Kada Lietuvos pilietis turi teisę nebaudžiamas atidengti ugnį į priešą?

lzinios.lt 2017 05 15

Visuotinės ir besąlygiškos Lietuvos gynybos principas gražiai skamba ant popieriaus, tačiau ar jis suveiktų tikrovėje ir kokios būtų teisinės pasekmės tiems, kurie nelaukdami įsakymo atidengtų ugnį į įsibrovusį priešą, šiandien niekas negali aiškiai atsakyti. Kartu ryškėja politikų ir kariškių norai kaip galima labiau suvaržyti savaveiksmį ginkluotų piliečių pasipriešinimą.

lzinios.lt

Per pastaruosius trejetą metų, po Krymo užgrobimo ir agresijos Donbase tapo kaip ir savaime suprantamu dalyku, kad geriausia gynyba nuo rusiškai kalbančių „žaliųjų žmogeliukų“ – vos juos pamačius, iš karto, be kalbų – nušauti.

 

Estų politikai tą netgi viešai yra deklaravę, panašiai šneka ir asmenys, vienaip ar kitaip atsakingi už Lietuvos gynybą. Nacionalinio saugumo pagrindų bei Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymai kalba apie besąlygišką visuotinę gynybą ir tiesiogiai įpareigoja kiekvieną mūsų naikinti priešus nelaukiant atskiro įsakymo.

 

Bet kaip tai padaryti teisiškai saugiai, kad paskui nebūtum apkaltintas vulgaria žmogžudyste?

 

Šis ir daugelis kitų su visuotiniu besąlygišku pasipriešinimu susijusių klausimų prieš keletą dienų aptarinėti Krašto apsaugos ministerijos surengtame uždaro tipo (negalima įvardyti, kas ką kalbėjo, bet galima sakyti, apie ką kalbėta) seminare, kuriame dalyvavo ministerijos vadovybė, aukšto rango kariškiai, savanoriai, šauliai, politologai, už nacionalinį saugumą ir gynybą atsakingi Seimo nariai, nepriklausomi ekspertai. Vieną pranešimų teko skaityti ir man.

 

Seminare prisimintos neseniai vykusios skandalingosios Vidaus reikalų ministerijos Šalčininkuose surengtos pratybos, kurių metu imituotas „žaliųjų žmogeliukų“ įsiveržimas į Lietuvą iš Baltarusijos teritorijos ir bandymas paskelbti „Liaudies respubliką“, prieš tai užgrobus vietos policijos komisariatą.

Tikriausiai svarbiausias priekaištas pratybų organizatoriams – o kas būtų buvę, jeigu per mišką link Šalčininkų judančius pareigūnus, vaidinusius „žaliuosius žmogeliukus“, būtų pastebėję vietos šaulių kuopos nariai, ginkluoti išėję į pratybas, ar koks pilietiškai nusiteikęs medžiotojas ir atidengę ugnį. Galiausiai, nušauti pratybų dalyvius, labai tikroviškai imitavusius „žalius žmogeliukus“, galėjo ir kuris vietos policininkas.

 

Esminis klausimas: Kokios būtų tokio šūvio pasekmės tam, kuris šovė ir pataikė?

 

Šis klausimas gana aktyvia diskutuotas tarp Šaulių sąjungos narių ir šiaip aktyvių piliečių, pozicijos išsiskyrė iš esmės. Vieni tvirtino, kad didžiausia nevykusių pratybų nauda – jos parodė, kad piliečiai dar nepasiruošę besąlygiškai gintis, o Šalčininkų šauliai tiesiog pramiegojo agresiją, kiti laikėsi nuostatos, jog tik taip ir turėjo būti, nes jei kuris būtų „žaliuosius žmogeliukus“ pamatęs ir šovęs, tai geriausiu atveju būtų užtampytas policijos ir prokurorų. O gal ir teisme atsidūręs.

 

Teisiškai, be įspėjimo šaudyti „žalius žmogeliukus“ galima po agresijos prieš Lietuvą pradžios, paaiškėjus, kad rusai puola.

 

Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatyme parašyta tarsi aiškiai: „Nuo pat agresijos ar okupacijos pradžios Lietuvos Respublikos piliečių nepaklusnumo ir pilietinio pasipriešinimo, taip pat jų ginkluoto pasipriešinimo agresoriui ar okupantui veiksmai yra teisėti“.

