Kaip Vladimiras Putinas prarado Ukrainą

lzinios.lt 2017 05 02

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pradėjęs savo hibridinį įsiveržimą 2014 metais, tikėjosi užgrobti dideles Ukrainos teritorijos dalis, tačiau vietoj to ši kampanija padėjo sustiprinti Ukrainos nacionalinį identitetą.

Tai sudavė istorinį smūgį Rusijos įtakai Ukrainoje. Apie tai, kaip Kremliaus puikybė atvedė Rusiją į žlugdantį hibridinį karą su Ukraina, žurnale „Business Ukraine“ rašo Peteris Dickinsonas.

 

Rusijos hibridinis karas Ukrainoje trunka jau ketvirtus metus, bet buvo laikas, kai labai mažai kas tikėjosi, kad jis truks net keturias savaites. Krymo užgrobimas be jokios kovos ir nepraliejant kraujo 2014 metų pradžioje daugelį vertė manyti, kad Ukraina iš tiesų yra bejėgė ir priklausoma nuo Rusijos malonės.

 

Būtent taip visuotinai buvo manoma Rusijos sostinėje 2014 metų pavasarį, kai daugelis drąsuolių net ėmė kalbėti apie tradicinių gegužės švenčių paminėjimą pačiame Kijeve. Ši pasipūtėliška laikysena atrodė visai pagrįsta – tuo metu Ukraina dar nebuvo atsigavusi po mėnesius trukusių antivyriausybinių protestų, paskleidusių chaosą visoje šalyje ir pasibaigusių prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimu bei visos jo administracijos žlugimu.

 

Laikina Ukrainos vyriausybė, paskubomis pakeitusi V. Janukovyčių, buvo laikoma stokojančia konstitucinio teisėtumo ir tikrai negalėjo ryžtis karinei konfrontacijai su Rusijos Federacija. Maskvai atsivėrė langas įsitvirtinti pagrindinėje Ukrainos teritorijoje ir užkirsti kelią šalies geopolitiniam posūkiui euroatlantinės bendruomenės link. Padrąsintas stulbinamos Krymo avantiūros sėkmės, V. Putinas nusprendė surizikuoti dar labiau – kaip niekada per visą savo politinę karjerą.

Vėlesnė operacija 2014 metų kovą ir balandį numatė užkariauti pusę Ukrainos per virtinę lokalių sukilimų, vadovaujamų Kremliaus agentų ir remiamų nereguliarių Rusijos pajėgų bei vietos kolaborantų. Šios naujai įgytos teritorijos turėjo tapti „Novorosija“, arba „Naująja Rusija“. Jei būtų pasisekęs, drąsus V. Putino puolimas būtų ištrynęs nepriklausomą Ukrainą iš žemėlapio ir radikaliai pakeitęs jėgų pusiausvyrą visoje Europoje.

 

Tai buvo gerai suplanuota ir koordinuota kampanija. Perimti pokalbiai telefonu ir nutekintas elektroninis susirašinėjimas aukštų Kremliaus patarėjų, įskaitant Vladislavą Surkovą ir Sergejų Glazjevą, atskleidė svarbių detalių apie Rusijos pastangas perimti regionų administravimo kontrolę svarbiausiuose pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos miestuose, įskaitant Charkovą, Dniprą, Odesą ir Chersoną. Perimta informacija visiškai atitinka įvykius, kurie klostėsi Ukrainoje rutuliojantis Kremliaus operacijai. Visais atvejais modelis buvo tas pats – Rusija stengėsi perimti regioninės administracijos kontrolę per vietos įgaliotinius, kurie vėliau šaukėsi tiesioginio Kremliaus įsikišimo. Tuo metu Maskva sutelkė milžiniškas karines Rusijos pajėgas prie Ukrainos sienos, kad palaužtų Kijevo drąsą priešintis.

Kelias ypač rizikingas savaites Ukrainos galimybės išlikti kaip nepriklausomai valstybei sparčiai menko. Tačiau Rusijos žygis į Dniprą, kurio taip bijota, taip ir nebuvo materializuotas. Vietoj to rusiški sukilimai Pietryčių Ukrainoje nuslopo, ir Kremlius įstrigo mažame placdarme Donecko ir Luhansko srityse prie rytinių Ukrainos sienų. Ir po trejų metų jie tebėra įklimpę tame pačiame liūne. Kodėl V. Putino ambicingi planai sukurti naują imperiją Ukrainoje taip dramatiškai prasilenkė su lūkesčiais?

