Svarbu
Registracija
A. Bačiulis. Nuo islamistų teroristų gintis leista kreidutėmis, bet ne kulkomis
lzinios.lt 2017 03 27
Europą užgriuvusią islamistinio teroro bangą kairės pakraipos politikai stengiasi išnaudoti tam, kad nuginkluotų europiečius ir neleistų jiems patiems gintis nuo teroristų.
Po teroro išpuolio ant Vestminsterio tilto Londone žurnalistai skaičiuoja aukas, politikai tradiciškai kažką vapą apie tai, kad negalima naudoti žodžių „islamistų terorizmas“, policija gaudo galimus bendrininkus, o paprasti londoniečiai kreidelėmis ant asfalto piešia pacifizmo simbolius ir rašo „Mes neišsigandome“.
Trečius metus vieno po kito teroro aktų krečiamoje Europoje tai jau tampa tradicija – po kiekvieno islamistų išpuolio Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje, Londone, Berlyne degti žvakutes, statyti gėles ir būtinai papaišyti kreidutėmis kokį nors beprasmišką lozungą: „Mes nebijome“, „Mes prieš ksenofobiją“, „Būkime tolerantiškais“ ir būtinai, būtinai „Smurtas – tai ne atsakas“.
Tokių lozungų paišymas – tai savotiška psichoterapijos, grupinės hipnozės ir saviapgaulės forma – žmonės iš tiesų yra mirtinai išsigandę, bet gerai supranta patys negalį nieko padaryti tam, kad apginti nuo teroristų save, savo artimuosius, kaimynus, tiesiog praeivius. Valdžia atėmė iš absoliučios daugumos jų ginklus, o turintiems uždraudė naudoti juos savigynai. Telieka apgaudinėti save ir aplinkinius, tirtančiomis rankomis rašant ant bendratautiečių krauju aplaistyto grindinio „Mes nebijome“.
Rašydamas mąstau – o kaip gi būtų atrodžiusi Vestminsterio teroristo ataka kurioje nors visuomenėje, kurioje vyriausybė nėra nuginklavusi savo piliečių, kurioje jei ne kiekvienas, tai bent daugelis vaikšto ginkluoti, nes gerai suvokia galimų teroro išpuolių pavojų? Ypač moderniojo ISIS terorizmo, kurio įkvėpėjai ir organizatoriai dažnai baigę mokslus ar ilgai gyvenę Europoje, išmano vietos tradicijas, teisinės sistemos ypatumus, teisėsaugos darbo principus.
Bombų sprogimai ir automatų papliūpos žmonių susibūrimo vietose, kadaise buvusios firminiu teroristų braižu, pastaruosius trejetą metų Europoje, nuo 2014-ųjų gegužės užplūstos vis augančios ISIS kovotojų atakų bangos, griaudi vis rečiau. Taip, skerdynės Bataklano arenoje Paryžiuje ar savižudžių sprogimai Briuselio oro uoste bei metro nuaidėjo per visą pasaulį ir nusinešė pusantro šimto aukų, bet jau po trijų mėnesių Nicoje išvydome, kad sunkvežimis gali būti daug efektyvesniu teroro instrumentu, nei bombos – 86 nukauti ir 434 sužeisti, lyginant su 32 nukautais ir 340 sužeistų po trijų savižudžių susisprogdinimo Briuselyje.
Atsižvelgiant, kad Nicoje teroristas buvo vienas, o Briuselyje – trys, teroristines atakos sunkvežimiu efektyvumas dar didesnis. Nenuostabu, kad analogiškas išpuolis surengtas mažiau nei po pusmečio Berlyne, užgrobtu sunkvežimiu traiškant kalėdinės mugės dalyvius: 15 žuvusių, 32 sužeisti. Aukų skaičius būtų daug didesnis, bet berlyniečiams pasisekė – teroristo peiliu badomas sunkvežimio vairuotojas lenkas iki paskutinės savo gyvenimo sekundės grūmėsi su užpuoliku, plėšė vairą ir suko į šoną.
