Tapinizmas arba dėl visų bėdų derėtų skųstis Andriui Tapinui?

lzinios.lt 2017 07 10

Socialiniuose tinkluose vyksta aistringa diskusija apie reiškinį, pavadintą tapinizmu. Virtualioje erdvėje nuomonėmis susirėmė žurnalistė, nuo liepos pradėjusi dirbti Lietuvos socialdemokratų partijos Informacijos centro vadove Eglė Samoškaitė ir žurnalistas bei laidų vedėjas, kurio pavardė panaudota reiškiniui apibūdinti – pats Andrius Tapinas.

 

lzinios.lt

Socialdemokratų komunikacijai vadovaujanti E. Samoškaitė socialiniame tinkle nusprendė paanalizuoti reiškinį, kurį ji pavadino tapinizmu. Buvusios kolegės nuomonei neliko abejingas pats A. Tapinas. Virtualioje erdvėje jis viešai atsakė į buvusios kolegės pareiškimą.

 

„Nusiplauna atsakomybę“

E. Samoškaitė teigė, kad „#tapinizmas – tai reiškinys, kai asmuo, užuot pats sprendęs problemą, bėga skųstis pas viešus asmenis ir taip nusiplauna atsakomybę“.

 

„Te Andrius Tapinas neįsižeidžia, jis dėl to nekaltas, tiesiog jis tapo šio reiškinio instrumentu, – rašė ji. – Ilgai galvojau, kas blogai su šiuo reiškiniu. Fasadas tarsi ir geras, nes problemą pastebėję žmonės puola ją nutransliuoti didesnę įtaką turinčiam žmogui, bet šio reiškinio vidus purvinas. Širdis jaučia, kad mūsų visuomenei tai turi neigiamos reikšmės, ir ne dėl to, kad tai tarsi skundimas, ne, tiesiog dėl to, kad sustoja žmonių mokymasis patiems spręsti problemas, išsiplauna savos atsakomybės suvokimas.“

Buvusi žurnalistė paaiškino plačiau. „Sveikoje visuomenėje normalu yra norėti, kad kai asmuo pamato nualpusį žmogų, jis ne tik paskambintų greitosios pagalbos telefonu, bet ir prieitų prie nualpusiojo, patrauktų jį į pavėsį, jei karšta, galbūt apšlakstytų jo veidą vandeniu ir sulauktų atvykstant medikų, papasakotų šiems, kas nutiko, – teigė ji. – Nenormalu yra pravažiuoti ir paskambinti greitajai pagalbai, bet nė nepažiūrėti, kas žmogui, nes skubi į darbą. Darbas vis tik ne vilkas, į mišką nepabėgs. Pasidomėjus asmens būklę galbūt galima išgelbėti jo gyvybę“.

Anot E. Samoškaitės, kiekvieną kartą, kai koks nors mokinys, susidūręs su bėda savo mokykloje, „nutransliuoja“ A. Tapinui, jis tiesiog paskambina greitajai pagalbai ir nueina. Tada esą A. Tapinas viešai ką nors sugėdina, iškelia atsakomybės klausimą, visi aplink pasijaučia nepatogiai ir... „Viskas lieka, kaip buvę: tariamas blogietis piktas, nes jaučiasi nepagrįstai apkaltintas, bet mąsto taip, kaip mąstė, problemos pranešėjai – tarsi apginti, nors jiems nė nereikėjo pajudinti sėdynės ir smegenų, užteko tik spragtelėti pele, – mano ji. – Tačiau iš tiesų viskas tik užkonservuojama ir sprogs ateityje.“

 

Kaip būtų brandžioje visuomenėje

Pasak E. Samoškaitės, sveikoje, brandžioje visuomenėje, kaip ji tokią įsivaizduoja, mokiniai, susidūrę su nesąmones apie homoseksualus dėstančia tikybos mokytoja, tiesiai jai pasako, kad ji dėsto nesąmones, taip pat tai pasako tėvams ir mokyklos vadovybei. Suranda ir atneša jos teiginių nepagrįstumą įrodančią medžiagą, straipsnius bei pasako, kad pas tokią mokytoją nė neketina mokytis.

