pagrindas joms atsirado 1972-ųjų pavasarį, pradėjus eiti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Nuo pat pirmų numerių šiame pogrindžio leidinyje buvo spausdinami ir B. Laurinavičiaus straipsniai, kuriuose kalbama apie religijos varžymą ir tikinčiųjų persekiojimą. Maža to, visus straipsnius ir pareiškimus kunigas visuomet pasirašydavo savo tikrąja pavarde. Dėl itin geros konspiracijos KGB labai ilgai nežinojo, kas yra „Kronikos“ redaktoriai ir leidėjai, tačiau B. Laurinavičius galėjo tapti siūlo galu, galinčiu padėti įminti šią mįslę.
Taigi, KGB nusprendė pakelti kunigo sekimą į aukštesnį lygį ir 1974-ųjų rugpjūčio 5 dieną pradėjo operatyvinio tyrimo bylą (DOR) Nr. 94. Čekistų praktikoje tokios bylos sudarymas buvo paskutinis žingsnis prieš iškeliant baudžiamąją bylą, mat operatyvinio tyrimo tikslas buvo neviešai surinkti faktus, vėliau leisiančius pateikti konkrečius įtarimus ir kaltinimus. Šios bylos objektams stebėti buvo naudojami ne tik agentai, bet ir įvairiausios techninės priemonės.
Kiek ir kokių agentų nuo to laiko sekė B. Laurinavičių ir kokios kitos priemonės buvo naudojamos jam „demaskuoti“, tiksliai pasakyti neįmanoma, nes tiek ši, tiek absoliuti dauguma kitų operatyvinio tyrimo bylų neišliko – nepriklausomybės apyaušriu jos buvo arba sunaikintos, arba išvežtos į Rusiją. Tačiau apie kunigo sekimo mastą galima spręsti iš likusių raportų ir operatyvinės veiklos ataskaitų. Iš jų matyti, kad Intrigantą (tokią pravardę čekistai suteikė dvasininkui) vienu metu sekė agentai Julius, Marytė, Žemaitis, Tichonovas ir Viktoras. Kas buvo šie žmonės, mes tikriausiai taip ir nesužinosime, tačiau iš KGB dokumentų matyti, kad bent du iš jų – Tichonovas ir Viktoras priklausė artimai B. Laurinavičiaus aplinkai ir buvo pelnę jo pasitikėjimą – Tichonovas priklausė bažnyčios komitetui, o Viktoras, matyt, taip pat gyveno Adutiškyje, nes dažnai pavėžėdavęs kunigą jo reikalais.
Viktoras galėjo būti vertingas agentas, jei būtų padėjęs nustatyti vietas, kur dažniausiai lankėsi kunigas, ir taip galbūt atsekti jo ryšius su „Kronikos“ leidėjais. Tuo metu iš Tichonovo KGB operatyvininkai tikėjosi žinių apie B. Laurinavičiaus inicijuojamus skundus, rašomus straipsnius, antisovietines kalbas tiek per pamokslus, tiek kasdienybėje. Tačiau ši kombinacija nepavyko – Viktoro nurodytos vietos su „Kronikos“ leidėjais neturėjo nieko bendra, o Tichonovas pranešė, kad 1976-aisiais kunigas visą savo laiką ir jėgas skyrė bažnyčios remontui ir jokia antisovietine veikla neužsiėmė. Tokie agentų pranešimai laidžia spėti, kad su KGB jie bendradarbiavo ne visai savo noru, todėl mėgino atsišaudyti menkaverte informacija.
Ruošėsi suimti
Nieko vertinga čekistams nedavė nei vėliau mesti dar trys KGB užverbuoti kunigai, nei vadinamoji priemonė T – klausymosi įranga. Saugumiečiams beliko konstatuoti, kad B. Laurinavičius leidžiant „Kroniką“ tiesiogiai nedalyvauja. Tačiau nuo to kunigo sekimas ne tik nesusilpnėjo, bet ir tapo dar aktyvesnis, ypač tada, kai 1979-aisiais B. Laurinavičius įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupę, su kurios atsiradimu disidentai pradėjo atviros ir viešos kovos su sovietine sistema etapą. Tada buvo nutarta kunigą ne tik sekti, bet ir bet kokiu būdu jį sukompromituoti, o vėliau, matyt, ir suimti.
Be abejo, suėmimui reikėjo rimtesnių įkalčių nei vaikų katechizavimas ar valdžios nustatytos religinių apeigų tvarkos pažeidimai. Kadangi iš gausybės agentų naudos buvo nedaug, KGB nusprendė B. Laurinavičiaus namuose padaryti kratą ir, kaip sakoma protokole, „surasti bei paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technikos gaminimo priemones, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai“.
Suėmimui KGB tikrai ruošėsi. 1981 metų agentūrinių-operatyvinių priemonių plane nurodoma, kad nors ir įvykdytos kompromitavimo priemonės, Intrigantas savo antisovietinių nuostatų neatsisako: rašo įvairioms instancijoms šmeižikiškus skundus ir dalyvauja Helsinkio grupės veikloje. 1981-ųjų pavasarį nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, o Algirdą Statkevičių prievarta uždarius į psichiatrijos ligoninę, B. Laurinavičius buvo bene vienintelis Helsinkio grupės narys, galėjęs veikti daugiau ar mažiau laisvai. Vis dėlto suimti kunigo čekistai neskubėjo – agentų teikiama informacija nebuvo pakankama, tad B. Laurinavičiaus veikla kol kas buvo tik kruopščiai dokumentuojama.