 

Bet greta skelbiama: „Agresija nelaikomi vietinio pobūdžio ginkluoti incidentai ir valstybės sienos pažeidimai“, jeigu jie neprilygsta:

 

Užsienio ginkluotųjų pajėgų įsiveržimui;

 

Lietuvos teritorijos apšaudymui artilerija ar bombardavimui;

 

Jūrų blokadai;

 

Ginkluotųjų pajėgų užpuolimui, įvykdytam kitos valstybės pajėgų;

 

Tranzitu vykstančių kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas, pažeidžiant tranzito taisykles;

 

Leidimas trečiai valstybei panaudoti savo teritoriją Lietuvos užpuolimui.

 

Čia viskas aišku – jeigu per sieną nerieda Rusijos tankai, iš geležinkelio sąstato vagonų nešokinėja specnazas ar ant Vilniaus nekrenta bombos – agresijos kaip ir nėra. Bet štai agresijos apibūdinimo paskutinis punktas skelbia:

 

„Ginkluotų gaujų, grupių, nereguliarių pajėgų arba samdinių, kurie vykdo ginkluotas operacijas“ siuntimas, „jeigu šios operacijos yra pakankamai rimto pobūdžio, kad prilygtų išvardytiems agresijos aktams“.

 

Iš pirmo žvilgsnio – anuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis tarsi laiko mašiną turėjo ir sudėliojo agresijos formuluotę, tiksliai atitinkančią tai, ką po 14 metų Rusija padarė agresijos prieš Ukrainą metu. Pasakojama, politikai, po Krymo ir Donbaso užgrobimo šokę tobulinti įstatymų, net aiktelėję, kad viskas jau kadaise surašyta.

 

Bet, kita vertus – o iš kur koks Šalčininkų šaulys ar medžiotojas žino, kokio masto „žaliųjų žmogeliukų“ vykdomą operaciją jis mato – „pakankamai rimto pobūdžio“, ar tik „vietinio pobūdžio sienos pažeidimą“? Jam jau šauti, ar pirma į Prezidentūrą bei Seimą skambinti ir klausti, nes pagal įstatymus apie agresiją paskelbia ir karo stovį įveda Seimas arba prezidentė.

 

Bet iš kur prezidentė žinos, kad rusai puola visa jėga ir laikas skelbti apie agresiją ir įvesti karo stovį? Ji gali apie tai sužinoti tik po to, kai pirmas Lietuvos gynėjas paleis pirmą šūvį į „žalią žmogeliuką“, rizikuodamas po to būti apkaltintas žmogžudyste. Ypač, jeigu jo šūvis, nuskambėjęs pasienyje, sugriaus rusų planus ir kiti „žmogeliukai“ po šūvio neš muilą iš Lietuvos teritorijos, tokiu būdu „pakankamai rimtą operaciją“ paversdami „vietinio pobūdžio incidentu“?

 

Štai tokia dviprasmybė šiandien užfiksuota Lietuvos įstatymuose: Viena vertus, „niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui ar okupantui“, kita vertus – gerbiamas „žaliasis žmogeliuk“, prašau pateikti jūsų operatyvinį įsakymą ir kovos rikiuotės sudėtį, kad žinotume, ar jūs vykdote „pakankamai rimtą operaciją“, tad esate legaliu taikiniu?

 

Gynybą planuojantys mūsų politikai remiasi prielaida, kad apie gręsiančią agresiją mūsų irba NATO sąjungininkų žvalgyba sugebės įspėti iš anksto, tad bus laiko skelbti agresiją ir karo stovį. Bet jeigu žvalgybos duomenys bus nepakankami (o jie visada tokiais būna) ir politikų ranka sudrebės: O jeigu paskelbsime apie agresijos grėsmę, įvesime nepaprastąją padėtį ar karo stovį, o koks savarankiškas pilietis ar šaulių būrys atidengs ugnį į kokią „pasiklydusių“ rusų grupę ir taip išprovokuos didelį karą, kurio visi siekia išvengti? Kaip į tai sureaguotų mūsų sąjungininkai, ypač Europoje, kurios politikams žodžių junginys „karas su Rusija“ lig šiol kelia diarėjos priepuolius? Prisiminkime neseniai Vokietijos prezidentu (gerai, kad mažai galių turinčiu) išrinkto Franko Walterio Steinmeierio pernykštį garsiai išsakytą raginimą reikalavimą „trepsėjimais ir ginklų žvanginimais Rytuose“ neerzinti Rusijos.

