Apkalta Mindaugui Basčiui – tai apkalta visai Socialdemokratų partijai

lzinios.lt 2017 04 24

Po to, kai Seimo socialdemokratai vieningai stojo ginti prieš Lietuvos valstybės interesus ilgus metus veikusį Socialdemokratų partijos vadovybės narį Mindaugą Bastį, tikriausiai niekam nebeliko abejonių, kad prieš Lietuvą veikia visa brazauskinių partija, ne tik paskiri jos atstovai Seime ir Vyriausybėje.

lzinios.lt
Įtakingo socialdemokrato Mindaugo Basčio veiklą tyręs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) padarė labai aiškią, dviprasmybių nepaliekančią išvadą: „Artimi Seimo nario Mindaugo Basčio ryšiai su buvusiais ar esamais Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnais, Kremliui artimais žurnalistais ir buvusiais ar esamais nusikalstamo pasaulio atstovais kelia grėsmės nacionaliniam saugumui.“

 

 

Bastys – tik pirmas viešai įvardytas

Tai, beje, pirmas kartas Lietuvoje, kai aukšto rango politikas be užuolankų įvardijamas dirbęs Rusijos žvalgyboms, siekęs savo veiksmais padėti Rusijai pakeisti Lietuvos valstybės geopolitinę kryptį nuo Vakarų į Rytus ir savo veiksmais sukėlęs grėsmę Lietuvos saugumui. Terminas „valstybės išdavystė“ Seimo komiteto tyrimo išvadose nepanaudotas, spėju, vien dėl teisinių niuansų – pagal Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą valstybę išduoti galima tik karo atveju, o štai padėti kitai valstybei veikti prieš Lietuvą galima ir taikos metu. Tad BK 118 straipsnis, numatantis iki 7-erių metų kalėjimo, kaip Basčiui rašytas.

 

Matyt, būtent ši perspektyva stovėjo Basčiui prieš akis, kai jis Seimo tribūnoje mušėsi į krūtinę ir tikino „niekada neišdavęs tėvynės Lietuvos“, kaip ir prieš visus Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektus nuo sena aršiai kovojančiam Basčio bendrapartiečiui Artūrui Skardžiui, raginusiam Seimo narius „atsikvošėti ir neteisti savo artimo, bičiulio, parlamento nario“.

 

Trečiasis Basčio gynėjas socialdemokratas Juozas Olekas, būdamas krašto apsaugos ministru padarė tiek žalos Lietuvos kariuomenei, kad jo paties veikla šaukte šaukiasi jungtinio VSD, kariuomenės kontržvalgybos ir Seimo NSGK tyrimo. Olekas buvo vienintelis šio komiteto narys, balsavęs prieš išvadą, kad Basčio veikla kelia pavojų Lietuvos saugumui.

Veltui stengėsi. Komiteto išvados ir išviešinta VSD medžiaga apie Basučio veiklą bei santykius su Rusijos žvalgybomis FSB bei GRU (su jomis, pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, Bastys palaiko nuolatinius ir sisteminius ryšius mažiausiai nuo 2003 metų) buvo tokios stebėtinai aiškios ir išsamios, kad už jas vieningai balsavo visas Seimas, išskyrus jau minėtus socialdemokratus, Tvarką ir teisingumą (jos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis lygiai, kaip ir Bastys, ragino Lietuvą dėtis su „Rosatom“ ir dalyvauti Kaliningrado bei Astravo atominių elektrinių statyboje), buvusį Algirdo Butkevičiaus patarėją Stasį Jakeliūną bei liberalą Kęstutį Glavecką (kadaise pranašavusio bankrotą Būtingės naftos terminalui ir ėmusio finansinę paramą iš „Gazprom“ agento Rimando Stonio įmonės).

 

Brazauskiniai visada dirbo Rusijai

Visi, kas mena dabartinės Socialdemokratų partijos gimimą, nė kiek nesistebi, kad partiečiai mūru stojo už Bastį, kuris kenkė Lietuvos interesams dirbdamas Rusijos valstybinių energetinių kompanijų ar jų atstovų Lietuvoje labui. Juk brazauskiniai (kaip tiksliausiai reikėtų vadinti šią partiją) energetikoje visados dirbo Rusijai.

