Prezidentė pasakė gerą kalbą. Ir ne todėl, kad sukritikavo valdžią. Opozicijai tai visada patinka. Ir ne todėl, kad nuvainikavo valdžios arogantišką propagandą apie tariamai dideles reformas.

 

 

Tai jau ir anksčiau visi matėme ir panašiai kalbėjome. Ir ne todėl, kad Prezidentė paragino koncentruotis dideliems darbams, primindama, kokie svarbūs darbai buvo padaryti per pirmosios Nepriklausomybės porą dešimtmečių. Tai geras ir gražus paraginimas, bet jo likimas greičiausiai bus toks pat, kaip ir mūsų panašaus siūlymo, jau palaidoto Seimo daugumos. Premjeras jau paaiškino, kad Prezidentės kalboje jis kritikos negirdėjo, – taip pat standartinė premjero reakcija. Ir mūsų kritinė reakcija į tokią Premjero „nereakciją“ taip pat daugmaž standartinė. Taigi ne tai yra svarbu po Prezidentės kalbos…

 

Prezidentės kalba gera todėl, kad ji po savęs paliko neatsakytą klausimą – o kas toliau? Ir tai klausimas ne apie tai: ar Prezidentė pasakiusi „a“ – kad ši valdžia prastai dirba, pasakys ir „b“ – kad tokia valdžią yra būtina greičiau keisti. Neatsakytas klausimas yra žymiai sudėtingesnis, verčiantis pirmiausia labai sąžiningai diagnozuoti realią padėtį Lietuvos politinėje sistemoje. Nes tai leis ne tik suprasti, kodėl esame ten kur esame (apie ką Prezidentė kalbėjo), bet leis suprasti ir tai, ką toliau reikėtų daryti, kad situacija keistųsi (apie ką Prezidentė beveik nekalbėjo).

 

Tokią diagnozę paskelbti, pačiam būnant aktyviu politinės sistemos dalyviu, nėra taip paprasta. Visada išgirsi kritinį pastebėjimą, kad nesi objektyvus, nes bandai kitus sumenkinti, o save ir savo bendražygius išaukštinti. Todėl iš karto sakau, kad ir nepretenduoju į kokį nors objektyvų verdiktą, bet bandysiu išsakyti tai, kas man Lietuvos politikoje ir Seimuose besidarbuojant jau 25 metus darosi vis aiškiau ir skaudžiau suprantama. Taip pat iš karto pasakau, kad tie, kurie šiame tekste ieškos dar daugiau dabartinės valdžios kritikos, gali jo nebeskaityti, nes to neras. Po Prezidentės karčių žodžių, nematau jokio reikalo dar ką nors pridurti. Žymiai labiau rūpi suvokti, kodėl esame ten kur esame, ir tai – ar  yra koks nors racionalus kelias situaciją keisti į geresnę pusę. Kad ir pamažu, lėtai, per ilgesnį laikotarpį?

 

Kodėl po stiprios Prezidentės kalbos nepasiduodu pagundai paleisti dar porą kritikos strėlių į dabartinę valdžią?

 

Ne tik todėl, kad jau viskas buvo pasakyta ir lyg nebėra ką pridurti. Dar rasčiau. Bet todėl, kad dabartinė valdžia yra tik produktas tos situacijos mūsų valstybės gyvenime, mūsų valstybės politinėje sistemoje, kurios diagnozę ir reikia pirmiausia konstatuoti. Dabartinėje valdžioje mes tik matome gilios ligos simptomus, bet pati liga yra giliau ir nėra labai lengvai pagydoma.

 