 

Ir tai nėra vienintelio „šrioderinės mokyklos“ vokiečių socialdemokrato nuostata Rusijos atžvilgiu. Krašto apsaugos ministerijos atstovai tiesiai kalba, jog pastaruoju praktiškai visi iš Europos atvykstantys svečiai primygtinai ragina Lietuvą elgtis pagal Steinmeierio rekomendacijas. Ir apie tai kalba ne tik „senieji“ europiečiai, kas būtų suprantama, bet netgi kaimynai lenkai, kurių požiūriu į Rusiją tarsi nereikėtų abejoti. Bet panašu, kad pratybos „Zapad-2013“, kurių metu, pasak tuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio (kuriam pavaldi ir Lenkijos Žvalgybos tarnyba), planuotas branduolinis smūgis Varšuvai, taip išgąsdino kaimynus, kad niekas net nebandė suabejoti šios žinios tikrumu.

 

Čia verta prisiminti, kad būtent Sikorskis 2014-ųjų vasario 24-ąją, Maidanui švenčiant pergalę, o Rusijai jau ketvirtą dieną vykdant Krymo užgrobimo operaciją, viešėdamas Kijeve grasino ukrainiečiams jog jie „bus nušluoti“, jei nesusitars su Janukovyčiumi ir Rusija. O veliau ir visi kiti ukrainiečių patarėjai iš Vakarų kategoriškai reikalavo, kad Ukraina nesipriešintų ginklu Kryme.

 

Kas būtų buvę, jei ukrainiečiai nebūtų klausę šitų patarėjų primygtinių raginimų „neprovokuoti Rusijos“ ir įsakę pajėgoms Kryme atidengti ugnį į „žaliuosius žmogeliukus“? Ypač žinant, kad rusiškas karinis planavimas reikalauja užtikrinti beveik šimtaprocentinę operacinę sėkmę? Sunku tuo patikėti, bet taip yra – apibendrinę daugybę duomenų apie sprendimų kare priėmimą, karybos mokslininkai nustatė, kad, pavyzdžiui, Amerikos politikai duoda įsakymą pradėti operaciją, jei sėkmės tikimybė siekia 46 procentus.

 

Tuo tarpu Rusijos politikai reikalauja iš savo kariškių, kad jie užtikrintų net 97 proc. operacijos sėkmę! Tą, beje, matėme Ukrainoje – Kryme, kuriame viskas vyko beveik tiksliai taip, kaip planavo rusai (nusiginkluoti atsisakė ir į Ukrainą išsiveržė tik parašiutininkai), viskas baigėsi pilna sėkme. Tuo tarpu Donbase Rusija patyrė visišką nesėkmę ir „Novorosijos“ idėja buvo paskubomis įkišta į stalčių, Kremliui apsimetant, kad tokios net nebuvo. Nes Donbase į Kremliaus ir Generalinio štabo planus įsikišo neprognozuojama ir savaveiksmė Ukrainos pilietinė visuomenė, pirma žiauriose muštynėse su vietos „koloradais“ ir Rusijos agentais atkovojusi iš separatistų Charkivą, neužilgo suformavo ir apginklavo savanorių batalionus, kurie atmušė ir Mariupolį, be kurių visas Novorosijos projektas prarado prasmę.

 

Rusija galėjo numatyti ir išskaičiuoti, kaip agresijos metu elgsis Ukrainos politikai, reguliarios ginkluotosios pajėgos, policija, saugumo struktūros. Kaip elgsis Ukrainos piliečiai, stoję į kovą be atskiro įsakymo ir savo veiksmų nederinę su centrine vadaviete, Rusija prognozuoti nesugebėjo.

 

Kaip Lietuva, atsižvelgdama į Ukrainos patirtį, turėtų reaguoti į dabar jau mums duodamus europiečių patarimus „neerzinti Rusijos“ ir geriau kontroliuoti savanoriškas ginkluotas formuotes, ypač Šaulių Sąjungą?

 

Kodėl už saugumą ir gynybą atsakingų Lietuvos politikų tarpe pastaruoju metu platinama mintis, kad įstatymuose „besąlyginę visuotinę gynybą“ reiktų keisti į „besąlyginę organizuotą gynybą“, taip bandant užkirsti kelią besąlygiškam pilietiniam pasipriešinimui, tuo pačiu pakertant pačią visuotinės ir besąlygiškos Lietuvos gynybos esmę?

 

Tai labai rimti klausimai, į kuriuos kol kas nėra aiškių atsakymų, kurių ieškoti daug laiko nėra.