Rusijoje auga nepasitenkinimas turtine nelygybe: kada bus nauja revoliucija?

15min.lt 2017 05 15

Augant turtinei nelygybei ir vis daugiau Rusijos žmonių atsiduriant žemiau skurdo ribos, opozicijos lyderiai tikisi daugiau prieš valdančiuosius nukreiptų protestų, praneša „The Guardian“.

 

15min.lt Reuters/Scanpix nuotr.

30 metų Oksana prieš metus persikėlė iš Sibiro į Maskvą. Čia ji nuomojasi nedidelį kuklų butą Žukovkos rajone miesto pakraštyje. Netoliese įsikūrusi ir didelė Rusijos politinio bei verslo elito dalis – nuo kelio matyti jų milžiniški dvarai.

„Kasdien matau jų automobilių kolonas. Tai atrodo tarsi visai kitas pasaulis“, – pasakoja Oksana.

 

 

Sekretore dirbanti mergina dažnai užstringa kelyje, uždaromame, kad juo galėtų pravažiuoti policijos lydimi vyriausybės pareigūnai.

 

Mergina teigia: „Niekada anksčiau nesidomėjau politika, tačiau matydama šią neteisybę pradedu svarstyti, ką turėčiau padaryti, kad tai pasikeistų.“

 

Pastaruoju metu ekonomistai, užuot sekę skurdo lygį, vis daugiau dėmesio skiria turtinei nelygybei. Kai kurie specialistai tikina, kad nevienodas turto pasiskirstymas yra viena pagrindinių politinio nepasitenkinimo priežasčių.

 

Sausį Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde teigė, kad turtinė nelygybė – viena iš pasaulį apėmusio populizmo priežasčių.

 

Ji sakė apie tai perspėjusi jau prieš ketverius metus, tačiau po Donaldo Trumpo pergalės JAV ir Europoje išaugus kraštutinių dešiniųjų partijų populiarumui ji tikisi, kad dabar šiai problemai bus skirta daugiau dėmesio.

Naujausias „Credit Suisse“ banko tyrimas atskleidė, kad Rusijoje turtinė nelygybė yra ryškiausia tarp visų didžiųjų pasaulio ekonomikų – 10 proc. turtingųjų priklauso 87 proc. viso šalies turto.

 

O JAV turtingiesiems priklauso 76 proc., Kinijoje – 66 proc. šalies turto. Be to, „VTB Capital“ teigimu, 1 proc. Rusijos populiacijos priklauso 46 proc. šalies asmeninių banko indėlių.

 

Daugelis rusų mano, kad iš dalies korupcijos nulemta milžiniška turtinė nelygybė sukels nepasitenkinimą, tačiau ne rimtus politinius pokyčius.

 

Vis dėlto kovą Rusijoje vyko didžiuliai protestai, kurių metu beveik 80 miestų į gatves išėjo apie 60 tūkst. žmonių. Nors šis skaičius – tik nedidelis procentas visos populiacijos, panašu, kad žmonių pyktis gali augti.

Opozicijos aktyvistas Aleksejus Navalnas šiemet paviešino milžiniškus Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo turtus, tarp kurių – jachtos ir vynuogynai. Juos politikas sukaupė būdamas valdžioje.

D.Medvedevas, ignoruodamas jam mestus kaltinimus korupcija, paskatino visą šalį apėmusius protestus. Tiesa, vėliau ministras pirmininkas kaltinimus pavadino „nesąmone“.

 

A.Navalno, ketinančio dalyvauti kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose, kampanijos centre – būtent kova su turtine nelygybe. Šį mėnesį atidarytoje jo regioninėje būstinėje Čeliabinsko mieste netrūko plakatų su šūkiais, nukreiptais prieš didžiulį valdančiojo elito turtą.

 

„Ligonines ir kelius, ne rūmus politikams“, – buvo parašyta ant vieno iš plakatų. O pirmoji rinkiminio lankstinuko eilutė teigia: „Orus gyvenimas kiekvienam, o ne turtas 0,1 proc.“

 

A.Navalno D.Medvedevui mesti kaltinimai korupcija atskleidė šokiruojančius faktus apie uždarą valdžios žmonių ratą. Tiesa, šie faktai dažnai arba ignoruojami, arba paneigiami.