 

Prieš 18 metų anuometinę Algirdo Brazausko pokomunistinę LDDP ir Vytenio Andriukaičio tarsi europinę Socialdemokratų partiją 1999 m. į vieną guolį suguldė bendra kova už Rusijos naftos koncerno LUKOIL interesus, siekiant neleisti Amerikos kompanijai „Williams International“ įsigyti „Mažeikių naftos“ akcijų. Tai buvo pirmas, labai sunkus (bet galiausiai labai sėkmingas, atnešęs į biudžetą 3 milijardus litų) bandymas išplėšti stambią Lietuvos energetikos įmonę iš Rusijos gniaužtų.

 

Andriukaitis (kurio piniginėje, kaip atsitiktinai paaiškėjo, gulėjo auksinė LUKOIL kortelė) tuomet rengė interpeliacijas „Williams“ į Lietuvą vedusiam ūkio ministrui Vincui Babiliui Seime, prie Seimo mitinge prieš „Williams“ kalbas rėžė Brazauskas, o šalia stovintis būsimas Brazausko patarėjas Arvydas Juozaitis (kuriuo vėliau rūpinsis visos socdemų Vyriausybės) grūmojo amerikiečiams plytgaliu.

 

Su „Mažeikių nafta“ brazauskiniams nepavyko – LUKOIL visgi buvo išstumtas pirma „Williams“, paskui proamerikietiško YUKOS, o dar vėliau – lenkiško „Orlen“, nors Brazauskas padarė viską, ką sugebėjo, kad išvyti iš „Mažeikių naftos“ amerikiečius, o paskui neįleisti lenkų. Ir jei ne Rusijos naftos kompanijų godumas (Kremlius tikėjosi, kad perims „Mažeikių naftą“ dykai, kartu su užgrobtosios YUKOS akcijomis, tad Brazausko siūlymas pirkti Mažeikius pakete kartu su „Lietuvos dujomis“ rusų nesudomino), brazauskiniams būtų pavykę.

Nesugebėjęs apginti Rusijos energetikų intereso Mažeikiuose, Brazauskas pilnai atsirevanšavo parduodamas „Lietuvos dujas“. Už 70 proc. akcijų Lietuva gavo vos 216 mln. litų (iš jų „Gazprom“ už 34 proc. akcijų sumokėjo 100 milijonų, arba vienerių (!) metų uždarbį), arba daugiau nei keturi kartus pigiau, nei tuometinė akcijų rinkos kaina. Po pusmečio Brazausko Vyriausybė atsisakė išpirkti papildomai išleistas „Lietuvos dujų“ akcijas, tad Lietuvos dalis sumažėjo perpus – iki 17 proc. Brazauskas pardavė „Gazporomui“ ir dujotiekio vamzdynus, tad (kaip tuo metu atrodė) Lietuvai buvo užkirsta bet kokia galimybė įsigyti dujas iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, suskystintų dujų terminalo), išskyrus „Gazprom“.

 

Brazauskas tuomet gyrė sandėrį su „Gazprom“ kaip itin sėkmingą ir naudingą Lietuvai. Tai nestebina, nes kaip tik tuo metu geri žmonės nupirko didelę dalį Kristinos Brazauskienės viešbučio akcijų, padarė kapitalinį remontą, o neužilgo atpardavė akcijas savininkei, mat „verslo planai pasikeitė“.

 

Kažkur tuo metu ir „Brazausko pinigine“ VSD pareigūnų įvardytas verslininkas Adolis G. įgijo (jei atmintis neapgauna) 5 proc. neseniai įkurtos „Gazprom“ tarpininkės „Dujotekanos“ akcijų. Prie šios „Gazprom“ tarpininkės gimimo 2001 metais, kaip rodo Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys, ranką tiesiogiai pridėjo pats Vladimiras Putinas, o nuolatiniu didžiausiu akcininku tampa buvęs KGB karininkas Piotras Vojeika.

 

Taip, taip, tas pats Piotras Vojeika, su kuriuo palaikė ryšį ir Mindaugas Bastys, kuriam dabar Seime rengiama apkalta už darbą Rusijai. Ratas, kaip sakoma, užsidaro.

 

Nepamirškime ir smulkesnių

Nors Brazauskas buvo žymiausias už Rusijos interesus kovojęs socialdemokratas, bet jis jau amžinatilsį. Tad nepamirškime ir kitų.