LIGOS DIAGNOZĖ – SILPNA POLITINĖ KLASĖ

O tos ligos diagnozė žmogiškai yra labai paprasta – vis labiau galime įsitikinti, kad turime labai silpną politinę klasę, ir net visas platesnis valstybės intelektualinis potencialas yra gana silpnas. Ir atrodo – vis labiau silpstantis. Todėl valdžioje ir nesugebama koncentruotis į didelius, svarbius strateginius darbus ir kryptis. Visos politinės klasės silpnumas yra didžioji bėda, kuri neleidžia tikėtis, kad Lietuvoje įvyks stebuklas ir staiga atsiras valdžia, gebanti imtis svarbiausių strateginių darbų ir juos įgyvendinti taip, kad tam pritartų didžioji dalis visuomenės. Taip yra dėl įvairių priežasčių, bet taip pat ir todėl, kad visoje valstybėje intelektualinio elito, galinčio pasišvęsti tokioms reformoms, sluoksnis yra labai plonas, mažėjantis dėl išorinės emigracijos, ir dėl vidinės saviizoliacijos nuo valstybės reikalų. Todėl yra labai sunku tikėtis, kad staiga atsiras kritinė masė strateginėms reformoms pasišventusių išmintingų žmonių ir Lietuva pagaliau pajudės į priekį.

 

Galime keikti vieni kitus, bet realybė yra tokia, kad nei dabartinis Seimas, nei Vyriausybė, nei Prezidentūra, ir net opozicija nėra kokie nors išskirtiniai stebukladariai, kurie vienu ypu šią situaciją sugebėtų pakeisti.

 

Kodėl tenka kalbėti ne tik apie silpnas politines partijas, kam ir Prezidentė išmintingai skyrė nemažai dėmesio? Todėl, kad tenka konstatuoti paprastą tiesą – nesimato Lietuvoje, jos visame valstybiniame elite kažkokių stebuklingų, paslėptų žmogiškųjų resursų, kuriuos kokiu nors nestandartiniu veiksmu įliejus į politines partijas, jų veikla staiga įgautų visiškai naują kokybę. Ar matome Vyriausybėje ar valstybės biurokratijoje kokių nors „deimančiukų“, kuriems partijų senbuviai neleidžia pasireikšti? Pažiūrėkime dar toliau aplinkui – į politikos ekspertų ir apžvalgininkų bendruomenę, kuri mėgsta „iš aukšto“ kritikuoti politinę bendruomenę, – ar tikrai tarp jų yra stebukladarių, žinančių, kaip išspręsti valstybės problemas? O gal akademinėje ar verslo bendruomenėse matome labai daug valstybės valdymui pasirengusių talentų, kuriuos kažkas atskiria nuo galimybės įsijungti į partijų veiklą ir valstybės gerinimo darbus?

 

O gal išgelbės Lietuvos politinę klasę nauji politiniai judėjimai, kuriuos įkvėpti Emanuelio Macron‘o sėkmės Prancūzijoje ir Visvaldo Matijošaičio Kaune, skuba kurti kas netingi – nuo Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskich‘o iki Artūro Paulausko ir, ko gero, Antano Guogos? Jeigu tuo patikėtume, tai būtų tik dar ryškesnis įrodymas, kaip giliai sergame.

 

Tai nereiškia, kad bandyčiau teigti, jog dabartinėje politinėje klasėje, politinėse partijose ir valstybės valdymo srityje susirinko išskirtinai patys išmintingiausieji ir protingiausieji? Tikrai ne. Mano įsitikinimu, yra priešingai – su metais politinė klasė tik silpsta, joje mažėja intelektinio potencialo, gebėjimo susivokti globaliuose procesuose ir į juos tinkamai reaguoti. Bet deja, ir aplink nelabai matosi kokių nors ypatingų resursų, iš kurių būtų galima lengvai pasisemti tokios išminties.

 

PASEKMĖ – NEBĖRA VILTIES

O tai ir kelia didžiausią susirūpinimą. Nes tai yra vilties ir tikėjimo ateitimi klausimas: jeigu dabartinės valstybės ligos (silpnos politinės klasės) nebūsime pajėgūs išgydyti, tai kaip gali tikėti, kad kada nors atsiras tokia valdžia, kuri bus pajėgi koncentruotis į esmines valstybės problemas. O jeigu tos problemos nebus sistemingai sprendžiamos, jeigu ir per artimiausią dešimtmetį valstybės gyvenime viskas liks taip pat, kaip yra dabar, tai kaip gali tikėti ir viltis, kad turėsi galimybių čia, Lietuvoje, sukurti sau ir savo šeimai padorų gyvenimą. Todėl žmonės ir emigruoja, kad „lietuviška svajonė“ jų nebeįkvepia: jie nebetiki, kad jų vaikai Lietuvoje galės susikurti geresnį gyvenimą nei jie patys yra patyrę. Emigracijos pagrindinė priežastis yra ne tai, kad žmonės šiandien mažai uždirba, ar tai, kad jiems šiandien Lietuvoje trūksta teisingumo, bet tai, kad jie nebeturi vilties, jog per artimiausią dešimtmetį kas nors keisis į gera.