Tais pačiais metais pamėginta dar kartą sukompromituoti Adutiškio kleboną. Lapkričio 21 dieną LKP CK oficioze „Tiesa“ pasirodė prieš B. Laurinavičių nukreiptas straipsnis „Į gyvenimą – ne per altorių“. Jame rašoma, kad „kunigas tamsybininkas“ traukia vaikus į bažnyčią, kišasi į miestelio mokyklos reikalus, per pamokslus žemina mokytojų autoritetą, šmeižia ne tik juos, bet ir visą sovietinį gyvenimo būdą. Maža to, rašinyje minimas ir skandalas, kurį sukėlusi Adutiškio bažnyčios vargonininko žmona. Ji neva sumušė vieną moksleivę už tai, kad vargonininkas per smalsiai į šią žiūrėjęs. Ar galima nekreipti dėmesio į tokį visuomenės narį kaip B. Laurinavičius, ypač jei miestelio gyventojai reikalauja, kad jis laikytųsi įstatymų? – rašinio pabaigoje retoriškai klausia jo autorė Danguolė Repšienė.
Nujautė savo lemtį
Pamatęs šį straipsnį, B. Laurinavičius suprato – jo likimas jau nulemtas. Juolab kad po dviejų panašių tos pačios autorės straipsnių 1980-aisiais žiauriai nukankintas Luokės klebonas Leonas Šapoka. Reikia pastebėti, kad tada buvo nuteisti tik trys tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai, o jo organizatoriams pavyko išsisukti. Be to, nagrinėjat šią grynai kriminalinę bylą, teismo salėje ir aplink ją kažkodėl knibždėte knibždėjo kagėbistų. Tais pačiais metais chemikalais buvo apdegintas ir itin sovietų valdžiai neparankus kunigas Juozas Zdebskis (po 6 metų jis neaiškiomis aplinkybėmis žus autokatastrofoje). O ir pats B. Laurinavičius savo bičiuliams tada jau buvo užsiminęs, kad jį patį ne kartą mėginta suvažinėti.
Ne veltui viename pamoksle B. Laurinavičius ištarė tokius žodžius: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite – ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit – ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu, žinokit – ne aš pats.“ Tą akimirką gyventi jam buvo likusi ne daugiau kaip savaitė...
Vėliau prasidėjo sunkiai paaiškinami dalykai. Pirmiausia dingo B. Laurinavičiaus pasas. Lapkričio 24-ąją, paskutinę gyvenimo dieną, atsiimti dokumento kunigas nuvažiavo į Kauną. Pasak B. Laurinavičiaus krikšto dukros Rūtos Sušinskaitės-Minelgienės, apie rastą pasą jam laišku pranešusi ten gyvenanti kirpėja. Kaip ir kodėl dingęs dokumentas atsidūrė Kaune – galima tik spėlioti. Gal tai buvo kokios nors pinklės? Bet kodėl tada kunigui leista iš Kauno nekliudomam nuvažiuoti į Vilnių?
Vėliau atsirado du liudytojai – moteris ir moksleivis, kurie pareigūnams tvirtino matę, kaip ant šaligatvio stovėjusį ir žalio šviesoforo signalo laukusį skrybėlėtą vyriškį tiesiai prieš atlekiančią sunkiasvorę mašiną į gatvę pastūmė keturi prie jo priėję vyrai. Tą patį neva savo kolegoms sakęs ir į garažą sugrįžęs sunkvežimio vairuotojas Grigorijus Lazukinas. Kad B. Laurinavičius buvo pastumtas, spėjo ir į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai, mat žuvusysis gulėjo kniūbsčias, jo delnai buvo švarūs, o veidas – smarkiai sužalotas. Tačiau oficialiai ir viešai nė vienas liudytojas to nepatvirtino, mat tuoj pat pasklido gandai, jog prie B. Laurinavičiaus žūties ranką pridėjo KGB. Tokius spėjimus dar labiau sustiprino faktas, kad bylą iš automobilių inspekcijos skubiai perėmė Vidaus reikalų ministerija, kurioje tyrimas po pusmečio buvo numarintas, byla taip ir nepasiekė teismo.
Sovietinė valdžia B. Laurinavičiaus nepaliko ramybėje ir mirusio: neleido įvykdyti jo testamento ir palaidoti Švenčionėliuose, prie jo statytos bažnyčios. Tai padaryta tik Atgimimo apyaušriu, 1988-aisiais. O tada kunigo palaikai atgulė Adutiškio bažnyčios šventoriuje. B. Laurinavičiaus bičiulis kunigas Kazimieras Pukėnas per laidotuves pasakytame pamoksle ištarė žodžius, tiksliai apibūdinančius kompromisų nežinojusio dvasininko gyvenimą ir žūtį: „Pylė ateizmo šiukšles ant tavęs, bet tu nepalūžai, ėjai Dievo keliu išdidžiai. Sugniuždė tavo veidą, bet nesugniuždė tavo sielos ir nuveiktų darbų.“