Istorinės Lietuvos vertybės, kurių dar neatradome: nuo partizanų vadų kapų iki Mindaugo karūnos

15min.lt 2017 03 31

Trečiadienio vakare paskelbus apie Vokietijos archyvuose surastą Vasario 16-osios akto originalą viešoji erdvė džiūgavo dėl juridinę galią turinčios istorinės vertybės atradimo. Tuojau pat prabilta ir apie susigrąžinimo procesą. Tačiau yra dar daug relikvijų, kurias vertėtų surasti.

Ketvirtadienį Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuva jau kreipėsi į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel biurą ir tikisi, kad šilti vadovų ir valstybių santykiai padės sugrąžinti istorinį dokumentą į Lietuvą.

Panašu, kad Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį Lietuva pasitiks atgavusi originalų jos deklaravimo įrodymą.

 

15min pabandė pasiteirauti istorikų apie kitas istorines vertybes, kurios gali žadinti nuotykių ieškotojų entuziazmą ar net paskatinti koncernų vadovus siūlyti milijoną eurų ir už jų atradimą.

 

Rusijos pagrobtas skeptras ir nežinomi partizanų kapai

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Norbertas Černiauskas teigė, kad jam pirmiausia į galvą šauna prarastas Vilniaus universiteto rektoriaus skeptras – universiteto garbės, valdžios ir autonomijos simbolis.

 

1579 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro įsaku įkurtas pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų visoje Rytų Europoje universitetas. Rektoriaus skeptras, kaip rodo šaltiniai, buvo pagamintas XVII amžiaus pradžioje.

 

XIX amžiaus pradžioje carinei Rusijai uždarius universitetą daugelis istorinių vertybių, o tarp jų ir puošnus rektoriaus skeptras, buvo išgabenti į Sankt Peterburgą.

 

Kurį laiką sklandė gandai, kad skeptras yra saugomas žymiajame Ermitaže, tačiau paties muziejaus vadovybė šias kalbas paneigė. Istorikų manymu, po universiteto uždarymo skeptras buvo parduotas ir dabar gali būti kažkur Rusijoje, galbūt privataus kolekcionieriaus rankose.

Net ir atradus VU rektoriaus skeptrą Rusijoje jo atgavimą gali apsunkinti politinė situacija.

 

N.Černiauskas pastebėjo, kad trūksta ne tik tolimos istorijos šaltiniuose minimų objektų.

 

„Jono Žemaičio, Adolfo Ramanausko, Antano Kraujelio ir kitų partizanų vadų palaidojimo vietų nežinome“, – sakė jis.

 

„Jei vietos paaiškėtų ir palaikai atsirastų, manau, kad tai būtų itin svarbu mūsų valstybei. Ramanausko ir Kraujelio atveju, manau, dar yra išlikę ir gyvų liudininkų“, – pridūrė jis.

Unikalios konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą

VU istorijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas kaip reikšmingą istorinę vertybę, kurios sugrąžinimas yra įmanomas, mini 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijos vertimą į lietuvių kalbą.

 

Ši Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja visame pasaulyje (po JAV) rašytine konstitucija.

 

„Turbūt tai nėra sunku. Reikia Lenkijos archyvuose pasikapstyti ir žinosime. Aš pats kažkada esu užsakęs iš muziejaus kopiją“, – pasakojo A.Bumblauskas.

 

Jo teigimu, šis aktas turi panašią simbolinę reikšmę kaip ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo nutarimas.

 

Mitais ir legendomis apaugę valstybingumo simboliai

Žymiai mįslingesnės aplinkybės gaubia kitų valstybingumo simbolių ir istorinių vertybių praradimą. Vienintelį karalių turėjusi Lietuva taip ir nežino, kaip atrodė ir kur yra jo karūna. Tokia pati migla gaubia taip ir neįvykusį Vytauto Didžiojo karūnavimą, kuriam jau buvo paruošta karūna.

 

1253 metais karūnuotas Mindaugas savo galvą padabino Rygos auksakalių karūna. Po Mindaugo nužudymo pradingo ne tik karaliaus titulas, bet ir pati karūna.

Hipotezes apie Mindaugo karūną žymiai drąsiau plėtoja Lenkijos, o ne Lietuvos istorikai. Pagal vieną versiją, Lenkijos miesto Plocko katedroje esantis šventojo Zigmanto relikvijorius turi ant biusto galvos užtvirtintą karaliaus Mindaugo karūną.

 

Manoma, kad ją ten įtaisė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, gavęs iš Lvovo miesto, kuriame ši atsidūrė išmirus Volynės-Haličo dinastijai. Į šiuos kraštus karūna galėjo atkeliauti po Mindaugo mirties atitekusi į vieno iš sūnų rankas.

 

Dar mįslingesnė ir intrigų persmelkta istorija gaubia Vytautui Didžiajam 1429 metais Niurnberge nukaltos karūnos likimą. Istorikai labai nenoriai kalba apie karūnos dingimo aplinkybes ir jos galimą tolesnį likimą.

Žinoma tai, kad karūna niekada taip ir nebuvo pasiekusi Lietuvos. Ją sulaikė lenkų pasienio sargyba. Dvi garsiausios hipotezės skelbia, kad arba karūna buvo sunaikinta lenkų vyskupo Zbigniewo Olesnickio, arba ji buvo grąžinta į Niurnbergą, kur Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo perkėlęs lobyną bei iždą.

 

Šaltiniai rodo, kad karūna 1431 metais paties Zigmanto už 1500 guldenų buvo įkeista Niurnbergo pirkliui Ulrichui Ortliebui, o po to ji buvo įkeičiama vis naujiems Ravensburgo, Bazelio ir Regensburgo pirkliams.

 

1434 metais jos pėdsakai nutrūksta. Istorikai spėja, kad ji tiesiog atiteko auksakaliams, kurie karūną perlydė. Tačiau klausimas išlieka iki galo neatsakytas ir Vytauto karūnos mįslė toliau gali skatinti vaizduotę.

Nežinia gaubia ir Vytauto Didžiojo palaikų likimą. 1430 miręs didysis Lietuvos kunigaikštis buvo palaidotas šalia žmonos Onos, prie šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, Vilniaus arkikatedroje.

 

1530 m. gaisras suniokojo ne tik katedrą, bet ir Vytauto kapą bei antkapį. Po gaisro Vytauto Didžiojo palaikai perkelti į senosios Karalių, dabar Valavičių, koplyčios kriptą, vėliau vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu sugrąžinti atgal ir antkapinėje plokštėje pridėtas ir Bonos Sforzos įrašas lotynų kalba.

 

XVII a. karų ir priešų užgrobto Vilniaus siaubimo metu Didžiojo kunigaikščio antkapis sunaikintas. Manoma, kad Vytauto palaikai galėjo būti paslėpti pačioje katedroje, tačiau tiksli jų vieta taip ir nenustatyta.