 

Kaip pastebi Jungtinių Valstijų akademikai, Donaldą Trumpą Prezidentu išrinko „piktieji rinkėjai“, kurių daugelis prarado tikėjimą didžiąja „Amerikos svajone“, kurios esmė visada buvo tėvų tikėjimas, kad jų vaikai gyvens geriau nei jie patys. Jungtinėse Valstijose toks nusivylimas atsirado ne šiandien ir ne vakar, jis kaupėsi per pastarąjį dešimtmetį, kai skurdo klasė pasijuto vis labiau segreguota ir todėl prarandanti viltį. Lietuvoje stebime labai panašius reiškinius, tik skirtumas tas, kad viltį praradę ne tik balsuoja už vis naujas partijas, bet balsuoja ir kojomis.

 

POLITINĖS KLASĖS EROZIJA

Lietuvai yra pavojinga ne tik viltį praradusiųjų emigracija. Lietuvai ne mažiau pavojinga yra ir jaunoms demokratijoms (o Lietuva tokia vis dar yra) būdinga politinių institucijų ir politinės klasės savaiminė erozija, kai su laiku politinė klasė ir politinės institucijos ne stiprėja ir konsoliduojasi, o tampa vis silpnesnėmis ir pažeistomis vidinės erozijos. Mano anksčiau dažnai cituotas Sammuel‘is Huntington‘as, rašęs ne tik apie civilizacijų karus, bet ir apie jaunų demokratijų bėdas, savo garsioje knygoje „Political order in changing societies“ (New Haven and London, Yale University Press, 1968) yra teigęs, kad jaunose demokratijose svarbiausia politikos problema yra politinių institucijų brandos atsilikimas nuo sparčios ekonominės ir socialinės kaitos. Anot S. Huntington‘o rinkimai turi prasmę tik tada, kai politinės institucijos yra pasiekusios tam tikrą politinio organizuotumo lygį, todėl jaunose demokratijose svarbiausias iššūkis yra ne rinkimus organizuoti, bet sukurti efektyvias valstybės institucijas. S. Huntingtono verdiktas yra negailestingas: „daugumoje, jeigu ne visose modernizacijos kelią praeinančiose valstybėse, rinkimai pasitarnauja tik tam, kad sustiprintų destruktyvias ir dažnai reakcines visuomenės jėgas ir sugriautų viešosios valdžios institucines struktūras“.

 

Šių žodžių nereikia suprasti kaip siūlymo atsisakyti demokratinių rinkimų. Šie žodžiai reiškia tik viena, kad negalima tikėtis, jog vien tik pasikartojantys rinkimai gali pataisyti situaciją. Priešingai, prieš kiekvienus rinkimus pasikartojantys vis radikaliau skelbiami populistiniai pažadai, naujų partijų ar judėjimų atsiradimas, rinkėjų sugebėjimas jais vis iš naujo patikėti ir už juos balsuoti bei po to sekantis neišvengiamas skaudus nusivylimas, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl silpsta politinė klasė, o tuo pačiu – ir politinės institucijos. Ratas užsidaro – institucijos silpsta, reformos nevyksta, vilties neatsiranda ir tik mažėja, balsuojama kojomis arba už naują populizmą, politinė klasė ir institucijos dar labiau silpsta, ir vėl viskas tas pats. Erozijos ratas vis smagiau sukasi, tik su vis didesne ir pavojingesne amplitude.

 

KĄ DARYTI? REIKIA NAUJOS NACIONALINĖS AMBICIJOS

Štai čia ir iškyla amžinas klausimas – ką reikia daryti, kaip sustabdyti tą vis labiau įsismarkaujantį erozinio rato sukimąsi? Ką daryti, kad ir politinė klasė bei institucijos pradėtų stiprėti ir, kad tuo pačiu metu pasimatytų, jog institucijos ir visa valstybė yra pajėgios spręsti esmines problemas. Nes tik tai sugrąžins žmonėms viltį, be kurios negali sukurti jokios ilgalaikės valstybės ateities.