Štai jau minėtasis Andriukaitis, nesėkmingai kovojęs prieš amerikiečių atėjimą į Lietuvos energetiką, tapęs Brazausko bendražygiu 2005 metais paskelbia „Memorandumą dėl Rusijos ir Lietuvos santykių“, kuriame ragino Lietuvos politikus nustoti reikalauti Kaliningrado srities demilitarizacijos, nebelaikyti Rusijos atsakinga už Lietuvos okupaciją ir inkorporavimą į Sovietų sąjungą, nesibaiminti Rusijos siekių pajungti Lietuvą savo įtakai per energetiką.

 

„Mums reikia didinti pozityvios tarpusavio priklausomybės [su Rusija] naudą, – rašė Andriukaitis. – Nesijungimo į posovietines erdves koncepcija paseno, ji neturi nei turinio, nei prasmės. Lietuva turi didinti savo bendravimą su Rusija ir Nepriklausomų Valstybių Sandrauga.“

 

Liūdnai pagarsėjusi Birutė Vėsaitė, kartu su Basčiu ir paksistu Žemaitaičiu būdama valdžioje ne kartą ragino partiečius priimti „Rosatom“ pasiūlymą kartu dalyvauti Kaliningrado ir Astravo atominių elektrinių statyboje. Ji taip pat viešai įvardijo principą „už Visagino atominės elektrinės statybas, bet prieš „Hitachi“ reaktorių“. Būtent tokią žinią, kad „rezoliucija dėl Visagino bus normali (atominei energetikai – taip, projektui su „Hitachi“ – ne“ po susitikimo su Basčiu pranešė savo vyresnybei „Rosatom“ atstovas Aleksandras Martenas. Tai, kad Vėsaitė šiuo metu nėra Seimo nare, nei kiek nemažina jos atsakomybės už darbą Rusijai.

 

Imkime ekspremjerą Gediminą Kirkilą, jam tradicine maniera vengti esminių politinių apsisprendimų išsisukusio nuo balsavimo dėl pritarimo siūlymui rengti Seime apkaltą Basčiui.

 

Kaip žinome, Kirkilas premjeru tapo 2006 metais, po naktinio sandėrio su Darbo partijos ir Brazausko šeimos atstovais. Kaip liudijo Viktoras Uspaskichas: „Darbo partijos nario Jono Pinskaus namuose Kirkilas organizavo sandėrininkų susitikimą. Jame dalyvavo „darbiečiai“ Jonas Pinskus, Kęstutis Daukšys ir Gintaras Furmanavičius, socdemams atstovavo Gediminas Kirkilas, politologas Raimundas Lopata, „Dujotekanos“ vadovas Rimantas Stonys, Albinas Januška ir vienas Brazausko giminaitis – verslininkas Adolfas (jau minėtasis „Brazausko piniginė“ verslininkas Adolis G., tuomet valdęs dalį „Dujotekanos“ akcijų – mano past.)“.

Belieka priminti, kad Kirkilui tapus premjeru, jo patarėju iš karto tampa lig tol Kazimieros Prunskienės (kuri 2011 metais apsilankė „Rosatom“ elektrinės statybose Kaliningrade ir pareiškė, kad Lietuva suinteresuota pirkti jos energiją) patarėju dirbęs Mindaugas Bastys. VSD, jau žinanti apie Basčio santykius su rusais, pradžioje nenori duoti jam leidimo dirbti su slaptais dokumentais, bet netrukus persigalvoje. Kurgi ne, jei „valstybininkų“ klano sukūrėjas Albinas Januška (tuo metu dėl skandalo jau turėjęs palikti Užsienio reikalų ministeriją) vis dar tebeįtakoja klano statytinį VSD direktoriaus poste Arvydą Pocių.

 

Praeis kažkiek metų ir vienas iš Kirkilo daryme premjeru dalyvavusiųjų – politologas Lopata – suveda stambių verslo reikalų Rusijoje turintį Marijampolės verslininką Vidmantą Kučinską su Mindaugu Basčiu. Dar po kurio laiko Lopata tampa socdemų premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju. Ratas vėl užsidaro.

 

Visi jie Brazauskas, Andriukaitis, Kirkilas, Vėsaitė, Bastys, Skardžius, Žemaitaitis, prieš „Shevron“ aršiai kovojęs Algimantas Salamakinas, visų šių veikėjų veiklos savo panosėje neva nematęs Butkevičius – viena chebra. Apkalta Basčiui – tik pirmas žingsnis. Apkaltos reikia visai Socialdemokratų partijai. Nebent ją nuo visų šitų brazauskinių Rusijos draugų kaip nors sugebėtų išvalyti naujasis pirmininkas Gintautas Paluckas.