 

Ukrainos nuvertinimas

Galbūt suprantama, kad Rusijos planuotojai visiškai nuvertino Ukrainos pajėgumą pasipriešinti. Dėl ilgus metus trukusio nepakankamo finansavimo ir korupcijos 2014 metų pavasarį Ukraina turėjo tik 6 tūkst. kovinių pajėgų karių. Tai buvo juokingos pajėgos, nesugebančios apsaugoti net šalies sienų, ką ir kalbėti apie miestų ir kaimų gynybą. Kremliaus požiūriu, būsimo puolimo baigtis buvo iš anksto aiški.

 

Tačiau Maskva nesugebėjo numatyti patriotinių jausmų bangos, kuri užliejo Ukrainą prasidėjus Rusijos hibridiniam puolimui. 2014 metų pavasarį tūkstančiai ukrainiečių paėmė ginklus, sudarė savanorių batalionus, kurie užkamšė gynybos spragas, ir užkirto kelią Rusijos puolimui. Už jų stovėjo visa armija civilių savanorių, kurie greitosiomis suteikė visą logistinę paramą nuo maisto ir uniformų iki ginkluotės ir amunicijos. Daugelyje miestų, į kuriuos Rusija nutaikė savo hibridinį puolimą, vietos bendruomenės susitelkė, kad sukliudytų Kremliaus planus, išėjo į gatves ir užpildė dėl korumpuotų ir neveiksmingų valstybės struktūrų atsiradusią tuščią vietą. Šis savanorystės stebuklas išgelbėjo Ukrainą ir įstūmė Kremlių į keblią padėtį, kuri ir dabar yra tokia.

Rusija negali susitaikyti

Nenuostabu, kad Rusija nenumatė, kokią Ukrainos reakciją išprovokuos jos ataka. Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo Kremliaus politiką lėmė įsišaknijęs globėjiškas požiūris į Ukrainą kaip į Rusijos istorinės valstybės dalį. V. Putinas ne kartą išdėstė savo įsitikinimą, kad ukrainiečiai ir rusai yra „viena tauta“, kuriai lemta būti kartu. Mažai kas rodo, jog jis tai būtų regėjęs kaip lygiavertę partnerystę. Iš tiesų 2008 metais Rusijos lyderis sakė JAV prezidentui George'ui W. Bushui, kad Ukraina net nėra tikra valstybė.

 

Tokie įsitikinimai būdingi ne tik Kremliaus viršūnėms. Jie įsismelkę giliai į Rusijos visuomenę, kurioje daugelis vis dar nesugeba susitaikyti su Ukrainos nepriklausomybe ir posovietinį Ukrainos atsiskyrimą nuo Rusijos laiko dirbtiniu ir laikinu. Tokiame kontekste Ukraina nevertinama kaip užsienio šalis, tokia kaip Prancūzija ir Vokietija ar net kitos posovietinės valstybės, tokios kaip Gruzija ir Baltijos šalys.

Šios nedalumo prielaidos turi tvirtas šaknis, nes Rusiją ir Ukrainą sieja seni istoriniai ryšiai, įskaitant bendrą stačiatikių tikėjimą ir slavišką etninę tapatybę. Abi tautos kildina save iš Kijevo Rusios ir garbina tuos pačius slavų kunigaikščių protėvius. XX amžiuje Rusiją ir Ukrainą skiriančios linijos dar labiau išsitrynė dėl nepaliaujamos rusifikacijos sovietų Ukrainoje ir masinio gyventojų kraustymosi abiem kryptimis. Dėl to milijonai šeimų dabar turi giminių abiejose sienos pusėse.

 

Ir moderniųjų laikų Rusija bei Ukraina kultūros požiūriu liko daug artimesnės nei kokios nors kitos dvi Europos šalys. Iki pratrūkstant dabartiniam konfliktui jos gyveno bendroje populiariosios kultūros erdvėje, su tomis pačiomis garsenybėmis, televizijos laidomis, filmais, literatūra, muzika ir kasdienio gyvenimo aspektais. Su tuo pačiu humoru. Socialinės žiniasklaidos memai laisvai kursavo tarp rusų ir ukrainiečių vartotojų. Ukrainos popžvaigždės buvo puikiai pažįstamos Rusijoje, o Rusijos muilo operos buvo populiariausios ir rodomos Ukrainos kanalų geriausiu laiku.