 

Neturiu stebuklingų receptų, bet esu įsitikinęs, kad tam niekaip nepadės visokie emociniai ir ritualiniai užkeikimai apie „darnią visuomenę“. Realią viltį žmonėms, kad ilgainiui gyvenimas keisis į geresnę pusę, gali suteikti tik racionali valstybės politika, susidedanti iš politinės klasės išgrynintos naujos nacionalinės ambicijos, ir iš sugebėjimo tokios ambicijos įgyvendinimui sutelkti reikalingą politinių institucijų potencialą.

 

Nacionalinės ambicijos reikia tokios, kuri žmonėms leistų patikėti, kad mūsų valstybėje per artimiausią dešimtmetį bus galima pasiekti žymiai aukštesnių pragyvenimo standartų, taikantis į europietišką gerovės lygmenį. Tai reiškia, kad gerai gyvens ne tik turtingiausieji, bet ir normali europietiška vidurinė klasė: mokytojai, ūkininkai, medikai, mokslininkai, smulkūs verslininkai. Kad žmonės tokia ambicija patikėtų, pirmiausia reikia, kad dabartinė politinė bendruomenė suprastų tokios bendranacionalinės ambicijos svarbą ir sugebėtų tokiai ambicijai susitelkti.

 

Kiekvienam iš mūsų, kas šiandien dalyvaujame šalies politikoje, turėtų kilti natūralus klausimas – kaip istoriniame valstybės metraštyje bus įrašytas mūsų, dabartinės politinės bendruomenės, paveldas: signatarų karta 1990-aisiais davė Lietuvai Nepriklausomybę, šiek tiek jaunesnė karta gali sau prisiskirti ES ir NATO narystę 2004 metais, o kas galėtų būti įrašyta į metraštį po 2004 metų? Krizės įveikimas, keletas svarbių energetikos projektų, euro įvedimas, parama Ukrainai – sąrašas nėra įspūdingas, ambicijos nuosekliai menksta, o ilgą laiką nesprendžiamų problemų sąrašas ilgėja: ekonomikos augimas lėtėja, skurdo nemažėja, emigracija auga, švietimo situacija prastėja, sveikatos apsauga buksuoja. Nauja valdžia žada, kad viską stebuklingai išspręs, tačiau prasmės tai papildomai kritikuoti nebėra – taiklių kritinių pastebėjimų rinkinį apie dabartinės valdžios pastangas vaizduoti, kad šios problemos bus sprendžiamos, galite paskaityti dar kartą atsivertę Prezidentės kalbą.

 

AMBICIJAI REIKIA AMUNICIJOS

Tikėjimui neužtenka vien tik žodžių ir pareiškimų apie naują ambiciją, apie naujus didingus siekius. Reikia įrodyti, kad bus sugebėta pasiekti tų ambicijų įgyvendinimo. Tai įmanoma tik tada, kai politinė bendruomenė ir institucijos yra tam pasirengusios. O tam pirmiausia reikia, kad politinėje bendruomenėje atsirastų kritinė masė žmonių, suvokiančių paprastą dalyką, kad institucijų sistemingas, efektyvus veikimas, arba tai kas yra vadinama „valstybės valdymo politika“, valstybės gyvenime yra ne mažiau svarbu nei efektyvi valstybės finansų , energetikos ar švietimo politika. Taip sako ir turtingųjų šalių organizacija Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO/OECD), į kurią Lietuva siekia įstoti. Deja, Lietuvoje taip nėra, todėl visos kalbos apie valstybės valdymo modernizavimą pasibaigia tuščiomis kalbomis apie biurokratų mažinimą, jų algas arba valdžios sutelkimą Vyriausybės kanceliarijoje. Valstybės valdymo politika yra žymiai daugiau, nei tik tai – tai politika, atsakinga už valstybės institucijų kraujotaką, už efektyvių sprendimų parengimą ir priėmimą ir tol, kol į šią valstybės valdymo politiką žiūrima pro pirštus, valstybės valdymas yra ištiktas idėjinės ir politinės mažakraujystės, kur net ir gebėjimo formuluoti didesnes ambicijas nebėra. Ką jau kalbėti apie jų įgyvendinimą.