Pastaroji teroro ataka Londone vyko pagal analogišką Nicai ir Berlynui scenarijų, tik vietoje sunkvežimio pasirinktas lengvasis automobilis, užtai lenkiantis dideliu greičiu: 4 praeiviai sutraiškyti negyvai, 50 sužeistų (iš jų 6 labai sunkiai), Parlamento prieigas saugojęs beginklis policininkas mirtinai užbadytas peiliu.
Štai toliau teroristui nepasisekė – įsiveržęs į Parlamento rūmų teritoriją, jis iš paprastiems mirtingiesiems skirtos zonos pateko į ypatingąją, skirtą išrinktiesiems, lordams ir ministrams, kuriems, skirtingai nei prasčiokams, priklauso ginkluota apsauga. Vieno jų asmens sargybinis, automobilyje laukęs posėdžiaujančio šefo, nedelsdamas peršovė užpuoliką, pribėgęs kitas ginkluotas apsauginis pribaigė.
O dabar persikelkime keliais mėnesiais anksčiau, į Izraelį. Jo sostinėje Jeruzalėje sausio pradžioje palestiniečių teroristas bandė perimti kolegų iš ISIS taktiką ir dideliu sunkvežimiu atakuoti turistinių autobusų stovėjimo aikštelėje ekskursijų vadovo laukusius kariūnus. Pirmas smūgis jam pavyko, 4 kariškiai buvo sutraiškyti mirtinai, bet vos sunkvežimis pradėjo suktis pakartotinai atakai ir visi aplinkiniai suprato, jog tai ne atsitiktinė autoavarija, teroristui viskas buvo baigta: pirmas ugnį iš nuosavo pistoleto atidengė civilis ekskursijų vadovas, kelias sekundes padvejoję – o ar mūsų paskui neužtampys liberali teisėsauga? – prie jo prisijungė bent du kariškiai, kurie Izraelyje visur nešiojasi ginklą.
Štai dabar ir lyginame atakas sunkvežimiais: Nica – beginklė minia, teroristas laisvomis rankomis, 86 nukauti ir 434 sužeisti, ataka sustabdoma pavėluotai atskubėjusių policininkų padrikais šūviais į sunkvežimio kabiną. Berlynas – beginklė minia, teroristui mirtinai trukdo vairuotojas, 15 žuvusių, 32 sužeisti. Sunkvežimiui įstrigus, teroristas pabėga, po kelių dienų nušaunamas italų policininko. Londonas – 4 nukauti, 50 sužeistų, teroristas naudoja lengvąjį automobilį, ataka sustabdoma ginkluoto policininko. Jeruzalė – 4 žuvusieji, 17 sužeistų, teroristas laisvomis rankomis, sunkiuoju sunkvežimiu, bet iš karto sušaudomas ginkluoto civilio ir kariškių.
Kiek kartų mažiau europiečių būtų žuvę Nicoje, Berlyne ir Londone, jei teisę nešiotis ginklus ir naudoti juos savigynai vakarinėje Europos dalyje turėtų ne vien policijos pareigūnai ir jiems į pagalbą siunčiami kareiviai, bet ir eiliniai piliečiai, kaip Izraelyje (taip pat, priminsiu, ir Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Čekijoje – daug kur Vidurio Rytų Europoje ginkluota savigyna yra daug liberalesnė, nei „senojoje Europoje“)?
Žinoma, kiekvienas teroro aktas unikalus, bet visgi daugiau nei dvidešimt kartų besiskiriantis aukų skaičius tarp Nicos ir Jeruzalės išpuolių daro įspūdį. Tik ne Briuselio politikams.