A.Navalnas teigė, kad pirmojo vicepremjero Igorio Šuvalovo žmona į Europoje vykstančius konkursus savo šunis skraidino privačiu lėktuvu, o didžiulės, rūmus primenančios rezidencijos šalia Maskvos aukščiausiam valdžios sluoksniui jau tapo norma. I.Šuvalovas atsisakė komentuoti šiuos kaltinimus.

 

Anot A.Navalno, žmonės, dirbantys už mažus atlyginimus, o vėliau žiūrintys vaizdo įrašus, kuriuose matyti politikams bei su valdžia susijusiems oligarchams priklausantys rūmai ir jachtos, pyksta.

 

„Prieš keletą metų skurdas daugiausia vyravo kaimiškose vietovėse, tačiau dabar jis pasiekė ir didmiesčius. Skurdas ragina protestuoti, kadangi žmonės pradeda apie jį galvoti.

 

Mąstai apie skurdą net ir tuo atveju, jei gyveni Maskvoje ir pakankamai uždirbti. Tačiau jeigu dirbi regiono centre, o tavo mėnesinė alga siekia vos 15 tūkst. rublių (apie 240 eurų), tai jau visai kitas reikalas“, – sakė A.Navalnas.

 

Nauja milijardierių klasė

Rusijos turtinė nelygybė yra glaudžiai susijusi su Sovietų Sąjungos griuvimu ir prasidėjusia privatizacija.

 

Teoriškai Sovietų Sąjunga turėjo užtikrinti visišką lygybę. 1977-ųjų Konstitucijoje buvo pasisakoma „už klasės skirtumų, už atskirties tarp miesto ir kaimo, už atskirties tarp protinio ir fizinio darbo panaikinimą“.

 

Kaip rodo oficiali statistika, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tik 0,2 proc. žmonių atlyginimas buvo daugiau nei keturis kartus didesnis negu vidutinis atlyginimas Sovietų Sąjungoje.

 

Žinoma, netrūko skundų, kad sovietinis elitas gyveno kur kas prabangesnį gyvenimą nei didžioji dalis populiacijos. Elitas, kurio oficialūs atlyginimai pernelyg nesiskyrė nuo likusių piliečių, rėmėsi „pilkąja ekonomika“, t.y. turėjo priėjimą prie tų prabangos prekių ir produktų, kurie buvo neprieinami likusiems gyventojams.

 

Tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje Rusiją apėmusi nelygybė buvo kur kas dramatiškesnė ir labiau šokiruojanti.

 

Kapitalizmas tapo tuo, kuo gąsdino sovietai: keletas žmonių susigriebė visas kopėčias, o didžioji dalis buvo palikta gyvatėms juos praryti.

 

Tolimojoje šalies šiaurėje ir rytuose daugybė žmonių buvo įsikūrę dėl sąlyginai didelių sovietinės sistemos mokamų algų. Tačiau rinkos ekonomika sužlugdė pramoninius miestus ir skurdas apėmė visą regioną.

2000-aisiais į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas pažadėjo suvaldyti šalyje siaučiantį chaosą. Ankstyvuoju V.Putino periodu, po ilgų metų pertraukos, buvo vėl mokamos pensijos ir algos.

 

O turtingieji mėgavosi tokiu gyvenimo būdu, kurio dauguma rusų nė negalėjo įsivaizduoti.

 

Vėliau atsirado nauja milijardierių klasė. Dauguma jai priklausančių buvo asmeniškai susiję su Rusijos prezidentu, tačiau valdžios žadamas stabilumas vis dar buvo aktualus pokyčių bijantiems rusams.

 

Revoliucionierius ir lunatikas

Jurijus Bykovas – per anksti pražilęs 35 metų vyras, kuris visuomet atrodo pervargęs. Jis sukūrė du puikius, skausmingai tikroviškus filmus apie gyvenimą Rusijos regionuose.