 

„Normalioje visuomenėje socialinę darbuotoją, kuri nusišneka, sugėdina jos kolegos, sakydami: Aldona, Vaida ar (įrašykit kokį norit vardą), tu darai mums gėdą, mes tau nepritariam ir jei nesugebi pagrįsti savo nuomonės – nekalbėk, – tęsė buvusi žurnalistė. – Brandžių žmonių būryje kiekvieną kartą, kai Rasa Juknevičienė išsisako, jog juodaodžiai baisiai laimingi būnami benamiai, jos partijos kolegos jai pasakytų: Rasa, odos spalva ir benamystė neturi nieko bendra, paaiškintų, kas yra išmoktas skurdas, socialinė ir pajamų nelygybė, kuo tai išvirsta per kartas.“

 

„Ką noriu pasakyti? Tiesiog tas viešas gėdinimas neturi prasmės, net jei gėdinamieji to ir nusipelnė. Problemas turi spręsti žmonės, kurie su tuo susidūrė, nes, priešingu atveju, mes liksim sumauta bailių šalis, kur niekas nenori prisiimti atsakomybės už šalia matomas bėdas – nes gi užtenka spragtelti pele ir „blogieji“ bus sugėdinti, – mano socialdemokratų komunikacijos vadovė.

 

Anot E. Samoškaitės, „#tapinizmas užkonservuoja mūsų visuomenės bailumą, atsakomybės stoką ir tada suklesti visuotinis noras, kad viską išspręstų Andrius Tapinas, prezidentė, Seimas, kažkas, esantis aukščiau“. Ji pažymėjo: „Ir tikrai, pats Andrius Tapinas dėl to nekaltas.“

„Kodėl aš?“

 

A. Tapinas netrukus reagavo ir iš pradžių patikino, kad neįsižeidė. „Buvusi kolegė, o dabar socialdemokratų komunikacijai vadovaujanti Eglė Samoškaitė pirmadienį pradėjo nuo termino #tapinizmas dekonstravimo, pabrėždama, kad neįsižeisčiau, aš niekuo dėtas ir dėl to nekaltas, kad žmonės bėga skųstis pas įtakingesnius ir taip tarsi nusiplauna atsakomybę užuot patys ėmęsi veiksmų. Ir viešas gėdinimas neturi prasmės, – socialiniame tinkle parašė populiarusis žurnalistas. – Aš neįsižeidžiau. Tiesa, likau nesupratęs, kaip tiek metų žurnalistu dirbęs žmogus gali galvoti, kad „viešas gėdinimas neturi prasmės“.

Jis pažymėjo, kad kalbėdama apie problemos transliavimą E. Samoškaitė kažkodėl akcentavo situacijas, kai mokinys skundžiasi mokytojai, ar viena kolegė kita kolegei, pamiršdama esminį momentą, kai žmogus skundžiasi valdžios atstovu, turinčiu visus galios instrumentus. Teigė, kad iš visų laiškų tokių gauna 95 proc. – kas savaitę maždaug po 20. „Kodėl aš? – svarstė A. Tapinas. – Galbūt dėl to, kad žmonės pamatė kelis atvejus, kai tai suveikė. Gerbiamas eks-ministras Trečiokas, vis dar negalintis gauti norimo Telšių ligoninės direktoriaus pavaduotojo posto, vaikšto ir vadina mane „piranija“. Mažutis.“

 

Žurnalisto nuomone, žmonės tiesiog jie nebežino, kam dar galėtų papasakoti savo bėdas. „Kalbos apie bendruomenes regionuose, kurios pasipriešintų galios įrankius ir tvirtą voratinklį nupynusiems socdemų/tvarkiečių/liberalų/konservatorių merams šiam momentui yra svaigimas. Regioninė žiniasklaida realiai yra užsiūta burna ir išplėštu liežuviu arba dar blogiau – yra galingųjų įrankis. Nacionalinei žiniasklaidai tai dažnai yra per smulku. Tarnybos veikia lėtai. Štai ir užsidarė ratas“, – paaiškino A. Tapinas.

 

Žurnalistas atkreipė dėmesį, kad beveik visi rašantieji prašo jų neviešinti. Jis supranta, kodėl – mat istorijai iškilus į paviršių tame miestelyje prasideda raganų medžioklė: kas išdavė. „O sugadinti „išdavikui“ ar jo šeimoms nariams gyvenimą galios turėtojas meras ar koks administracijos direktorius turi 101 įrankį“, – įsitikinęs A. Tapinas.