Kasdienė draugystė bei ištisas kartas siejantis artimumas ypač apsunkino rusų gebėjimą priimti Ukrainos siekį judėti euroatlantinio pasaulio link. Galbūt neišvengiamai daugelis suvokia šį procesą kaip nepaaiškinamą ir niekingą išdavystę. Toks požiūris išleidžia iš akių skirtumus, kurie visuomet egzistavo tarp Rusijos ir Ukrainos. Nors ir egzistuoja kultūrinis abiejų tautų bendrumas, Ukraina turi ilgą pastangų įsitvirtinti kaip atskira tauta istoriją. Ši kova siekia mažiausiai XIX amžiaus vidurį ir dar ankstesnius laikus. Ir ji visuomet vaidino vaidmenį palaikant santykius, nepaisant nuolatinių ir dažnai žvėriškų carinės ir sovietinės valdžios pastangų ją malšinti. Daugeliu aspektų pastarųjų trejų metų įvykiai tėra naujausias skyrius viename ilgiausiai trunkančių Europos istorijos epų.

 

Išsiskiriantys posovietiniai keliai

Žlugus SSRS skirtumai tarp abiejų šalių ryškėjo vis labiau, Ukrainos ir Rusijos visuomenėms krypstant priešingomis kryptimis. Po chaotiško dešimtojo dešimtmečio Ukraina vis labiau troško eiti integracijos su Europa keliu, o Rusija siekė grįžti į autoritarinės imperijos stabilumą. Užaugusi nauja karta ukrainiečių, asmeniškai neišgyvenusių bendros sovietinės praeities, suteikė balsą augančiai šalies savimonei. Ji visiškai priėmė Ukrainos europietiškos tapatybės idėją ir atmetė vienybę su Rusija, kuri pasirodė judanti priešinga kryptimi.

 

Šis didėjantis plyšys buvo tikrai nepakeliamas daugeliui rusų ir ypač keblus Kremliui. Užuot pripažinusi skirtingus abiejų valstybių kelius, Maskva pasirinko vaizduoti Ukrainos nepriklausomybės apraiškas kaip radikalaus nacionalizmo ir užsienio agentų darbą. Kaip žinoma, Kremlius priskyrė du posovietinius Ukrainos tautos sukilimus grynai šiam nacionalistinio ekstremizmo ir užmaskuotos Vakarų įtakos kokteiliui, nepaisydamas lemiamo milijonų paprastų ukrainiečių vaidmens tiek per 2004 metų Oranžinę revoliuciją, tiek per 2014 metų Euromaidano revoliuciją.

Šie guodžiantys įsivaizdavimai ir lėmė tragiškas Rusijos klaidas Novorosijos kampanijoje. Remiantis savo pačių puoselėjama Ukrainos vizija buvo tikimasi, kad Kremliaus agentams užgrobus ištisus regionus ir paprašius Rusijos karinės pagalbos sutikimas bus šiltas. Kai tai neįvyko, Rusija suvertė kaltę fašizmo, CŽV agentų ir kitų tarptautinių piktadarių vaiduokliui. O iš tikrųjų Kremlius paprasčiausiai nesugebėjo įvertinti Ukrainos tautos dvasinės stiprybės – ypač milijonų šalies rusakalbių ir tų, kurie nepriklauso ukrainiečių etnosui. Ši nesėkmė yra tiesioginis dešimtmečius trunkančio visos Rusijos visuomenės Ukrainos neigimo rezultatas.

 

Dėl šios priežasties kilęs konfliktas įstūmė pasaulį į naują šaltąjį karą ir sukėlė didžiules kančias milijonams ukrainiečių, bet jis ir konsolidavo Ukrainos nacionalinio tapatumo pojūtį, tiek vietos, tiek tarptautinei bendruomenei primindamas šių dviejų istoriškai artimų tautų skirtumus. Kremliaus Novorosijos projektas turėjo padaryti galą tam, ką Rusija laiko Ukrainos nukrypimu. Jis sutvirtino šalies vietą Europos žemėlapyje ir užtraukė V. Putinui nepageidaujamą titulą žmogaus, kuris prarado Ukrainą.