 

Jis užaugo kaime, netoli atominės elektrinės, vos keletas valandų automobiliu nuo Maskvos. J.Bykovas kuria filmus apie atotrūkį tarp eilinių Rusijos piliečių ir finansinio bei politinio elito: „Kaip mes sakome, sotus alkano neužjaučia.“

 

J.Bykovas tikisi rudenį pradėti filmuoti savo naująjį projektą „Fabrikas“. Filmo siužetas sukasi apie seną ir ekonominės naudos nebenešančią atominę elektrinę, kurią jos oligarchas savininkas ketina uždaryti.

 

Galiausiai įtūžę ir viltį praradę darbininkai pagrobia oligarchą. Menininkas teigia: „Šis filmas yra apie tai, ką žmogus gali ir turėtų padaryti, kad pakeistų kai kuriuos dalykus. Kur plyti riba tarp buvimo revoliucionieriumi ir pamišėliu?“

 

J.Bykovas nori, kad Rusijos valdantieji sustotų ir susimąstytų apie turtinę nelygybę šalyje. Filmų kūrėjas perspėja, kad priešingu atveju jie susidurs su neišvengiamomis pasekmėmis, kurios bus skausmingos visiems.

Vis dėlto nelygybe pasipiktinęs J.Bykovas į „paprastą žmogų“ taip pat nežiūri pro rožinius akinius.

 

Jo naujausias filmas „Kvailys“ pasakoja santechniko Dimos Nikitino istoriją. Sename daugiabutyje jis atranda didžiulį įtrūkimą, dėl kurio visas pastatas gali bet kurią akimirką sugriūti. Daugiabučio būklė tokia prasta dėl to, kad vietinis meras iššvaistė renovacijai skirtas lėšas.

 

Kai Dima vietos pareigūnams praneša apie gresiančią tragediją, niekas į jį nežiūri rimtai. O daugiabučio gyventojai, kuriuos Dima telkia protestui, santechniką vertina kaip įsibrovėlį, o ne gelbėtoją.

 

„Nemanau, kad Rusijos žmonėms iš tiesų labai rūpi nelygybė. Esame feodalinė šalis, tik 1861-aisiais panaikinome baudžiavą, – sako J.Bykovas. – Žmonės nori tik šiek tiek daugiau duonos ir stogo virš galvos, tai pagrindinis jų reikalavimas.

 

Jie neis protestuoti tol, kol nebus labai labai blogai. Tačiau tuomet jie neves dialogo – jie išeis su šakėmis reikalaudami kraujo.“

 

Sofija Ševardnadzė, paskutinio Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro anūkė ir TV laidų vedėja, sako, kad diskusijos apie nelygybę nėra giliai įsirėžusios į rusų sielą dėl istorinių priežasčių.

 

Paprastai ji veda pokalbių laidas, kuriose bandoma išspręsti rusų, dažniausiai iš neturtingų šeimų, santuokos problemas. S.Ševardnadzė sutinka, kad eiliniams rusams ne itin rūpi turtinė nelygybė.

 

„Neseniai žiūrėjau dokumentinių filmų apie Romanovų dinastiją ciklą, pasakojantį, kaip žmonės gyveno nuo 1600-ųjų. Su kiekvienu nauju caru pagrindine problema tapdavo korupcija ir biurokratija. Nacionalinį turtą nuolat išsidalydavo kilmingieji, todėl jis niekada nepasiekdavo masių“, – teigia S.Ševardnadzė.

 

„Jaučiu, kad vykstantys pokyčiai tėra kosmetiniai, o V.Putinas taip pat susiduria su šia problema.

Valstybės aparatas, stovintis tarp prezidento ir žmonių, yra taip apipintas biurokratija ir korupcija, kad tapo nebeįmanoma patenkinti paprasčiausių piliečių prašymų. Kadangi taip buvo visada, panašu, kad Rusijos žmonės priprato prie tokios nelygybės“, – sakė TV laidų vedėja.