 

Laidų vedėjas teigė patyręs, kaip nuščiūva pilna salė, kai kuriame nors regione filmuodamas laidą jis pradeda „dėlioti į lentynėles jų politinių vadovų ir valdininkų nuodėmes.“ Klausė, ar tai normalu ir pats atsakė: „Aišku, kad ne. Aišku, kad reikalingos stiprios bendruomenės, stipri regioninė žiniasklaida, nuo vaikystės ugdoma pareiga nebijoti ir netylėti. Bet politikams ir rajonų carams tai būtų labai nenaudinga.“

 

Pasak A. Tapino, jam didžiausias galvos skausmas būna tada, kai nespėja sureaguoti, įsigilinti, patikrinti, o kaip ten viskas vyksta toliau. „Bet nieko, nuo rudens tam bus laiko, erdvės ir resursų, – pažadėjo žurnalistas ir laidų vedėjas. – Ruoškit savo partinius merus, vicemerus, administracijos direktorius ir artimus partijai žmones. Reikės laikytis #WinterisComing.“

 

Žmonės turi priežasčių, todėl ir kreipiasi

„Žiniasklaida visais laikais buvo paskutinė instancija. Mes net ir laidą tokią turėjom, vadinosi „Paskutinė instancija“. Idealiame pasaulyje taip neturėtų būti. Nes žmonės į žiniasklaidą dažniausiai kreipiasi tada, kai neturi kur daugiau kreiptis“, – į diskusiją įsitraukė Andrius Baranauskas, bendrovės „Tele2“ korporacinės komunikacijos direktorius.

 

Jis pasidalijo savo patirtimi. „Būna, kad man paskambina žurnalistai su konkrečiu vieno ar kito kliento skundu. Na, kad telefoną per ilgai taiso, ar panašiai – maža kas nutinka. Aš pradedu į jį gilintis ir matau – prieš kreipdamasis į žurnalistus, žmogus pabendravo su mūsų salonu, tada su mūsų call centru, tada su mūsų dar kažkuo, ir tik jau visais nusivylęs parašė žurnalistams. Vadinasi, arba keli mūsų žmonės padarė klaidas (pasitaiko), ir tos klaidų virtinės niekas nenutraukė. Arba mes parašėm blogą instrukciją, arba blogai organizavom procesą. Ir nepaaiškinsi, kad keli ar keliolika tūkstančių identiškų atvejų buvo išspręsti gerai. Atsiprašai kliento, eini taisyt procesų, ir pakeliui atsikrauni malkų žiniasklaidoje, būtent tokia tvarka, – pasakojo A. Baranauskas. – Bet nepuoli aiškint, kad klientas durnas (ok, ne durnas, bet #tapinistas), nes kreipėsi į žiniasklaidą. Ar kad žurnalistas niekais užsiima, kad į tai reaguoja. Tiesiog vietoj to, kad kariautum su klientais ir su žurnalistais, eini ir taisai procedūras, kad kitą kartą klientų problemos būtų sprendžiamos greičiau, ir jie tiesiog neturėtų priežasčių kreiptis į žurnalistus.“

 

A. Baranauskas patikino, kad toks dalykas veikia ir su laiku vis mažiau tokių skambinančiųjų. Jis teigė, kad taip galėtų daryti ir politikai.“Socialdemokratai su savo skyrių tinklu ir su atsinaujinimo vėliava galėtų pirmi pradėti. Galėtų teikti nešališką teisinę pagalbą bendruomenėse. Galėtų padėti žmogui, neturinčiam nei ryšių, nei užtarėjų, paprastose gyvenimo situacijose – pradedant tais atvejais, kai vaikas negavo vietos darželyje, ar kai reikia įrengti įvažiavimą neįgaliesiems. Galėtų palaikyti, kai reikia pakovoti prieš merą ir priversti institucijas dirbti, nepaisant visų giminystės ir draugystės ryšių, – siūlė komunikacijos specialistas. – Va tada šitoks pamokymas visai kitaip atrodys.“

 

A. Baranausko nuomone, kol žmonės priežasčių turi, tai ir kreipiasi – ne tik į A. Tapiną. „Užtenka didžiuosius portalus perversti, – teigė jis. – Ir jūs nustebsite. Pasaulyje #tapinistų taip pat pilna – ant jų atskiras žiniasklaidos žanras laikosi, vadinasi „watchdog journalism“. Ir aš manau, kad kuo daugiau jo, tuo geriau.“