 

Antra, norint reikšmingų permainų politinėje klasėje ir visoje valstybės valdymo politikoje, reikia sąmoningų pastangų regeneruoti ir atnaujinti valstybės politinę klasę. Partijose atsinaujinimas prasidėjo, bet jis neduos laukiamų rezultatų, jeigu dabartinė politinė bendruomenė nesusitars dėl radikaliai didesnių investicijų į modernių valstybės institucijų ir juose dirbančių valstybininkų sistemos kūrimą. Kažkada Andrius Tapinas paskelbė publikaciją, kurioje palygino A. Butkevičiaus laikų Lietuvos ir Singapūro Vyriausybių personalines sudėtis, jų išsilavinimą, profesinius pasiekimus. Komentarų toks palyginimas nereikalauja – pasidaro aišku, kodėl Singapūras yra toks sėkmingas. Ir kodėl Lietuva – įstrigusi. Singapūras yra vertas dėmesio ir tuo, kad jie įgyvendina labai sėkmingą valstybės būsimos lyderystės programą, kiekvienais metais į specialius kelerių metų kursus pakviesdami kelis šimtus jaunų valstybės tarnautojų, paskirdami jiems patyrusius mentorius, parengdami jiems sudėtingą profesinių išbandymų įvairiuose departamentuose programą, o po to sėkmingiausius greitu „karjeros liftu“ keldami į aukščiausias pareigas valstybės valdymo srityje.

 

LŪŽIO METAI

Gal tai mano asmeninė problema, kurios taip skausmingai nejaučia politikos naujokai, bet man vis labiau atrodo, kad ilgai tokia situacija Lietuvoje jau nebegali tęstis. Per savo 25 metus Seimuose ir Vyriausybėse mačiau visko ir todėl labai ryškiai matau, kad pastaruosius keletą metų gyvename skausmingą „užstrigusios plokštelės“ laikotarpį, kai girdi vis tą pačią užstrigusią melodiją, ir supranti, kad plokštelė taip suktis gali dar ilgai, ir nieko naujo neįvyks: Vyriausybė skelbs kaip kovoja su skurdu ir įgyvendina vis naujas reformas; realiai beveik niekas nesikeis; žiniasklaida, ekspertai, opozicija, prezidentūra negailės kritikos, bet vien dėl to naujos kokybės valstybės gyvenime neatsiras. Ir kitais metais Europos Komisija skelbs išvadas apie tas pačias, metai po metų besitęsiančias realias ir vis gilėjančias mūsų problemas, o Vyriausybė miklins rankas rašydama vis tokius pat atsakymus, kad viskas bus gerinama ir sprendžiama. Bet problemos liks po senovei: ypač švietimo, socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse – ten, kur Briuselis neturi teisės mums tiesiogiai vadovauti.

 

Štai todėl ir galvoju, kad ateina lūžio metai, kai valdyti šalį taip, kaip iki šiol darėme, toliau nebegalime, o kaip kitaip tai daryti, dar nežinome. Jeigu dar ilgai nežinosime – gali baigtis blogai. Nes ilgam įstrigsime stagnacijoje, tolesnėje politinės bendruomenės erozijoje, atsilikime. Ir vis stiprėjančioje neviltyje. Geriau būtų to išvengti. Kaip tai padaryti – aiškių receptų nėra, bet viena aišku, kad tokiais lūžio metais politinio gyvenimo ir sprendimų priėmimo centras persikelia į Seimą. Nes nei Vyriausybė, nei Prezidentūra nėra prisitaikiusios ieškoti plataus konsensuso lūžio laikotarpiais. O toks konsensusas yra būtinas – tam, kad atsispirtume nuo dugno. Nuo stagnacijos dugno. Taip buvo 1990-aisiais, taip galėtų būti ir dabar, bet tam reikia bendros išminties ir bendro tikėjimo didesnėmis nacionalinėmis ambicijomis. Ir mažesnių asmeninių politinių ambicijų.