 

Žmonės mano, kad visi valdantieji yra korumpuoti ir vagia. Kai Oksana savo motinai pasiskundė apie politikų rūmus, sulaukė tokio atsakymo: „Putinas yra didvyris. Jei jis norėtų dar vienų rūmų, jų pastatymui paaukočiau savo santaupas.“

 

„Mes prieš juos“ mentalitetas

A.Navalnas sako, kad teiginys, jog Rusijos žmonės negali piktintis nelygybe, yra nesąmonė. Stabilus gerovės augimas, apibūdinantis pirmąjį V.Putino dešimtmetį, 2014-aisiais sustojo dėl krintančių naftos kainų ir Rusijos ekonomiką stabdančių Vakarų sankcijų.

 

Maždaug 23 milijonai rusų arba 16 proc. gyventojų šiuo metu oficialiai yra žemiau skurdo ribos. Be to, atsiranda vis daugiau ženklų, kad nedidelės grupės žmonių rankose sutelktas milžiniškas turtas ima erzinti vis daugiau rusų.

 

Neseniai atliktos apklausos duomenimis, 41 proc. rusų neturi pakankamai pinigų maistui ir rūbams.

Taip pamažu atsiranda „mes prieš juos“ mentalitetas. Neseniai Čeliabinsko mieste vykusiame proteste prieš planuojamą statyti aplinką teršiančią kasybos ir perdirbimo įmonę vietos aktyvistas Jurijus Čerkasovas nuo scenos šaukė: „Jei mes nesusivienysime kovoje prieš šią įmonę, po 10 metų mūsų gamta bus visiškai sunaikinta.

 

Mes būsime palikti čia nuodytis šiuo purvu, kol jie savinsis visus mūsų pinigus ir laikys juos Panamoje bei Kipre.“

Sergejus Šargunovas, 36 metų Dūmos narys, priklausantis Komunistų partijos frakcijai, pripažįsta, kad „žmonės mano, jog politinis pasaulis ir politikai jiems yra visiškai svetimi, ir tam yra priežastis“.

 

S.Šargunovas, atstovaujantis keturioms Sibiro sritims, žada stengtis įveikti finansines problemas. Neseniai jis padėjo surinkti 700 tūkst. rublių (daugiau nei 11 tūkst. eurų) vienišai motinai, kuriai, nesugebančiai išsimokėti paskolos, grėsė būti išmestai iš namų.

 

Politikas taip pat palaiko idėją apmokestinti itin turtingus piliečius ir sukurti progresyvesnę pajamų mokesčio sistemą. Šiuo metu Rusijoje visuotinis pajamų mokestis siekia vos 13 proc.

 

„Žinoma, ši vyriausybė tokia populiari dėl to, kad žmonės ją laiko mažesniu blogiu. Žmonės nėra kvaili – jie viską suprantą. Tačiau po perestroikos jie bijo, kad viskas gali pasikeisti į blogą. Tikiuosi, kad politikams geriau seksis megzti dialogą su žmonėmis, kadangi niekas nenori pokyčių ir revoliucijų“, – sakė S.Šargunovas.

 

Tačiau A.Navalnas tiki, kad vienintelis būdas kovoti su nelygybe Rusijoje – protestuoti. Jis nesutinka su teiginiais, kad rusai yra inertiški arba linkę į pasyvumą.

 

Opozicijos lyderis tiki, kad skurdo ir į turtingąjį elitą nukreipto pykčio kombinacija yra itin galinga.

 

„Žmonės, kurie pas mus ateina savanoriauti, paprastai yra progresyviausi vietiniai, tačiau paklausti apie atlyginimą, jie nurodo 15–18 tūkst. rublių (240–290 eurų). Jie nesugeba normaliai išgyventi, jie nesupranta, kodėl tai vyksta XXI amžiaus Rusijoje.

 

Ne neturėjimas ko prarasti, o suvokimas, kad gyvenime yra tiek mažai prošvaisčių, suteikia žmonėms drąsos.“