Lygiai savaitė iki teroro akto Londone Europos Parlamentas, Britanijos politikės teikimu, pusiau pogrindiniu keliu prastūmė įstatymą, kuriuo valstybės narės įpareigojamos smarkiai apriboti savo piliečių teises į jų turimus ginklus. Šiam įstatymui dar turėtų pritarti Europos vadovų taryba, šalys turėtų teisę daryti išimtis sportininkams ar sukarintų organizacijų nariams, bet faktas lieka faktu – teisė į ginklą visoje Europos Sąjungoje, ne tik senosiose jos narėse, tampa nebe teise, bet privilegija. O privilegijas visada galima atimti. Juoba, kad įkandin šiam įstatymui neabejotinai seks jo pirminis, žymiai griežtesnis, kone visiškai ginklus privačiose rankose draudęs variantas, kurį pavasarį po milijoninių protesto peticijų pavyko sustabdyti.
Pažymėtina, kad šio, dorus ES piliečius nuginkluoti siekiančio įstatymo ištakos – Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o iniciatyva po teroro aktų Paryžiuje, kuriuose naudoti nelegalūs, pagrinde iš ES nepriklausančių Balkanų šalių kontrabanda įvežti Kalašnikovo automatai. Tokia ta kairiųjų politikų logika – jeigu europiečius žudo islamistų teroristai nelegaliais automatiniais ginklais, reikia europiečiams uždrausti gintis nuo teroristų ginklu ir atimti iš jų legalius pusiau-automatinius ginklus ir jų muliažus.
Ir dori Europos šalių piliečiai, matydami, kaip Prancūzijos teisėsaugos mašina užgriuvo Kalė gyventoją, nubaidžiusį nelegalų migrantą iš Afrikos medžiokliniu dvivamzdžiu, gerai mato, kad jų pačių vyriausybės juos persekios žymiai griežčiau už bandymą sulaužyti valdžios monopolį į ginkluotą atoveiksmį, nei įvairius įtariamuosius terorizmu.
Nes ginkluoto savarankiško europiečio Europos šalių politikai ir Europos Sąjungos biurokratija bijo žymiai labiau, nei visų kartu su nelegaliais migrantais iš islamo šalių po Europą pasklidusių ISIS kovotojų kartu paėmus.
Nes kai Angela Merkel po sunkvežimiu ginkluoto teroristo išpuolio Berlyno kalėdinėje mugėje kalbėjo, esą „kiekvienas mūsų galėjome čia atsidurti“, ji atvirai melavo – joks politinio ar verslo elito atstovas po muges nevaikšto, nebent su ginkluota apsauga. Nei jai, nei Hollande'ui, nei britų lordams Vestminsteryje, nei Briuselyje sėdintiems eurobiurokratams ISIS teroristai arba visai negresia, arba kelia tik minimalią grėsmę oro uostuose, kurie dabar maksimaliai saugomi.
Bet kiekvienas Briuselio biurokratas verčiau truputį rizikuos kelionės į Zaventemo oro uostą metu, nei sutiks, kad paprastas europietis galėtų turėti ginklą. Nes mintys apie ginkluotą europietį kiekvieno eurobiurokrato galvoje iš karto iššaukia asociaciją su Andersu Behringu Breiviku, Utiojos saloje sušaudžiusiu tuo metu Norvegijoje valdančiosios Darbo partijos jaunimo organizacijos suvažiavimą. Tos partijos, kurią Breivikas laikė atsakinga už Norvegijos islamizavimą ir Palestinos teroristų globą. Kas bus, jei koks Hansas ar Pjeras, žvelgdamas į politikų prikviestų nelegalių migrantų pridergtas jo miestelio gatves irgi susimąstys apie tai, kas iš tiesų už tai atsakingas?
Štai todėl po kiekvieno islamistų teroristų išpuolio kairieji politikai ir žiniasklaida vis garsiau rėks, esą visos bėdos tik todėl, kad „Europoje žmonės turi per daug ginklų“. O štai sunkvežimių, kirvių ir peilių, kuriais europiečiai žudomi taip pat efektyviai, kaip automatais ir bombomis, niekas neragina uždrausti. Užtai spalvotų kreidučių Europoje galima nusipirkti į valias.