 

10 SVARBIAUSIŲ DARBŲ. FANTAZIJA APIE MOBILIZACIJĄ

Suprantama, kad ir Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma skubės pasakyti, kad jie patys žino, kaip ir ką reikia tvarkyti, ir kokias reformas reikia įgyvendinti. Ir, kad jiems suteiktas mandatas, o opozicijai nurodyta pasėdėti ant atsarginių suolelio, nes opozicija viską sugriovė. Įtikėjimas visažinyste ir visagalybe, kai esi valdžioje, yra viena iš didesnių nuodėmių. Kur ji atveda, ką tik paaiškino Prezidentė.

 

Bet įsivaizduokime kitą scenarijų (nors tam gal ir reikia didelės fantazijos): artėjant valstybės šimtmečiui parlamentinės partijos, atsiliepdamos į Prezidentės kvietimą ir pasidėjusio ant stalo ne savo rinkimų programas, o kasmetinę Europos Komisijos ataskaitą apie amžinas ir skaudžias Lietuvos bėdas, susitaria dėl 10 svarbiausių darbų ir 10 svarbiausių problemų sprendimo. Išsiginčija su Vyriausybe, kaip ir kokiais būdais tas problemas spręsti: nuo inovacijų kūrimo iki skurdo ir regionų atsilikimo įveikimo, nuo švietimo modernizavimo iki sveikatos apsaugos europietiškos kokybės pasiekimo. Ir sutaria, kad esminiai darbai turės būti padaryti iki 2020 m. kovo 11-osios, kai švęsime 30-metį. Taip gimsta ir ambicija, ir gebėjimas spręsti esmines problemas. Taip ir valstybės jubiliejai būtų pasitinkami ne tik ginčais kur ir kokį paminklą statyti, bet ir ginčais bei sutarimais dėl esminių valstybės tvarkymo darbų. Tada ir paaiškėtų, su kokiu paveldu ši politikų karta įsirašys į istorinį valstybės metraštį.

 

Yra galimybė į metraštį įsiamžinti esminių darbų paveldu, bet tam reikia prisiminti didžiojo kinų reformatoriaus Den Xiaopin‘o išmintį: nesvarbu balta ar juoda katė, svarbu, kad ji peles gaudytų. Perfrazuojant šią išmintį: Lietuvos istorijai nesvarbu, kas dabar yra kairėje, kas dešinėje, kas valdžioje, kas opozicijoje, svarbu, kad reikšmingi darbai būtų padaryti.

 

Apie tai ir kalbėjo Prezidentė, kviesdama dideliems darbams ir primindama tarpukario reformatorius, kaip pavyzdį dabartinei politikų kartai.

 

Mes mokame ir sugebame mobilizuotis dideliems darbams. Ne taip senai sutarėme dėl pasipriešinimo Astravo atominės elektrinės (AE) statyboms. Ir padarėme, ką galėjome. Iš šiek tiek ankstesnės patirties prisiminkime Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai 2013 metais, kuriam pasirengimas, paremtas politiniu konsensusu, prasidėjo dar 2011 metais. Viena iš sėkmingo pirmininkavimo priežasčių buvo ne tik politinis konsensusas dėl aiškios politinės ambicijos – turime gerai pasirodyti, bet ir tai, kad pirmininkavimui buvo specialiai mobilizuota kelių šimtų žmonių Pirmininkavimo Komanda: jauna, išsilavinusi, ambicinga, efektyvi. Gaila, kad po pirmininkavimo ji nebuvo išsaugota Lietuvai. Bet niekas nedraudžia valstybei tokią pat komandą mobilizuoti „10 svarbiausių darbų“ projektui įgyvendinti. Juk galime ir privalome mobilizuotis ir pasirodyti ne tik prieš savo europietiškus kaimynus, bet ir prieš savo visuomenę, kuri dideliems jubiliejams nusipelnė ne tik didelių paminklų, bet ir didelių valstybės tvarkymo darbų.

 

Ar tokia mobilizacija yra tik naivi fantazija, ar ir reali galimybė? Atsakymas parodys, kurioje ligos stadijoje esame. Ir ką valdžia suprato iš Prezidentės kalbos. Pabandžiau pasufleruoti atsakymą į klausimą, į kurį atsakymo Prezidentės kalboje neišgirdau – o kas toliau?

 

Toliau – arba taip pat kaip visada, arba – mobilizuojamės!